Roma Mėčienė, www.zemaiciolaikrastis.lt
Netrukus dvaro rūmai atvers duris vietos gyventojams ir turistams, nes jau baigtas įgyvendinti projektas „Plungės M. Oginskio dvaro sodybos pritaikymas turizmo reikmėms, III etapas“. Už tai, kad toks stebuklas galėjo įvykti, Plungė turi būti dėkinga Europos Sąjungai. Vien tik trečiajam darbų etapui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007–2013 m. paramos „Viešųjų nekilnojamų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“ programos gauta (be PVM) 1,52 mln. eurų. Plungės rajono savivaldybės indėlis – 72405 eurai.
Plungės dvaro sodyba yra viena gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių tarp XIX amžiaus antrosios pusės dvarų. Sodybai grožiu nenusileidžia ir parkas. Sovietiniais metais kai kurie pastatai buvo tušti, tad dalį jų sunaikino laikas arba jie buvo nugriauti. Daug žalos padaryta tuomet, kai centriniame pastate buvo įsikūręs statybos technikumas. Po kelių „restauracijų“ rūmų vidus priminė skurdžius našlaičių namus. Tačiau gerai bent tai, kad čia nebuvo laikomi grūdai ar trąšos. O juk kai kuriuose dvaruose taip ir nutiko.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs šio dvaro sodybos likimas, jeigu ne 1994-aisiais rūmuose įkurtas Žemaičių dailės muziejus. Tačiau daugelį Lietuvos dvarų pakeitė Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Kai Lietuva tapo šios sąjungos nare, mus pasiekė tokie pinigai, kurie padėjo ne tik žemės ūkį atgaivinti, kelius ir miestus atnaujinti bei pagražinti, bet ir naujam gyvenimui prikelti ne vieną mūsų istorijai bei kultūrai svarbų objektą.
Trečiasis darbų etapas jau baigtas, tačiau Oginskių dvaro sodyboje tebepluša UAB „Pamario restauratorius“ darbininkai, kuriems vadovauja darbų vykdytojas Nerijus Šaulys. Po rūmus žurnalistus lydėjęs Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas darbų vykdytojui negailėjo gerų žodžių. Direktorius didžiavosi atgijusia M. Oginskio dvaro sodyba. Didžiuotis tikrai yra kuo. Vos įžengus pro centrinį įėjimą, atsiveria nuostabus vaizdas: raštuotos marmuro grindys, ąžuolo durys, prašmatnūs į viršų vedantys laiptai, šviestuvai, gipsatūros puošmenos, pastelinių spalvų sienos. Kur bepažvelgsi, visur – prabanga, jaučiamas geras skonis. Ir visa tai atkurta pagal autentiškas nuotraukas.
Kai XIX amžiuje pagal vokiečių architekto Karlo Lorenco projektą šie rūmai buvo statomi, visa jų puošyba patikėta Lenkijos meistrams. Restauruojant rūmus, minėtus darbus atliko mūsų krašto auksarankiai. Laiptus, duris, medinių sienų raižinius darė Vytautas Bubilas, gipso puošmenas atkūrė prūsališkis Albertas Šidlauskas. Herbai, liūtai, gėlės, vynuogės ir galybė įvairiausių išraitymų prikausto žvilgsnį. Ant rūmų lubų, virš durų, ant balkono, menių sienų gipso ornamentų tiek daug, kad sunku suvokti, jog tai galėjo padaryti vienas žmogus.
Pirmajame aukšte restauruota ir atkurta fojė, pokylių ir dar keturios salės. Antrajame aukšte – fojė ir konferencijų salė, kurią puošia iš prezidentūros dovanų gautos užuolaidos. Įrengta nauja šildymo sistema, vandentiekis, kanalizacija, elektros instaliacija, vėdinimo, priešgaisrinės apsaugos sistemos. Patalpos bus stebimos vaizdo kameromis. Rūsyje – rūbinė, tualetai, šildymo mazgas, pagalbinės patalpos ir kelios ekspozicijų salės, kurios dar nebaigtos. Jas sutvarkyti numatoma ketvirtojo darbų etapo metu.
Žemaičių dailės muziejaus direktorius A. Bakanauskas apgailestauja, jog projekte nenumatyta lėšų įrangai, tad muziejininkams tenka suktis, ieškant pinigų jai pirkti. O džiaugiasi direktorius tuo, kad pačioje praėjusių metų pabaigoje III etapo darbams užbaigti pavyko gauti papildomų lėšų. Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007–2013 m. paramos papildomai gauta 1 mln. 94 tūkst. eurų (be PVM), dar 54,7 tūkst. eurų (be PVM) pridėjo Rajono savivaldybė. Taigi su papildomomis lėšomis trečiajam etapui (be PVM) gauta 2 mln. 669 tūkst. eurų, iš kurių 127 tūkst. eurų – Rajono savivaldybės pinigai.