Komentuoja Šarūnas Šiugžda, rizikos kapitalo fondo „Litcapital“ įkūrėjas ir vadovaujantis partneris
Nauju Europos Sąjungos finansiniu laikotarpiu bus aktyviau siekiama, kad lėšos grįžtų. Pats principas, kad dotacijas keis investicijos, yra tūkstantį kartų geresnis – iš karto „įsijungia“ žymiai konkretesnė, ekonominė logika.
Nors kryptis yra teisinga, svarbiausia, kad programos būtų tęstinės, o ne vienkartinės.
10 metų į priekį
Negalima sukurti inžinerinių priemonių (pavyzdžiui, rizikos kapitalo fondų) rinkai 2-3 metų laikotarpiui. Jei tokios priemonės kuriamos, tai turi būti daroma su ilgalaikiu tikslu, matant 10-20 metų horizontą ir aiškiai nusistatant tikslus – kiek valstybė tokioms priemonėms skiria lėšų, kiek tų priemonių turi atsirasti kasmet arba kiek jų turi veikti tuos ateinančius 10-20 metų. Tai nesukuriama taip lengvai.
Kodėl? Pavyzdžiui, skiriamos lėšos rinkos kapitalo fondų priemonėms. Puiku, tačiau nuo programos paskelbimo iki kol bus pasirašyta sutartis su fondo valdytoju, kol fondo valdytojai pritrauks papildomas privačias lėšas į fondą, praeis daugiau nei dveji metai, nes tokiam procesui reikia laiko (vykdoma atranka, derybos, papildomų investuotojų paieška ir taip toliau). O jei dar po paskelbimo apie planus, valstybė kurį laiką ruošis, svarstys – gali atsirasti ir dar dvejų metų tarpas, kurio kai kurie fondų valdytojai paprasčiausiai neišgyvens. Valstybei teks vėl nuo pradžių ieškoti naujų fondų valdytojų. Jie – gal neturės tinkamos patirties, gal bus perėję dirbti į kitą verslo sritį ar išvykę iš Lietuvos.
Todėl turėti ilgalaikes programas yra kritiškai svarbu. Tik tokiu būdu galima išlaikyti ir ugdyti finansinių priemonių rinkos kompetenciją ir iš to turėti naudos šalies ekonomikai.
Greitos procedūros – lengviau verslui
Žvelgiant į paramą ir dotaciją, verslas pirmiausia turi paruošti labai detalius planus. Kitas svarbus dalykas, įmonė vėliau turi organizuoti viešuosius pirkimus. Tai apsunkina ir vėliau sulėtina verslą. O versle dažnai reikia greitų sprendimų. Ne visada turi būti svarbi kaina – žymiai svarbesnė gali būti kokybė ar tiekėjo patikimumas, įgyvendinimo greitis. Visa tai viešuosiuose pirkimuose yra labai sunku pasiekti.
Investavimo – finansinės inžinerijos instrumentų – atveju, jei įmonė turės labai stipria ekonomine logika paremtą verslo planą, nebebus būtina atitikti 90 proc. vertinimo kriterijų ar turėti visus standartus atitinkantį verslo planą. Investuotojui svarbiausia – verslo idėja ir kiek esi pasiruošęs ją įgyvendinti (ar gerai atlikti „namų darbai“).
Taigi – žymiai mažiau formalumų.
Tapsime konkurencingesni?
Pereiti nuo dotacijos prie investicijos savaime reiškia, kad tos lėšos bus naudojamos konkurencingesniems dalykams, nes, pirmiausia, turės atitikti ekonominę logiką.
Lėšos bus kreipiamos ten, kur yra geras uždarbis, o geras jis ten, kur dėl kažkokių priežasčių buvo per maža konkurencija. Jeigu įmonės investuoja, tai, pagal apibrėžimą, jos turėtų tapti ir konkurencingesnės.
Kritinės investicijos
Kur mes matome didžiausią investicijų trūkumą? Tai smulkių ir vidutinių įmonių investavimo instrumentai, rizikos kapitalo investicijos, bankinės garantijos įmonėms, kurių kapitalo dydis per mažas, kad jos gautų komercines paskolas. Svarbu, kad tokios įmonės galėtų lengviau investuoti, pasiskolinti, gauti kreditų apyvartiniam kapitalui prekybai į trečiąsias šalis, užsienį.
Tai labiausiai reikalinga smulkiam ir vidutiniam verslui, ypač pradedantiesiems, startuoliams, kuriems banko finansavimą gauti neįmanoma. Galimybė pritraukti kapitalo ankstyvos stadijos investicijoms, kuomet yra daug rizikos, yra kritinis momentas.
Jei tokių investicijų Lietuva neturės, tuomet apie konkurencingą Lietuvos ekonomiką pasaulyje galime net nekalbėti.
Išlaikyti kompetenciją Lietuvoje
Dabar rinkoje jau susikūręs nemažas skaičius finansinių tarpininkų, fondų valdytojų. Tačiau siekiant, kad rinkoje ne tik rastųsi finansinių inžinerinių priemonių konkrečiai smulkioms ir vidutinėms įmonėms, bet kad atsirastų ir infrastruktūra – inžinerinių priemonių valdytojai, negalima daryti vienkartinių sprendimų ar pauzių tarp programų. Programos turi būti numatytos dešimties-dvidešimties metų laikotarpiui, nes fondų infrastruktūra yra kompetencijos kūrimas, kuriai užsiauginti ir išlaikyti reikia daug laiko ir pinigų. Valstybė tai turi labai aiškiai suvokti.
Jei to suvokimo nėra, gali būti labai nemažai išmestų „vienkartinių“ pinigų, teks vėl nuo nulio kurti infrastruktūrą ir kompetenciją. O tai labai brangu.