Aptarti vieną tokių mechanizmų Lietuvoje – atnaujintas partnerystes gaires, kuriomis bus vadovaujamasi skirstant Europos Sąjungos (ES) investicijas – Finansų ministerija pakvietė NVO ir valstybinių institucijų atstovus. Informacinės diskusijos „Partnerystės iššūkiai, nauda ir praktinis įgyvendinimas“ metu ministerijų, vyriausybinių institucijų darbuotojai kartu su verslo bei NVO atstovais aptarė, kaip efektyviausia plėtoti bendradarbiavimą.
Kodėl partnerystė svarbi?
Kaip buvo pažymėta diskusijos metu, šiuolaikiniame pasaulyje valstybinės institucijos turi ne tiek valdyti, kiek įgalinti visuomenę spręsti savo problemas ir užtikrinti, kad NVO galėtų siekti savo tikslų.
„Šiuo metu valstybė stengiasi perduoti kuo daugiau sprendimų priėmimo kitiems ne todėl, kad taip liepia įstatymai, bet todėl, kad nauji iššūkiai atsiranda taip greitai, kad valstybė gali juos išspręsti tik nuolat bendradarbiaudama su interesų grupėmis”, – pabrėžė asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ tarybos narys ir vienas iš diskusijos pranešėjų Edgaras Leichteris.
Pirmą kartą NVO ir valstybės bendradarbiavimas sulaukė ypatingo dėmesio Skandinavijoje 1990-aisiais. Valstybinės institucijos, dirbdamos kartu su NVO, gaudavo naujausią informaciją ir įžvalgas apie socialines, aplinkosaugines bei kitokias problemas, o NVO – politinę, administracinę ir finansinę paramą savo tikslų įgyvendinimui. Toks bendradarbiavimas padėjo politikos formuotojams efektyviau ir greičiau reaguoti į kylančias problemas, o NVO atstovams – išplėsti savo veiklos apimtis ir prisidėti prie svarbiausių iššūkių sprendimo strateginiame lygmenyje.
Šiuo metu NVO indėlio svarba priimant politinius sprendimus akcentuojama ir nacionaliniu, ir ES lygmeniu. Ypatingai svarbus nevyriausybinio sektoriaus įtraukimas į ES struktūrinės paramos procesą: veiksmų programų rengimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą. Taip pat grįžtamasis ryšys iš NVO apie vykdomų politikų efektyvumą, ekspertinės įžvalgos dirbant su konkrečiomis visuomenės grupėmis bei mažinant socialinę atskirtį.
Derinami bendradarbiavimo elementai
Partnerystė tarp valstybinių institucijų ir NVO gali įgauti įvairias formas – nuo dalijimosi naudinga informacija iki bendrų projektų ir programų įgyvendinimo. Tačiau nepriklausomai nuo bendradarbiavimo formos, svarbų vaidmenį vaidina partnerystės mechanizmai, didinantys pasitikėjimą ir palengvinantys bendrą darbą.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, skandinaviškas NVO ir valstybinių institucijų partnerystės modelis laikomas siekiamybe. Tačiau Lietuvoje ministerijų ir jų socialinių bei ekonominių partnerių bendradarbiavimas neturi gilių tradicijų, tad partnerystės kultūra tik žengia pirmuosius žingsnius.
„Lietuvoje toks bendradarbiavimas įtvirtintas ir strateginiame, ir – ne taip seniai – įstatyminiame lygmenyje. Dabar diskutuojame apie procedūrinį, patį konkrečiausią lygmenį“, – sako E. Leichteris. Jis atkreipia dėmesį, kad partnerystės gairės – svarbus žingsnis vystant bendradarbiavimo kultūrą.
„Žmonės nesutaria ne dėl kertinių dalykų, bet dėl procedūrų – kaip NVO atstovai turi rašyti ministerijoms, kaip ministerijos turi jiems atsakyti, kaip reaguoti į gautus siūlymus ir t. t. Šie bendrieji principai, kurių tikrai nemažai, yra aktualūs visur, ne tik administruojant ES investicijas“, – įsitikinęs E. Leichteris.
Svarbiausias darbas – priešakyje
Siekiant sukurti kuo patogesnius bendradarbiavimo mechanizmus ministerijų ir NVO atstovai buvo kviečiami teikti savo pastabas partnerystės gairėms. „Bendradarbiavimas dažnai būna labai sudėtingas, o kartais ir imitacinis. Šioje srityje yra problemų, tad teikdami savo komentarus ir pastabas gairėms siekiame inicijuoti pokyčius. Dokumente pateikiama daug racionalių pasiūlymų ir efektyvių pavyzdžių, tačiau reikšmingiausias klausimas – kiek šiomis gairėmis bus vadovaujamasi“, – sako Eitvydas Bingelis, Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad su iššūkiais dažnai susiduriama ir praktiškai. „Paprastas nesusikalbėjimo pavyzdys – ministerijos dažnai atsako NVO savo biurokratine kalba, nurodydamos daugybę įstatymų ir įsakymų numerių, o NVO neturi kvalifikuotų teisininkų ir administracinių resursų, kad galėtų efektyviai į tokius atsakymus reaguoti ir teikti savo pasiūlymus.“
Informacinės diskusijos metu sutarta, kad bendri renginiai, kurių metu viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai gali susėsti prie vieno stalo ir aptarti kylančius partnerystės iššūkius, skatina tvirtesnių ir mažiau formalių santykių atsiradimą, o tai vienas svarbiausių veiksnių vystant brandžią bendradarbiavimo kultūrą.