Jeigu Lietuvoje būtų pakankamai išplėtota paliatyvioji pagalba ir slauga, politikams greičiausiai netektų ginčytis, ar reikia šalyje įteisinti eutanaziją. Tokia pagalba padeda kontroliuoti skausmą ir suteikia žmogui galimybę oriai išeiti iš šio gyvenimo.
Paliatyvioji pagalba paprastai apibrėžiama kaip ligonio, sergančio pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonė. Teisė į paliatyviąją pagalbą yra pripažinta Jungtinių Tautų konvencijomis. O vyriausybių nesugebėjimas užtikrinti tokią pagalbą, kai žmogus kenčia stiprius skausmus, gali būti pripažintas kaip žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis elgesys su pacientais.
„Mes dar tik mokomės iš Vakarų šalių, kaip padėti žmogui, kuris nepajėgia be medikų pagalbos išgyventi ir kurio dienos, o galbūt ir valandos suskaičiuotos. Paliatyvioji priežiūra labai brangi, todėl džiaugiamės, kai ligoninėse atsiranda dar nors viena kita šiai slaugai skirta lova. Mes matome, kad tolesnė šios paslaugos plėtra yra būtina“, – pabrėžia Danutė Margelienė, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė.
Pirmieji žingsniai rajonuose
Panaudojant ir ES paramos lėšas, padėtis mūsų šalyje pamažu keičiasi. Stacionarioms paliatyviosios pagalbos paslaugoms 2008 metais vidutiniškai vienam gyventojui išleista tik 0,56 Lt, o 2011 m. – jau 2,28 lito. 2008 metais iš 10 000 gyventojų paliatyviosios pagalbos paslaugas gavo 1 gyventojas, o 2011 metais jau 5 gyventojai (iš Nacionalinės sveikatos tarybos metinės ataskaitos, 2012 m.).
2007–2013 m. ES finansinės paramos laikotarpiu kelioms dešimtims ligoninių skirta pinigų ne tik palaikomojo gydymo ar slaugos sąlygų gerinimui, bet ir paliatyviosios pagalbos įrangai įsigyti. Pavyzdžiui, VšĮ Molėtų ligoninėje, įgyvendinus su ES parama finansuojamą „Ambulatorinės diagnostikos, dienos chirurgijos, priėmimo ir skubios pagalbos, palaikomojo gydymo, slaugos ir paliatyviosios pagalbos paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimo“ projektą, buvo įrengtos 2 paliatyviosios pagalbos lovos, įsigyta reikiamos įrangos tokiai pagalbai teikti.
Bendra projekto vertė siekė daugiau nei 3 mln. litų, iš kurių 2,8 mln. Lt sudarė ES struktūrinių fondų dalis. Nei pati įstaiga, anuomet dar skendusi skolose, nei jos steigėjas rajono savivaldybė apie tokio dydžio investicijas iš savų arba rajono biudžeto lėšų galėjo tik pasvajoti.
Paliatyviajai slaugai skirtos 2 lovos, įgyvendinus projektą „Ambulatorinių, palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų plėtra bei stacionarinių paslaugų optimizavimas“ (iš beveik 4 mln. litų ES lėšos sudarė 3,2 mln. litų), atsirado ir VšĮ Kretingos ligoninėje. Ligi šiol tokios medicinos paslaugos Kretingoje nebuvo, jai teikti ligoninė turėjo įsigyti licenciją.
„Kretingos ligoninėje moderniai įrengtos 73 kv. m ploto patalpos, skirtos paliatyviajai pagalbai – palengvinti nepagydoma liga sergančio ligonio fizines bei dvasines kančias ir padėti ligoniui bei jo artimiesiems mirtį priimti oriai, kaip natūralų žmogaus būties procesą“, – rašoma vietos laikraštyje „Pajūrio naujienos“.
Panašus projektas įgyvendintas ir VšĮ Jurbarko ligoninėje – buvo suremontuotos ligoninės patalpos, įsigyta modernios aparatūros, taip pat ir paliatyviosios pagalbos padaliniui. Pernai baigtam projektui įgyvendinti išmokėta 4,1 mln. Lt ES lėšų. 2013 m. Jurbarko savivaldybės ataskaitoje rašoma, kad Paliatyviosios slaugos skyriuje, kuriame įrengtos dvi lovos, vien per praėjusius medicinos paslaugų sulaukė 15 pacientų.
Slaugos sąlygos pamažu gerėja
Paliatyviosios priežiūros, skirtingai nei slaugos, kurios trukmė negali viršyti keturių mėnesių, laikotarpis nėra ribojamas. Dėl to ir pacientų kaita šiose palatose yra lėta.
„Mes taip pat praėjusį finansinį laikotarpį gavome europinių lėšų slaugos paslaugoms gerinti. Suremontavome palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės patalpas, įsigijome stebėjimo aparatūros, narkotikų pompų ir kitos medicinos įrangos. Visa tai apėmė ir paliatyviąją pagalbą – mūsų ligoninėje yra dešimt paliatyviosios slaugos lovų“, – pasakoja Violeta Grigienė, Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė.
Pasak ligoninės vadovės, tiek lovų Panevėžiui visiškai užtenka. Juolab kad pagal teisės aktus aktyviai gydyti paliatyvių ligonių negalima – dializės, chemoterapija ar panašus gydymas jiems nebeteikiamas. Tad artimieji dažnai nesiryžta mirštančiam ligoniui atimti vilties pasveikti ir į tokį skyrių neguldo.
2007–2013 m. laikotarpiu slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų plėtrai ir paliatyviosios pagalbos įsteigimui, kaip nurodo Sveikatos apsaugos ministerija, priežiūros įstaigose iš viso skirta 65,15 mln. litų (iš jų iki 55,38 mln. litų – ES struktūrinių fondų paramos lėšos). Kiek konkrečiai jų atiteko vien paliatyviajai slaugai, ministerija tikslių duomenų neturi.
Vis dėlto šios srities pokyčiai akivaizdūs. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje 2008 metais buvo 26 paliatyviosios pagalbos lovos, dabar jų 164.
Lietuva vis dar mokosi
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, 1 milijonui gyventojų paliatyviajai pagalbai užtikrinti reikėtų 60 stacionarių lovų. Tad Lietuvoje, turinčioje apie 3 milijonus gyventojų, reikėtų apie 180 paliatyviosios slaugos lovų.
„Pagal stacionarių vietų ligoninėse arba, paprasčiau sakant, lovų skaičių mes jau artėjame prie europinių standartų. Todėl norėtųsi, kad prasidėjusio naujo finansinio laikotarpiu didesnis dėmesys būtų skiriamas pagalbai, teikiamai į namus. Tam ligoninėms reikėtų daugiau transporto priemonių, slaugytojų etatų – tai svarbiausia“, – analizavo Lietuvos paliatyvios medicinos draugijos prezidentas profesorius Arvydas Šeškevičius.
Tai, kad kol kas neatitinkame rekomendacijų, nieko keisto – apie paliatyviosios pagalbos organizavimą pradėta kalbėti nelabai seniai. Lietuva viena paskutinių Europos Sąjungoje įteisino paliatyviosios pagalbos paslaugas. Vakarų Europoje modernių paliatyviosios pagalbos paslaugų pradžia laikomi 1967-ieji, kai Londone buvo įsteigta Šv. Kristoforo paliatyviosios pagalbos ligoninė (iki tol mirštantys ligoniai įvairiose Europos šalyse, pvz., Prancūzijoje, Airijoje, dažniausiai būdavo prižiūrimi prieglaudose). Mūsų šalyje grupė specialistų, supratusių paliatyvios medicinos svarbą, 1995 metais įsteigė Lietuvos paliatyvios medicinos draugiją. Tais pačiais metais Vilniaus universiteto Onkologijos institute atidarytas paliatyviosios pagalbos kabinetas, o nuo 2000-ųjų paliatyvios medicinos dalykai imti dėstyti tuomečiame Kauno medicinos universitete.
Profesoriaus A. Šeškevičiaus teigimu, Vakarų Europoje atlikti tyrimai rodo, jog tinkamos paliatyvios pagalbos negaunantys žmonės pradeda kalbėti apie eutanaziją. Kai nemalšinamas ar nepakankamai malšinamas skausmas, ligonis suserga depresija, o ši savo ruožtu paskatina poreikį prašyti eutanazijos.
Visavertiškai teikiant paliatyvios pagalbos paslaugą, turėtų dalyvauti ne vien gydytojas ar slaugytoja, bet ir psichologas, kineziterapeutas, dvasininkas bei kt. asmenys, galintys pagelbėti tokiam ligoniui, o tai brandžioje visuomenėje yra įprasta.