Suprasdama, jog viena nesusidoros su užplūdusiais jausmais, ji ėmė ieškoti pagalbos. Deja, susidūrė su žiauria tiesa: paramos tokiems žmonėms kaip ji (nepriklausanti jokiai pažeidžiamai grupei) Panevėžyje labai trūksta. „Nežinau, kur būčiau dabar, jei ne atsitiktinumas. Pažįstama pasiūlė prisijungti prie projekto „Panevėžio bendruomeniniai šeimos namai“, kur vyko judesio, šokio, dailės, muzikos ir kiti terapiniai užsiėmimai. Atsidūrusi juose iš lėto mokiausi išgyventi gedulą“, – pasakojo pašnekovė.
Septynis mėnesius praleido palatoje su vyru
Pradėjusi pasakojimą Rasa leidžiasi į prisiminimus. „Abu su vyru dirbome Vidaus reikalų ministerijoje, buvome pareigūnai, todėl į pensiją išėjome anksčiau nei kiti. Tuo metu vyras dėl sveikatos būklės nenorėjo būti namuose vienas, o man jau buvo atėjęs pensijos amžius, todėl priėmėme sprendimą abu būti namuose. Taip ketverius metus visą laiką leidome kartu: ir keliesi, ir guliesi, ir apsiperki, ir šnekiesi, ir tariesi. O tada bac – ir nebėra žmogaus, lieki vienas namuose“, – pasakojo moteris.
Pasak Rasos, daug metų jos vyras turėjo problemų su širdimi – gyveno su dirbtiniu širdies vožtuvu. 2020 metų rudenį iškilo problemų – sutriko širdies darbas. Įvertinę vyriškio būklę, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (toliau – Santariškių) medikai nusprendė jį stebėti stacionare. „Nuo rugsėjo 4 d. Santariškėse jis praleido septynis mėnesius. Kartu – ir aš. Kadangi buvo karantinas, lankyti jo negalėjau. Norėdama būti šalia, likau gyventi kartu palatoje. Todėl iš tiesų šalia jo buvau kasdien 24 val. per parą“, – pasakojo moteris. Po išsamių tyrimų paaiškėjo, kad vyrui reikės širdies donoro. „Laukėme jo, bet galiausiai buvo apsispręsta įdėti dirbtinę širdį. Tai buvo unikali operacija, trukusi net 14 valandų, pirma tokia Lietuvoje. Po jos atrodė, kad situacija gerėja – medikai jau ruošė vyrą namo. Abu labai to laukėme, džiaugėmės, planavome, ką veiksime. Ir tuomet, kai jau beveik buvo išrašytas, vyrą ištiko insultas. Visiškai netikėtas“, – vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų prisiminė Rasa.
Ji neslėpė, kad tuomet jautėsi tragiškai. „Vis atrodė, kad tai nėra tiesa. Kažkaip netikra. Kad vyras ims ir sugrįš“, – virpančiu balsu pasakojo pašnekovė.
Užpildė dieną veikla: „Kad nereikėtų galvoti“
Gedulas Rasą užgulė visu sunkumu. „Galvojau, kad esu stipri, tvirta, galinti apginti savo šalį ir visus jos žmones – juk didelę dalį savo gyvenimo dirbau pareigūne... O pasirodė, kad esu silpna, nemoku susitvarkyti su netektimi, nežinau, kaip išgyventi sielvartą. Buvo sunku, nes iki tol viską jaučiausi galinti padaryti be kitų pagalbos. Net nemokėjau prašyti jos“, – jausmus, užplūdusius per pirmąsias savaites po vyro mirties, apibūdino moteris. Tuo metu, anot jos pačios, ji vengė žmonių – atsitvėrė siena net nuo artimiausių. „Visiškai į save įlindau. Pradėjau šalintis žmonių, kas man nebuvo įprasta – iki tol mėgau bendrauti. Visą gyvenimą panašų darbą ir dirbau. Tačiau gedėdama nenorėjau šnekėti… O kad nereikėtų to daryti, labai daug ką veikiau: tvarkiausi aplink namus, visur ėjau, viską dariau, kad tik nereikėtų likti su savo mintimis. Tuo metu buvau įstojusi į socialinio darbo studijas: kaip pati sau sakiau – „ant juoko“. Tai buvo antras mano aukštasis, tuomet man buvo jau 50 metų. Dabar manau, kad mokslai irgi labai padėjo – būdama pareiginga, stengiausi visus projektus, pristatymus paruošti, visur dalyvauti (paskaitos dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu – red. past.). Džiaugiausi, kad galva užimta kitais dalykais“, – apie pirmus mėnesius po vyro mirties pasakojo Rasa.
Emocinė būklė pablogėjo vasarą, prasidėjus atostogoms. Tuo metu Rasa jau suprato, kad reikia ieškoti pagalbos. Deja, rasti jos Panevėžyje nepavyko. „Gal kad atostogų metas, gal kad provincija – nieko neradau, kur galėčiau eiti. Apie įvairias terapijas, kurios padeda netektį išgyvenantiems žmonėms, sužinojau per savo studijas ir pajutau, jog galbūt man tai padėtų“, – kalbėjo moteris. Ji atkreipė dėmesį, kad paprastai tokia specializuota pagalba skiriama, jei artimojo mirties priežastis – savižudybė, onkologinė liga, arba jei nukentėjęs asmuo priklauso socialinės rizikos grupėms. „O tokiems kaip aš, kurių mylimas žmogus išėjo staiga dėl kitų ligų, nelabai yra kur kreiptis nemokamai. Nors tokių žmonių – daug. Štai vienos mano artimos pažįstamos vyras staigiai per kelias dienas mirė nuo kovido, ir aš matau, kaip jai sunku, kad ji panirusi į visišką bedugnę“, – apgailestavo Rasa.
Terapijose prasiveržė skausmo upės
Neradusi pagalbos, Rasa iš skausmo bandė kapstytis pati: skaitė knygas, straipsnius – viską, kas bent trumpam padėdavo. „Žinojau, kad turiu rasti kažkokį kelią. Ir jį radau. Atėjus rugsėjui, man buvo praktika – gyva, nes baigėsi karantino apribojimai. Ją atlikau Švento Juozapo globos namuose. Čia susipažinau su Panevėžio bendruomeninių šeimos namų direktore. Ji pasiūlė ateiti į projektą „Kitokia senjoro diena“. Aš buvau senjorė, todėl tikau. Atėjau ir netikėtai radau pagalbą“, – atviravo pašnekovė.
Šis projektas buvo prasidėjęs 2018 m., Rasa užsiėmimus reguliariai ėmė lankyti 2021 m. rudenį. Kaip ir kiekvienas dalyvis, ji galėjo rinktis iš įvairių terapijų: judesio, dailės, muzikos, biblioterapiją. Rasa sako išbandžiusi daugelį jų, taip pat lankė ir individualias psichologo konsultacijas. „Ten atėjau apatiška. Atrodė, jei manęs kažkas paklaus, pradėsiu verkti, todėl geriau tiesiog nepraverti burnos“, – prisiminė Rasa. Pakliuvusi į terapijas, ji ėmė pamažu „atšilti“. Žingsnis po žingsnio atsilaisvino užspausti jausmai, galiausiai išsilieję į didžiulę skausmo upę.
„Terapijų metu su manimi vyko nepaprasti dalykai. Pavyzdžiui, šokio terapijoje šokome pagal lėtą klasikinę muziką. Užsimerkus galėjome daryti tai, ką norime. Iš pradžių aš žiūrėjau, ką kitos daro, paskui užsimerkusi bandžiau judėti, bet labiau už viską norėjau atsitūpti ir verkti. Paleidus kitą muziką – didingą – pasiūlė drąsiai judėti po salę. O man tuo metu tarsi atsivėrė kažkas – verkiau taip, jog buvau visa šlapia. Pramušė kažkaip, verkiau iki užsiėmimo pabaigos. Po to mane apsikabino visos užsiėmime dalyvavusios moterys – tuomet ir vėl ėmiau verkti. Grįžusi namo jaučiausi viską išverkusi ir pirmą kartą nuo vyro mirties (t. y. daugiau nei pusmečio) panorau pasiklausyti muzikos ir šokti. Aš taip šokau, atrodo, kad šoko pati siela! Nemoku papasakoti, bet tą liūdesį man tarsi kažkas pramušė“, – jautria patirtimi pasidalijo Rasa.
Ypatingų patirčių padovanojo ir kitos terapijos, į kurias dėl šio projekto galėjo panirti. Anot Rasos, iš užsiėmimų ji išsinešė daug patirties – išmokti patarimai, pratimai praverčia bandant gyventi toliau. „Piešinius iš dailės terapijos esu išsaugojusi. Juose puikiausiai matosi, kaip keitėsi mano vidus“, – pasakojo moteris.
Prisilietimas prie skirtingų terapinių praktikų Rasą išlaisvino – ji sako atradusi daugybę būdų, kaip sau padėti. Štai pavyzdžiui pastaruoju metu susidomėjo siuvimu ir siuvinėjimu. „Dabar tai – mano terapija: siuvu rūbus ir siuvinėju. Nuotraukose matosi mano rankų darbo kostiumėlis, žaislai – jų esu prigaminusi begalę. Daugumą siuvinių išdovanoju – man gera žinoti, kad mano rankų žaislai džiugina kitus žmones. Bet viena rudnosiukų šeimyna šildo ir mano pačios namus“, – apie dar vieną džiuginančią veiklą pasipasakojo pašnekovė.
Nusprendė padėti kitiems
Įvairios technikos ir metodai – ne vienintelis dalykas, ką Rasa išsinešė iš užsiėmimų. Čia ji rado bendraminčių ir besąlygišką palaikymą. „Projekte susipažinau su už mane vyresne moterimi – jai 70 metų. Kaip ir aš, ji netikėtai prarado vyrą, todėl radome daug bendrumo. Abi atėjome palūžusios. Dar ir dabar mes bendraujame – susiskambiname, pasikalbame, pastipriname viena kitą“, – apie bendrystės svarbą su panašius išgyvenimus patyrusiais žmonėmis užsiminė panevėžietė. Pamačiusi, kiek daug gedule skendinčiam žmogui duoda emocinę sveikatą ugdantys terapiniai užsiėmimai, Rasa ėmė iniciatyvos ir parašė net du projektus. Jų tikslas – suteikti nemokamą pagalbą Panevėžio rajono gyventojams, kurių artimieji netikėtai mirė. Abu jie gavo finansavimą iš Panevėžio miesto ir rajono savivaldybių, jau buriamos žmonių, kuriems reikia pagalbos, grupės. Patys užsiėmimai prasidės vasaros pabaigoje–rudens pradžioje. „Noriu padėti tokiems, kaip aš. Paprastiems žmonėms. Džiaugiausi, kad gavome finansavimą, tad vasaros pabaigoje pradėsime užsiėmimus. Tokių žmonių, kurių artimieji staiga mirė, aplink yra labai daug. Žmonės iš inercijos bando toliau gyventi, bet negali. Aš tai patyriau savo kailiu ir gerai suprantu, ką duoda profesionali pagalba. Aš taip noriu visiems padėti!“ – nuoširdžiai sakė Rasa, neabejojanti, jog padėdama kitiems ji geriau jausis ir pati.
Rasa dalyvavo Europos socialinio fondo finansuojamame projekte „Panevėžio miesto bendruomeniniai šeimos namai“, kurį įgyvendina Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Projekto partneris – Šv. Juozapo globos namai.