Naujienos

Su valstybės lėšomis investuojančios institucijos vadove VŽ kalbasi apie naujausias tendencijas vietos startuolių, verslo angelų, rizikos kapitalo ekosistemoje ir mokslo institucijų nenorą prisileisti privataus kapitalo.

Kalbėdami apie besiformuojančius burbulus, ekonomistai pastebi, kad pigių pinigų perteklius iškraipo rizikos suvokimą, verčia elgtis neberacionaliai, imtis idėjų, kurios neturi perspektyvų tapti pelningos. Ar tai pastebite ir su startuoliais?

Visada yra burbulo tikimybė. Ir pas mus ateinančios įmonės turi savęs pervertinimo elementų, bet tai natūralu. Tai yra ne tokios įmonės, kurių vertę galima apskaičiuoti EBITDA pelnais, kas yra daug paprasčiau. Tu turi nustatyti būsimą vertę po to, kai jau kas nors įvyks. Tos vertinimo dedamosios yra ir komanda, ir produktas, ir jo išvystymas, ir rinka, kurioje produktas bus. Todėl vertę išpūsti itin paprasta. Labai priklauso nuo to, kaip įmonė save parduoda. Čia ir turi atsirasti šaltas fondų protas, nes jie turi suprasti, kad šiandien situacija gali būti vienokia, o rytoj, jai pasikeitus ir neturint konkretaus, apčiuopiamo produkto, gali smarkiai pralošti.

Pas mus, aišku, tos vertės yra mažesnės, Skandinavijoje jos didesnės ir kuo labiau į Vakarus, tuo vertės labiau kyla, nes ir rinkos didesnės, ir investuotojai visai kiti.

Bet būna atvejų, kai ateina su neadekvačiai išaugusiomis vertėmis, ir turi sudėlioti viską į ekselį bei parodyti, kad, na, situacija, deja, yra tokia, ir mes arba sutinkame eiti toliau su tokiu vertinimu, arba ne.

Kita vertus, jeigu labai numuši vertinimą, tuomet ateini į įmonę su labai dideliu akcijų paketu už nelabai didelę investiciją, o tai bus negerai įmonei. Mūsų visų investuotojų į ankstyvosios stadijos įmones (tikslas – VŽ) yra neturėti daugiau negu 20% akcijų paketo, ir per tris raundus startuolis turėtų atiduoti kaskart ne daugiau kaip po 20% iki vadinamojo A serijos etapo.

Kalbama, kad tie pigūs pinigai leidžia išsilaikyti ir nenuskęsti nelabai tvariems, normaliai veikiančio verslo modelio neturintiems verslams ir idėjoms. Ar pigių pinigų gausa privilioja ir daugiau startuolių?

Kuo didesnė pinigų pasiūla, tuo daugiau ateina idėjų. Kuo daugiau idėjų, tuo labiau gali rinktis. Mes buvome susidūrę su atvirkštine problema prieš kelerius metus, kai nebuvo rinkoje pinigų – ne tik pigių, bet apskritai bankai nefinansavo pradedančio verslo, fondai savo investavimo laikotarpius buvo pabaigę. Ir tada pastebėjome tendenciją, kad nebėra išvis idėjų, nebeateina (startuolių – VŽ). O dabar jau yra perteklius, kurio nelaikyčiau trūkumu, nes mūsų besivystančioje rizikos kapitalo rinkoje tas perteklius yra gerai. Aišku, tai neturi išvirsti į perdėtą situaciją.

Beje, fonduose vystosi tendencija didinti savo ticketus (pozicijos dydį – VŽ) į įmones ir niekas nebenori turėti startuolių. Anksčiau būdavo, kad normalūs privataus kapitalo fondai turi 8–10 investicijų, startuolių fondai gali turėti apie 30 įmonių portfelyje. Dabar tendencija mažėjanti – didinti ticketus ir mažiau įmonių. Bet tada atsiranda nauja tendencija: anksčiau būdavo investuojama visa reikiama suma, tarkime, reikia 200.000 Eur, visus juos ir investuoja, o dabar investuojama 50.000 arba 100.000 Eur ir žiūrima, kaip bus pasiekti iškelti veiklos rodikliai, žiūrima, ar su ta įmone galima dirbti, o tada vyksta tolesni investavimo etapai.

Kas lemia tokią tendenciją? 

Priežiūra ir administravimas. Fondų komandos yra iš kelių asmenų, ir jiems prižiūrėti visas įmones yra labai didelė administracinė našta.

Tuomet jeigu didinate pozicijas, dalis startuolių rizikos kapitalo fondams gali tapti per maži?

Todėl ir atsiranda akceleravimo fondų, kurie suformuoja tuos (startuolius – VŽ), kurie negali patekti į rizikos kapitalo fondus, nes norėdamas į juos patekti jau turėtum turėti šiokias tokias mėnesines pajamas, parodyti kokį nors produktą, turėti suformavęs komandą. Labai sudėtinga investuoti į nesusiformavusią komandą, nes tai yra vienas svarbesnių dalykų. Akceleravimo fondai ir yra skirti komandoms sutvirtėti ir išsigryninti. Dabar jau yra kalbama ir apie ikiakceleratorinius fondus, kurie tik moko žmones dirbti, kurti ir valdyti įmonę, net nepriėjus iki produkto.

O kokia jūsų funkcija šiame procese?

Mes, kaip visiškai valstybės palaikomi, vieni patys neinvestuojame, bet investuojame kartu su verslo angelais, o angelai yra tie žmonės, kurie dirba su įmonėmis. Mes investuojame, suteikiame finansavimą, kartu skatiname ir vystome verslo angelų rinką, nes būtent tam viską ir sukūrėme, kad uždengtume tas spragas, kai fondai baigia investavimo laikotarpius, kad tuo laikotarpiu nebūtų problemos, kai nėra idėjų, nes nėra finansavimo. Svarbu, kad vystytųsi verslo angelų bendruomenė, nes mes jos kaip tokios kol kas neturime. Prieš mažiau nei 2 metus įsteigėme verslo angelų tinklą, rodos, paskutinį Europoje. Esame tikrai toli nuo Europos ekosistemos. Verslo angelus skatiname atiduodami papildomai dalį savo grąžos, nes mes, kai išeiname iš įmonės, apskaičiuojame savo grąžą – 6% sudėtinių metinių palūkanų. Visa kita atiduodame su mumis investuojantiems verslo angelams. Juos skatiname rasti alternatyvų viešai platinamoms akcijoms, nekilnojamajam turtui.

Grįžkime prie paminėtos jūsų grąžos. 6% gal kiek per mažai už prisiimamą investavimo į startuolius riziką?

Valstybės tikslas – kad būtų investuojama į rizikingesnius verslus. Suprantame, kad galima daryti akceleratorius ir įvairias programas naudojant valstybės subsidijas ir taip iškreipti rinką su nemokamai duodamais pinigais. Suvokiame, kad rizika yra didelė. Mūsų tikslas yra mokyti visuomenę, kad ne subsidijos yra panacėja pradiniam verslui, bet galima dirbti pasitelkiant rizikos kapitalą. Kai prisijungia privatus partneris, jis riziką mažina, nes ją įvertina dėdamas savo lėšas. Mes jau prisijungiame paskatindami jį, kad jis yra toks šaunuolis ir prisiima riziką investuodamas į ankstyvos stadijos įmones. Suprantame, kad privatūs fondai to neprisiims ir neinvestuos į labai ankstyvos stadijos bendroves. Tam ir yra alternatyva.

Taigi tie 6% yra dar didesni. Mūsų vienas subfondų, skirtas su universitetais investuoti į įmones („Koinvest MTEPI“ – VŽ), siekia 4%. Kai sieki paskatinti labiau, tuo mažiau nori uždirbti, nes mums yra svarbu išplėtoti ekosistemą, kad ji po keliolikos metų pati savarankiškai vystytųsi.

Atidžiai renkamės verslo angelus, kurie prižiūrėtų įmonę. Svarbu, kad jie turėtų patirties, galėtų padėti nukreipti įmonę tinkama kryptimi. Mes vadinamės tyliuoju investuotoju.

Tarkime, suviliojote mane investuoti į startuolius kaip verslo angelą, bet aš nebūtinai atitiksiu numatytus kriterijus, kad priimtumėte investiciją. Kokius kriterijus keliate?

Mums svarbiausia yra reputacija, finansinis pajėgumas – kad nebūtų atiduodami paskutiniai šeimos pinigai, o dar paskola bankui ir panašiai. Taip pat vertiname verslo ir investavimo patirtį – kad turėtų bent vienos, o abi yra tobula. Bet dažniausiai būna, kad verslo patirtis dominuoja, kai verslininkai, išvystę savuosius verslus, jau turi pakankamai laiko kur nors kitur save realizuoti. Ir dar vienas kriterijus – laiko skyrimas darbui su įmone.

Jeigu matome, kad kurio nors kriterijaus neatitinkate, – tai dažniausiai būna patirties ir lėšų, – siūlome pabandyti jėgas verslo angelų tinkle „Litban“. Dalyvaudami verslo angelų sindikate keliolika ar keliasdešimt verslo angelų nusiperka sau mokymų ir investicijos paketą. Tarkime, sumoka 1.000 Eur, iš kurių 500 Eur nukeliauja į mokymų krepšelį. Yra du verslo angelai, kurie turi patirties ir perveda investuotojus per visą investavimo ciklą, ir galiausiai, kai atrenka įmonę, į kurią nori investuoti, suteikia paskolą vienai bendrovei ir tampa investuotojais. Teisiškai patogiau, kad įmonei, investuojančiai į startuolio akcijas, yra suteikiama investuotojų paskola.

Taigi per tokias mokymų programas (verslo angelai – VŽ) gali įgauti patirties, kaip dirbti su įmone. Taip mes auginame pradedančius verslo angelus.

Taigi pasitikslinsiu – verslo angelu tapti galima kad ir turint kelis tūkstančius eurų?

Taip.

Jeigu toks nedidelis barjeras, tikriausiai sulaukiate dešimčių interesantų, norinčių investuoti?

Turime daugiau kaip 100 verslo angelų. Turėtume ir daugiau, bet kas 2 metus atnaujiname savo sistemą dėl BDAR, tad natūralu, kad jų vis mažėja arba skaičius išlieka stabilus. Interesantų yra ir labai įvairių. Vieni ateina su investicijomis, ir jeigu jos nepasiteisina, tampa pasyvesni. Kiti ateina ieškoti investicijų pas mus, nes mes veikiame ir kaip kontaktų centras ir pasidalijame su verslo angelais įmonių pasiūlymais, suvedame. Taip pat viešiname verslo angelus, jeigu jie patys nori.

Koks galėtų būti jų atliekamų investicijų vidurkis?

Labai įvairiai. Sakyčiau, kad tarp 10.000 Eur ir 50.000 Eur. Turėjome atvejų, kai ir didesnes sumas buvo norima investuoti, tiesiog dar neįvyko tie sandoriai. Mažesnėmis sumomis investuoti įmanoma, jeigu yra daugiau angelų. Jeigu investicija yra didesnė kaip 100.000 Eur, reikalaujame, kad angelų būtų ne mažiau kaip trys. Tačiau vidutiniškai jų būna 4,5. Pas mus angelai dar nėra pajėgūs investuoti šimtais tūkstančių.

Kokia yra situacija su pinigais ir jų pasiekiamumu startuoliams? Jau minėjote anksčiau, kad pasiekta stadija, kai ir patys startuoliai gali rinktis iš investuotojų, nestovėdami su ištiesta ranka. Kiek šiandien yra investuojamosios galios, kuri galėtų būti nukreipta į jaunus verslus?

Fondų suma, kuri šiuo metu yra skirta būtent startuoliams, neskaičiuojant plėtros fondų, siekia beveik 120 mln. Eur, iš kurių dar pasiekiama apie 100 mln. Eur.

Kokiam skaičiui startuolių užtektų tokios apimties investicijų?

Kiekvienas pradinės stadijos fondas turėtų investuoti į 15–20 įmonių. Akceleravimo fondai – daugiau. Vienas iš jų – 45, kitas – 70. Tačiau tai yra ateinantiems 4-eriems metams.

Mes patys turime daugiau kaip 28 mln. Eur investuoti. Šiuo metu esame investavę beveik 3 mln. Eur, 1,5 mln. Eur pritraukę iš verslo angelų.

Iš tų lėšų daugiau kaip 20 mln. Eur yra vadinamojo bendro investavimo į bet kurią sritį, 4 mln. Eur turime investicijoms su universitetais į mokslinius tyrimus. Dar 4 mln. Eur – investicijoms susisiekimo sektoriuje.

Ir kaip sekasi su investicijomis į Lietuvos mokslo išradimus? Ar neteks uždaryti „Koinvest MTEPI“ arba nukreipti šių lėšų kur nors kitur? Bent jau man šaltiniai yra minėję akademikų nenorą prisileisti privačių investuotojų ir paplitusį jų požiūrį, kad, supranti, „universitetų tikslas yra daryti mokslą iš pinigų, o ne pinigus iš mokslo“. Gal nelabai yra kur investuoti šiam fondui?

Investuoti kur yra. Taip pat yra pinigų. Priemonė, kaip investuoti tuos pinigus, irgi yra. Investicijų ekspertų, kurie pasirengę padėti akademinei bendruomenei susipažinti su investicijos potencialu, irgi yra. Ko trūksta? Galbūt sėkmės istorijų. Turime suprasti ir tai, kad universitetams tai yra nauja, nepažinta sritis ir reikia daug pastangų norint ją suprasti.

Pristatant universitetams priemonę kaip idėją, buvo juntamas pirminis noras ir susidomėjimas. Turėjome konkretų pavyzdį, kai verslo angelai patys lankė vieną universitetą, kalbėjo su mokslininku, kuris norėjo komercializuoti savo sukurtą produktą, tačiau po 4–5 mėnesių kalbų investuotojai nutarė nagrinėti greičiau įgyvendinamus projektus – diskusijos užtruko per ilgai ir nedavė teigiamų rezultatų.

Ar tas minimas universitetas yra Vilniaus universitetas?

Negalėčiau įvardyti – visi mūsų projektai konfidencialūs, kol nėra paviešinami. Tačiau turime ir puikių pavyzdžių – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rodo didelį susidomėjimą investicijomis į startuolius, taip pat turime vieną investicijos pasiūlymą, kuriame dalyvauja Vytauto Didžiojo universitetas. Tikimės, kad pirmoji investicija su universitetu į startuolį išjudins ir kitus universitetus.

Tačiau universitetai skundžiasi, kad sunkiai verčiasi, negauna lėšų moksliniams tyrimams, gyvena prastomis sąlygomis. Kaip jie dar su jumis investuos ir vystys startuolius?

Yra kelios galimybės: mokslo ir studijų institucija nebūtinai turi investuoti su fondu, nes tokiu atveju reikėtų didesnio jos piniginio indėlio. Universitetai įmonių akcininkais gali tapti ir prieš investiciją, o už akcijas didžiąja dalimi atsiskaityti suteikdami galimybę įmonei naudotis savo infrastruktūra ar kita suteikiama nauda. Ir jeigu ta įmonė užauga, pritraukia investuotojų, galų gale parduoda technologiją, universitetas užsidirba ir paskui jau gali ne tik investuoti į infrastruktūrą, bet ir skirti lėšų dėstytojų algoms kelti. Bandome rasti įvairių sprendimų.

Konkretaus subfondo lėšų investavimas yra apribotas laiko, turime iki 2023 m. jas suinvestuoti. Kadangi priemonė veikia jau beveik 2 metus, yra svarstoma, ar bus spėta tas lėšas panaudoti per šią konkrečią priemonę, nes kitu atveju greičiausiai bus ieškoma, kur tas lėšas panaudoti. Labai tikimės, kad galėsime investuoti į universitetų atžalines įmones – tai būtų išnaudota galimybė bei nauda ir patiems universitetams.

Kokia dažniausiai yra mokslo institucijų atsisakymo argumentacija?

Universitetams tai nauja sritis, kuri galbūt nebūtinai laikoma pagrindine misija. Universitetams labiau įprasta praktika licencijuoti savo intelektinę nuosavybę.

VŽ informacija