Pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto priemonę „Socialinio dialogo skatinimas“ buvo išmokėta 13,3 mln. litų, iš kurių 12,7 mln. litų sudarė ES parama. Priemonė baigta įgyvendinti, rezultatai suskaičiuoti.
Nors ne visi planuoti rodikliai pasiekti, ekonomistas ir sociologas profesorius Romas Lazutka įsitikinęs, kad tokią priemonę reikėtų tęsti. „Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų šalyse, tiek profesinių sąjungų, tiek darbdavių organizacijos sunkiai išgyvena iš nario mokesčių, todėl jų veiklos plėtra – ribota. Patys darbuotojai dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių yra menkai aktyvūs. O nesant socialinio dialogo, kenčia darbo santykiai“, – pabrėžia ekonomistas.
Dialogas vis dar vangus
Socialinis dialogas apibrėžiamas kaip diskusijos, konsultacijos bei kitoks bendradarbiavimas, kuriame dalyvauja dvi šalys – darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos ar kiti darbuotojų atstovai. Tokiu dialogu siekiama surasti abiem pusėms priimtiną kompromisą sprendžiant įvairias problemas. Deja, Lietuvoje kol kas darbuotojai su darbdaviais susišneka sunkiai.
Statistikos departamento duomenimis, profesinėms sąjungoms priklauso mažiau nei apie dešimtadalį visų dirbančių asmenų – 108 900 žmonių. Būti lygiaverčiu partneriu su darbdaviais profsąjungos dar nėra pajėgios. Per metus šalies įmonėse pasirašoma vos apie du šimtus kolektyvinių sutarčių. Tai atitinka maždaug 0,3 proc. veikiančių bendrovių.
Įgyvendinant priemonės projektus, 2012–2014 m. įmonėse pasirašytos 184 kolektyvinės sutartys, nors buvo planuota pasirašyti 288.
Šakų sąjungos aktyvesnės
Lietuvoje iki 2014 m. buvo pasirašytos tik 2 šakos kolektyvinės sutartys, kurių privalo laikytis ne viena ar dvi, bet visos toje pramonės šakoje dirbančios įmonės, o štai vien per šiuos metus pasirašytos 8 naujos.
Tris šakos kolektyvines sutartis pasirašė Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacija „Lietuvos mediena“. Tai sutartis su Lietuvos baldų ir medžio apdirbimo įmonių darbuotojų profesine sąjunga, vienijančia baldų gamybos įmones, su Lietuvos baldų ir medžio apdirbimo įmonių darbuotojų profesine sąjunga, vienijančia medienos pramonės įmones, ir su ta pačia profsąjunga, vienijančia popieriaus pramonės bendroves.
„Daugelis mūsų produkcijos pirkėjų reikalauja, kad įmonės, iš kurių jie perka prekes, būtų pasirašiusios kolektyvines sutartis, jose veiktų darbo saugos ir sveikatos komitetai. Galiojant teritorinėms, šakos ar įmonės kolektyvinėms sutartims, taip pat dalyvaujant trišalėse tarybose, yra lengviau susiderėti ir pasirašyti palankesnes pardavimo sutartis. Tokiu būdu gerinamos darbo sąlygos, atsiranda galimybė didesniems atlyginimams ir geresnėms socialinėms garantijoms“, – aiškina Raimundas Beinortas, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos generalinis direktorius.
Šakos kolektyvines sutartis, įgyvendinant „Socialinio dialogo skatinimo“ priemonę, taip pat pasirašė Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros darbuotojų profesinė sąjunga; Lietuvos paslaugų sferos darbdavių asociacija, Lietuvos profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo konfederacija ir Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinė sąjunga; Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacija ir Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija.
Pastarosios pirmininkas Juozas Neverauskas sako, kad priemonės įgyvendinimo metu, siekiant susipažinti su užsienio šalių gerąja patirtimi socialinio dialogo stiprinimo srityje, teko lankytis užsienio šalyse. „Pasirašyti kolektyvinę šakos sutartį sudėtinga, ji apima daug skirtingo dydžio įmonių, skirtingo požiūrio laikosi ne tik darbdavių, bet ir profsąjungų atstovai, mums teko dalyvauti konferencijose, mokytis diskutuoti“, – pasakojo Pramonės profesinių sąjungų federacijos vadovas.
Stiprinant socialinį dialogą, buvo pasirašyta ir 15 teritorinių kolektyvinių sutarčių. Pavyzdžiui, Panevėžio pramonės, prekybos ir amatų rūmai pasirašė sutartį su Panevėžio profesinių sąjungų koordinacine taryba. O Vakarų Lietuvos statybos ir projektavimo grupė – su Vakarų Lietuvos statybos ir projektavimo įmonių grupės profesinių sąjungų susivienijimu.
Pasak J. Neverausko, akivaizdu, kad toks dialogas – tik pradžia. Jį skatinti ir remti reikėtų ir naujo 2014–2020 m finansinio laikotarpio ES lėšomis.
Darbuotojams atstovaujama prasčiausiai
2013 m. Europos Komisijos (EK) ataskaitoje pabrėžiama, kad socialinio dialogo idėja vis dar nėra gerai suprantama Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Sprendimų priėmėjams dažnai atrodo, kad jie ir taip gerai žino, ko nori darbdaviai ir profesinės sąjungos. O tuo tarpu, tebesitęsiant ekonomikos nuosmukiui, darbo santykiai Europoje tebėra gana įtempti. Daugelyje valstybių, padidinus mokesčius ir vyriausybėms sumažinus biudžeto išlaidas, taip pat ir valstybės tarnautojų atlyginimams, gerokai padaugėjo darbo ginčų. Paaiškėjo, kad kai kurios per socialinį dialogą neaptartos reformų įgyvendinimo priemonės yra abejotinos.
„Liberaliosioms Baltijos šalims (Estijai, Latvijai ir Lietuvai) būdingas silpnas darbo jėgos mobilizavimas. Europos dalyvavimo indeksas, rodantis oficialias darbuotojų teises ir atstovavimo jiems arba jų dalyvavimo mastą, Lietuvoje yra žemiausias iš visų ES šalių (t. y. 0,11), o Švedijoje – didžiausias (t. y. 0,82)“, – nurodoma EK ataskaitoje.
Esparama.lt informacija