Derindama motinystę ir profesinį gyvenimą ji dirbo daugybę įvairių darbų ir dabar, kaip pati sako, gali puikiai rūpintis tiek gyvūnais, tiek ir žmonėmis – yra baigusi veterinarijos padėjėjos bei slaugytojos mokslus. Vis dėlto iki šiol jos gyvenime trūko vieno svarbaus dalyko, dėl kurio darbo rinkoje atsivertų kur kas daugiau durų. Tai – B kategorijos vairuotojo pažymėjimas. Pasak Alinos, gauti vairuotojo pažymėjimą ryžosi dėl dviejų jai asmeniškai labai svarbių priežasčių: norėjo padrąsinti negalią turintį sūnų išmokti vairuoti (su juo ir lankė teorijos bei praktikos pamokas – red. past.). Taip pat – turėti daugiau galimybių sėkmingai sugrįžti į darbo rinką. Iš jos kelerius pastaruosius metus Alina buvo „iškritusi“ dėl šeimos. Moters vyras dirba užsienyje, tad praktiškai visi atžalų ir buities rūpesčiai gula ant jos pečių. Įgyti teorines ir praktines žinias Alina su sūnumi jie galėjo dalyvaudami projekte „Individualizuotos socialinės paslaugos ir darbo įgūdžių formavimas darbingiems ekonomiškai neaktyviems asmenims“. Šiuo metu Alina jau laiko savo rankose vairuotojo pažymėjimą. Jos sūnaus Dominyko laukia paskutinis žingsnis – vairavimo praktikos egzaminas.
Mokytis vairuoti – kartu su sūnumi
Baigusi mokyklą Alina pradėjo mokytis veterinarijos padėjėjos profesijos. Tačiau netrukus visus profesinius planus kuriam laikui teko padėti į stalčių, nes būdama devyniolikos susilaukė sūnaus. Galbūt į darbą būtų grįžusi anksčiau, jei ne gimdymo trauma, nulėmusi, jog pirmagimis jau nuo naujagimystės turėjo negalią. „Jis gimė kojomis į priekį ir viena koja dėl to buvo negrįžtamai traumuota. Taigi, nors nėštumas ėjo kaip įprasta, auginome neįgalų sūnų“, – pasakojo Alina. Ji prisiminė, kad, nors šokas buvo didelis, iš karto suprato: darys viską, kad tik vaikas vaikščiotų.
Tam pasiryžusi ji tiesiogine prasme turėjo visko pasiekti pati. Įvertinę vaiko būklę medikai nerekomendavo amputuoti kojos ir ieškoti protezo. Lietuvoje tokios operacijos net nebuvo atliekamos. Tačiau Alina nepasikliovė viena nuomone, kategoriškai atmetė verdiktą, kad vaikas nevaikščios, domėjosi visomis tuo metu buvusiomis medicininėmis galimybėmis. O sužinojusi, kas garantuos labiausiai savarankišką sūnaus gyvenimą, užsispyrė ir rado būdą, kaip savo tikslą pasiekti.
„Į metukų apžiūrą pas gydytoją vaikas atėjo – jis vaikščiojo!“ – didžiuodamasi kalbėjo dabar jau devyniolikmečio mama.
Vidinės stiprybės jai prireikė ir vėliau: beauginant neįgalų sūnų bei po poros metų atsiradusią dukrą reikalų netrūko. Laiko dar sumažėjo, kai prieš šešerius metus gimė pagrandukai – dvynukai. Dėl to ji sako ieškojusi darbo, kuriame būtų lankstus darbo grafikas. Tai buvo vienas iš svarbiausių kriterijų. „Ko tik aš nedirbau: ir slauge, ir virtuvės darbuotoja, ir pagal pirmą profesiją – veterinarijos padėjėja. Darbų daug pakeičiau. Paskui ilgą laiką „dirbau“ mama – su keturiais vaikais tikrai yra ką veikti. Šiuo metu jau kuris laikas dirbu vienoje kavinėje Pilaitėje – labai džiaugiuosi, kad gavau tokį pasiūlymą“, – apie įvairią darbinę patirtį papasakojo vilnietė.
Ji atviravo, kad ieškodama darbo ne kartą susidūrė su seniai žinoma tiesa: daugeliui veiklų reikia vairuotojo pažymėjimo. Nors Alina vairuoti mokėjo (išmoko, anot jos, kaip ir visi – anais laikais), tačiau legaliai to daryti negalėjo – nebuvo įgijusi teisės. Todėl prieš metus išgirdusi apie galimybę dalyvauti projekte, kurio metu nemokamai galima mokytis vairuoti, ji nė minutės neabejojo: ten turi būti ji ir jos Dominykas!
„Sužinojau apie projektą ir supratau, kad turime eiti. Norėjau jį padrąsinti – savo pavyzdžiu parodyti, kad jis turi laikytis teises. Išėjo taip, kad mama pirmiau nei sūnus rankose laikė teisės – aš jau nuo rudens važinėju“, – pasakojo Alina. Jos teigimu, be šio projekto vargu ar būtų to pasiekusi. Pirmiausia dėl ribotų finansinių galimybių. Be to, projekto dalyviai vairavimo mokyklos „Autologija“ instruktorių paslaugomis galėjo naudotis ilgiau nei įprasta mokantis vairuoti, taip pat gavo daugiau asmeniško dėmesio.
Jo iš tiesų prireikė, nes, pavyzdžiui, Dominykui iš pradžių dėl kojos protezo buvo sudėtinga vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže. Buvo net baimės, jog apie galimybę savarankiškai keliauti svajojantis vaikinas to daryti niekada negalės… Laimė, sprendimą pavyko rasti – Dominykas ėmė mokytis ir ruoštis vairavimo praktikos egzaminui su automobiliu, turinčiu automatinę pavarų dėžę. Ir jam puikiai sekasi. Liko tik vienas žingsnis – įveikti vairavimo praktikos egzaminą. Anksčiau to padaryti vaikinas negalėjo, nes ruošėsi ir laikė brandos egzaminus.
Užklupusi liga nėra priežastis keisti planus
Be netikėtumų neapsiėjo ir pačios Alinos vairavimo pamokos. Vos pradėjusi vairavimo pamokas aktyvi moteris pajuto skausmus viename iš šonų. O besimaudydama duše ant šonkaulių užčiuopė gumbą. Skubiai atlikti tyrimai parodė, kad tai – piktybinis auglys. „Pradžioje gydė vaistais, paskui buvo operacijų. Rado navikų ir kitur. Tačiau aš visada tikėjau, kad viskas bus gerai. Niekada negalvojau, kad turiu nustoti gyventi ir atsisakyti savo planų“, – tikino Alina. Tvirtą moters būdą puikiai žino, ją gydantys medikai bei slaugytojai. „Po vienos iš operacijų aš pasakiau: „Duokite kokius reikia vaistus, bet aš turiu dalyvauti mokyklos išleistuvėse. Ir ką? Išėjau. Žinoma, buvau susileidusi nuskausminamųjų, be jų nieko nebūtų buvę. Gydytojai net nebandė prieštarauti – žino mane ir tai, kad aš padarysiu taip, kaip man reikės“, – pasakojo Alina. Nors sveikata nebuvo gera, moteris nusprendė tęsti pradėtas vairavimo pamokas. Derindama vizitus pas gydytojus ir motinystę ji sugebėjo išlaikyti tiek vairavimo teorijos, tiek ir praktikos egzaminus. Tiesa, pastarąjį išlaikė tik po kelių bandymų. „Bet išlaikiau! Ir jau tą pačią dieną išvažiavau pas draugę, į sodą“, – juokėsi Alina.
Iš kur semiasi tiek stiprybės, motyvacijos? Atsakydama Alina šypteli. „Turiu būti pavyzdys savo vaikams. Ir esu – štai dukra jau dirba. Labai džiaugiuosi tuo, nes visada norėjau, kad vaikai žinotų, jog pinigus reikia uždirbti. Vyriausias sūnus ketina studijuoti – nesako kur, bet turi konkrečių planų. O mažiukai nuo rudens eis į pirmą klasę. Man svarbu, kad užauginčiau savarankiškus vaikus. Tad, tikiuosi, turėsiu daugiau laiko sau. Tiksliau – projektams ir darbams“, – į ateitį su optimizmu žvelgia pašnekovė.
Ką jos gyvenime pakeitė B kategorijos vairuotojo pažymėjimas? Alinos teigimu, pirmiausia išlaisvino: „Nebereikia prašyti, kad kažkas pavežtų. Sėdu į mašiną ir važiuoju“. Be to, priduria, turint vairuotojo pažymėjimą tiek jai, tiek ir sūnui bus lengviau rasti norimą darbą. „Dominykas jau svajoja apie tą laiką, kai galės vairuoti. Aš irgi pamotyvuoju. Man svarbu, kad užauginčiau savarankiškus vaikus. Niekada nebuvau ta mama, kuri viską už juos padaro. Aš tik suteikiu jiems galimybes ir rodau pavyzdį“, – tikino keturių vaikų mama.
Alina ir jos sūnus Dominykas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis agentūros finansuojamame projekte „Individualizuotos socialinės paslaugos ir darbo įgūdžių formavimas darbingiems ekonomiškai neaktyviems asmenims“. Jį įgyvendino viešoji įstaiga „Tobulėkime kartu“.