Kas yra namai, galėjo tik įsivaizduoti
Į pirmuosius globos namus Eglė pateko anksti – netekus mamos gausios šeimos atžalos buvo išsklaidytos po vaikų namus. Keliaudama iš vienų į kitus Eglė sako taip ir neišmokusi gyventi šeimoje – patarimų iš tėvų gauti nebegalėjo, kitų artimų žmonių, kurie lankytų ir rūpintųsi našlaite, taip pat nebuvo.
Nepaisant to, kad užaugo „valdiškoje įstaigoje“, Eglė pasakojo visuomet jautusi didžiulį norą gyventi savarankiškai. Todėl kiek tik galėjo mokėsi įvairių įgūdžių: tvarkytis, virti, kepti ir kitų paprastai šeimoje įgyjamų kasdienių žinių ir gebėjimų. Sulaukusi pilnametystės Eglė persikėlė į Linkuvoje esančius savarankiško gyvenimo namus. Čia susilaukė dukros. Apie šį etapą Eglė nenori pasakoti – sako, kad iš kai kurių gyvenimo klaidų reikia tiesiog pasimokyti ir pamiršti. Vis dėlto ši „klaida“ ilgainiui tapo didžiausiu jos gyvenimo stebuklu: dukrytė Lėja yra mamos džiaugsmas ir gyvenimo variklis.
„Kai Lėjai buvo ketveri apsigyvenome taip pat Linkuvoje įkurtuose Motinos ir vaiko namuose. Viskas ten buvo gerai, bet norėjau gyventi visiškai savarankiškai. Todėl, kai tik atsirado galimybė persikelti į apsaugotą būstą, t. y. gyventi tik mums su dukra atskirame bute, iš karto persikėliau ten. Dabar mes čia jau gyvename dvejus metus. Ateityje svajoju turėti socialinį būstą – laukiame eilėje. Tai būtų tikri mūsų namai“, – pasakojo Eglė.
Meilė dukrai skatina eiti į priekį
Į apsaugotą būstą Eglė su dukra pateko kaip projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalyvė. Kaip pasakojo ją globojanti socialinė darbuotoja Ema Stankevičienė, Eglė buvo pasirinkta dėl savo motyvacijos ir užsispyrimo. Nors jauna moteris turi lengvą proto negalią, ji puikiai gali gyventi ir pasirūpinti dukra savarankiškai.
„Dukrą ji labai myli – tai pastebi ir aplinkiniai: tiek darželio, kurį lanko mergaitė darbuotojai, tiek kaimynai, su kuriais atsikrausčiusi gyventi Eglė susipažino ir draugiškai bendrauja“, – atkreipė dėmesį E.Stankevičienė, Eglei padedanti spręsti įvairius iškylančius sunkumus. Pavyzdžiui, ieškotis darbo, išspręsti sudėtingesnes buityje atsiradusias problemas ir panašiai.
Šiuo metu Eglė yra bedarbė. Tačiau jos gyvenimo aprašymas nėra tuščias: prieš susilaukdama dukros moteris yra dirbusi pas ūkininkus, tvarkiusi kapus, vietos bažnyčią ir jos aplinką. „Galėčiau būti namų tvarkytoja – man labai patinka tvarka, švara, esu kruopšti“, – apie darbą, kurio imtis galėtų kad ir nuo rytojaus, sakė Eglė, pridūrusi, kad jai puikiai sekasi ir daržininkystė bei sodininkystė. Tai akivaizdu išvydus jaunos moters namus: čia žydi gėlės, auga pomidorai ir kitos daržovės – jais rūpinasi Eglė su dukra.
„Anksčiau susirasti nuolatinį darbą Eglei nebuvo lengva dėl dukros priežiūros – juk ji neturi pagalbos, yra vieniša mama. Tačiau dabar dukra lanko darželį, tad Eglė labai norėtų ir galėtų dirbti. Deja, Pakruojis nėra didelis miestas, galbūt dėl to ir darbo pasiūlymų mažiau. Prieš kurį laiką Eglė savanoriavo Pakruojo seniūnijoje – dėl savo darbo sulaukė daug gerų atsiliepimų dėl savo atsakingumo, darbštumo. Deja, įdarbinti negalėjo“, – apgailestavo kabintis į gyvenimą Eglei padedanti socialinė darbuotoja E.Stankevičienė.
Paveiksluose – mėgstamiausios gėlės
Pasak jos, kol ieško savo vietos darbo rinkoje, Eglė nesėdi sudėjusi rankų – apsigyvenusi apsaugotame būste ji ėmė tapyti paveikslus ir juos parduoda internetu bei mugėse.
„Turėjau daug laisvo laiko, todėl prisiminiau, kad anksčiau piešiau. Internatinėje mokykloje viena mokytoja paskatino – susidomėjau, pamačiau, kad išeina. Dabar pirmiausia pabandžiau tapyti ant drobės guašu. Vėliau – akriliniais dažais, jais šiuo metu metu daugiausia ir piešiu. Ką piešiu? Gėles. Mano mėgstamiausios – aguonos. Nežinau, kodėl – jos man tiesiog gražios“, – jautriai apie savo pomėgį pasakojo Eglė.
Mamai piešiant šalia dažnai sukiojasi ir penkiametė Lėja. O kartais ir prisijungia. Tai – vienas iš daugelio judviejų kartu daromų dalykų.
„Mums patinka leisti laiką kartu. Po darželio dažnai einame į parką, prie fontano. Apskritai viską darome kartu: ir piešiame, ir gaminame maistą: balandėlius ir net cepelinus“, – džiaugsmo dėl artimo santykio su dukryte neslėpė Eglė.
Praeityje ji patyrė daug vienatvės. Nors gimė daugiavaikėje šeimoje, anksti netekusi mamos, ji beveik nepažino savo šeimos narių. Šiuo metu artimesnį ryšį palaiko tik su broliu, gyvenančiu Norvegijoje, bei teta, įsikūrusia netoli esančiame kaime. Vienatvę praskaidrina draugė Sonata, su kuria Eglė pažįstama ir bendrauja nuo savarankiško gyvenimo namų laikų.
Ypatingas ryšys užsimezgė ir tarp jos bei E.Stankevičienės, kuri ją lydėjo ir tebelydi apsaugoto būsto projekto metu. Draugyste savo santykius su Egle vadina ir socialinė darbuotoja.
„Su Eglute mes labai susidraugavome. Jai labai reikia palaikymo, draugystės, ji nori pasikalbėti, pasitarti. Tikiu, kad bendrausime ir pasibaigus projektui“, – neabejojo E.Stankevičienė, pridūrusi, kad gaudama emocinę paramą visu kitu Eglė gali pasirūpinti pati. Ryžto ir sugebėjimų jai užtenka.
„Jaučiuosi laiminga“, – tvirtai atsako Eglė, paklausta, kaip šiuo metu gyvena. Ji labai konkrečiai žino, ko nori, kokios jos svajonės. „Norėčiau rasti gerą darbą, kuriame būtų gera alga, gal vyrą. Ir dar norėčiau išmokti vairuoti“, – vardina.
Pasak pašnekovės, svarbiausia jai – suteikti dukrai geresnį gyvenimą nei buvo jos pačios.
Eglė dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“. Projektą įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto partneris Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centras.