Naujienos

Livija Grajauskienė, www.palangostiltas.lt

Formavosi dviem etapais

Pats gražiausias ir svarbiausias Palangos akcentas, kurį kūrė grafai Tiškevičiai – istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę turinti Palangos dvaro sodyba. 1997 m. ji įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Palangos dvaro sodybos kompleksui priklauso: rūmai, parkas, Birutės kalno koplyčia, sarginė, Lurdo grota.

Kultūros vertybių registre apie visą kompleksą rašoma, jog iki 1775 m. Palanga išbuvo karališkąja valda. 1782 m. savininku tampa Vilniaus vyskupas Masalskis. Tuo laiku dvaras Palangoje nebuvo įkurtas. 1824 m. Palangos grafystę nusiperka grafas Mykolas Tiškevičius. Dvaro sodyba pradėta formuoti 1848 m., parkas įkurtas 1897-1899 m., rūmai pastatyti 1897 m.

Galutinai sodyba susiformavo tarpukaryje. Pagrindiniai dvaro sodybą formuojantys elementai yra: užstatymas (4 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas, rozariumas, gėlynai), vandens telkiniai, susisiekimo įranga (laiptai, takai, keliai), mažosios architektūros elementai.

Dvaro sodybos vystymęsi išskiriami šie etapai: I-asis – 1848-1902 m., kurio metu pietinėje Palangos dalyje esančiame pušyne įkuriamas parkas pagal žymaus architekto peizažisto projektą, pastatomi 2-jų aukštų rūmai, koplyčia ant Birutės kalno, o jos šiaurinėje papėdėje įrengiamas grotas iš akmenų – Lurdo grota. II-asis – 1922-1924 m., kurio metu atnaujinami karo metu nukentėję rūmai, pastatomi pagalbiniai ir ūkiniai pastatai (arklidės, daržinė, tvartai, ledainė, didelė oranžerija ir kt. – iki mūsų dienų neišlikę).

Apnykusios dvaro sodybos pastatų architektūroje dominuoja pseudorenesansiniai rūmai su aštuoniakampe koplyčia ir išskirtinės vertės gamtovaizdiško tipo parkas (senoji jo dalis) su reikšmingu archeologijos ir istorijos palikimu.

Rūmų pastatas – rusiškos „p" raidės plano, pusiau atviro dviejų aukštų su cokoliniu aukštu tūrio. Pagrindiniame fasade turi nedidelį portiką, šiauriniame – aštuoniakampę koplyčią, pietiniame – keturių kolonų laikomą balkoną. Per pagrindines šiaurinio fasado duris patenkama į dviaukštį vestibiulį su reprezentacine laiptine ir židiniu. Vidaus planinės struktūros tipas – anfiladinis. Meniniu požiūriu vertingi rūmų interjerai su plastiniu ir polichrominiu (imituojančiu dirbtinio marmuro apdailą) dekoru.

Felikso ir Antaninos Tiškevičių rezidencija

Leidinyje „Palanga. Kultūros paveldas" dvaro rūmams skirtojoje dalyje primenama, jog Palangoje daug laiko buvo tik poilsiui skirta grafų Tiškevičių vasaros rezidencija. Čia stovėjo paprastas medinis gyvenamasis namas, aplipdytas priestatais ir medinėmis verandomis, šalia buvo oficina ir arklidės. Pastatus supo nedidelis parkas, kurio želdiniai dėl smėlingo grunto nepasižymėjo vešlumu. Dvaras nuolatine rezidencija tapo XIX a. pabaigoje, dvaro savininku tapus Feliksui Tiškevičiui (1869-1933).1893 m. jis sukūrė šeimą – vedė Antaniną Sofiją Koržbok-Ląck iš Poznanės Didžiosios Kunigaikštystės, šeimos re­zidencijai pasirinko Palangą. F. Tiškevičius atsisakė militarinės karjeros ir su nepaprastu užmoju atsidavė ūkinei veiklai, įgalinančiai panaudoti išsilavinimą, puikų skonį, didžiulius sugebėjimus. Jis ėmėsi pertvarkyti dvarą bei plėsti tėvo įkurtą kurortą. Palangos parkas ir rūmai sukurti dviejų Europoje visuotinai pripažintų meistrų – parkų kūrėjo Edouard Fransua André ir rūmų architekto Fanz Heinrich Schwechten, su kuriais Tiškevičiai susipažino Poznanėje.

Rūmams ir parkui vieta parinkta senajame pušyne, netoli legendinio Birutės kalno. Čia nuo seno plytėjo pelkėtos pajūrio lagūnos, tarp kurių kyšojo smėlingos kalvelės. Rūmams statyti buvo pasirinkta smėlio kopa, kurios aplinka paaukštinta iškasto tvenkinio gruntu. Šioje vietoje pagal Fr. Schwechten projektą iškilo nauji reprezentaci­niai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. 1907 m. prie rūmų vakarinio šoninio fasa­do pastatyta koplyčia, galerija sujungta su rūmais.

Rūmų interjeras buvo įrengtas subtiliai ir sko­ningai. Puošniausia rūmų patalpa – vestibiulis, kurio galeriją rėmė kolonos, o į viršų vedė laiptai su meniška laiptų baliustrada. Vestibiulio akcen­tas – tamsaus marmuro židinys. Iš reprezentacinių kambarių prašmatniausia buvo didžioji svetainė. Jos sienas ir lubas puošė lipdiniai, ištaigingas šviesaus marmuro židinys, krištolo sietynas, Liudviko XIV baldai. Įspūdingi buvo ir kiti reprezentaciniai kam­bariai, kuriuos puošė paveikslai, giminės portretai, graviūros, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, sie­nos, dekoruotos rytietiškais kilimais, gobelenais, veidrodžiais.

Rūmų bibliotekoje buvo sukaupta daugiau nei 3000 tomų knygų, šeimos archyve buvo saugomi ir 1905 m. Nobelio literatūros premijos laureato Hen­riko Sienkevičiaus, žymaus lenkų poeto, dramatur­go, režisieriaus Lucjano Rydelo laiškai. Šie žymūs kūrėjai yra ne kartą vasaroję pas grafus Tiškevičius,su jais palaikė draugiškus ryšius. Pats F. Tiškevičius surinko unikalų senovės gintaro dirbinių rinkinį. Gintarą pradėjo kaupti 1897-1899 m., supirkdamas iš darbininkų senovės gintaro papuošalus, rastus ka­sant parkui juodžemį prie Būtingės. Vėliau rinkinį papildė 1905-1907 m. gintaro radiniais, aptiktais pajūrio durpyne ties Paliepgiriais. Rinkinyje buvo 297 dirbiniai, iš jų 149 padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, kurios nariu buvo F. Tiškevičius iki Pirmojo pasaulinio karo. Likusi dalis buvo sau­goma Palangos dvaro rūmuose, o dabar – Gintaro muziejuje.

Restauracija pradėta jubiliejaus proga

Pernai, švenčiant Gintaro muziejaus penkiasdešimtmetį, Lietuvos dailės muziejus Europos Sąjungos lėšomis 2013-2014 m. įgyvendina projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams (antras, baigiamasis, etapas)".

2013-ųjų birželio 20 d. pirmą kartą atidarytas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve pastato cokoliniame aukšte, kur įsikūrė rūbine, kasa, laukimo patalpos bei tualetai ir modernus neįgaliesiems pritaikytas liftas. Tądien svečiai, žengdami į Gintaro muziejų, pirmąkart praėjo pro architekto F. H. Schwechteno projektuotą žibintą, kurio grafai Tiškevičiai taip ir nespėjo pastatyti, o pastatytas jis buvo ir pirmąkart nušvietė įėjimą į rūmus Gintaro muziejui švenčiant savo 50 metų jubiliejų.

„Gintaro muziejus, kuris kasmet sulaukia vis didesnio svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio srauto, buvo susidūręs su rimtomis problemomis, kurias būtų galima įvardinti socialinėmis: dalį pirmojo aukšto reprezentacinės salės teko atitverti, įrengiant ten rūbinę, muziejaus lankytojai, ypač jeigu atvykdavo po kelias ekskursijas iškart, neturėdavo vietos, kur laukti, labai sunku būdavo ekspozicijas apžiūrėti neįgaliesiems, o ir prie tualetų besidriekiančios eilės sukeldavo nepatogumų, - praėjusių metų birželį pasakojo R. Budrys. – Ministerijai remiant ir Savivaldybei palaikant, laimėjome konkursą ir gavome lėšų įgyvendinti projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams", kurio antrasis, baigiamasis etapas bus užbaigtas kitąmet. O šiandien pirmą kartą atidaromas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve – rūbine, kasa, laukimo patalpomis bei tualetais ir moderniu neįgaliesiems pritaikytu liftu".

Buvo atnaujinti interjerai

Pirmojo aukšto rūmų erdvės praėjusiais metais lankytojus pasitiko atnaujintais istoriniais rūmų interjerais. Pasak ekspozicijos autoriaus R. Budrio, „po daugiau nei 100 metų rūmai vis dar stebina grakštumu, įspūdinga europinės vertės architektūros ir gamtinės aplinkos derme. Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių. Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz), kurį 2007 metų vasarą eksponavome Palangos gintaro muziejuje ir paskelbėme specialiame leidinyje. Išsamų Palangos vasaros rezidencijos apibūdinimą yra pateikusi lenkų architektūros istorikė Małgorzata Omiłanowska, kurį patvirtino ir vienas rūmuose ilgus metus dirbęs grafų Tiškevičių tarnautojas Konstantinas Kraucovas (1899–1972). Jis 1968 metų birželio 10 d. iš lėto eidamas per rūmus ypač sielojosi, kad didžiajame salone (Židinio menėje) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa grafų šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje – indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų".

Lankytojams pernai buvo pristatytos penkios atnaujintos salės: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. – XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų.

Rudenį baigs visus darbus

Šiemet gi visos Tiškevičių rūmų pirmojo ir antrojo aukšto patalpos iš pagrindų atnaujinamos. Tiesa, kad į Palangą atvažiuojantys ir Gintaro muziejaus eksponatus norintys apžiūrėti turistai neliktų nusivylę, pernai įrengtose cokolinio aukšto patalpose įkurdinta sumažinta ekspozicija. Na o restauruoti fasadai savo pirmapradžiu grožiu sušvito birželio viduryje, kai „Pamario restauratoriaus" darbininkai anksčiau, nei planuota, nuėmė rūmus juosusius statybinius pastolius.

Restauratorių jau atliktus ir dar tebevykdomus darbus įvertino R. Budrys ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus, pasidžiaugę, kad dirbama itin sparčiai ir itin kokybiškai. Itin džiugu esą tai, kad tuo pačiu metu restauruojami ir grafų Tiškevičių rūmai, ir Birutės parkas - detalė po detalės atkuriamas Palangos perlu vadinamos rezidencijos pirminis vaizdas.

Restauratoriai per 10 mėnesių įsipareigoję restauruoti fasadus, rūmų terasą su baliustrada ir laiptais, dalį vidaus patalpų, lipdinius, langus ir duris, medinius vidaus laiptus, pagal išlikusią ikonografinę medžiagą ir istorinius tyrimus - atkurti parketą bei židinį. Darbų vertė – daugiau nei 2,5 mln. Lt, o pabaigti juos planuojama jau šį rudenį.

Atkuria istorinį vaizdą

R. Budrys akcentavo, jog šiuo metu vykdomo Gintaro muziejaus rūmų fasado ir vidaus tvarkybos (restauravimo) darbų projekto tikslas – maksimaliai tiksliai atkurti istorinį rūmų vaizdą. Užsakovo – Lietuvos dailės muziejaus, projektuotojų ir restauratorių vedliu tapo Berlyno archyvuose aptikti F. H. Schwechteno brėžiniai bei piešiniai. Jie iki smulkiausių detalių atspindi tituluoto rūmų eksterjero ir interjero projekto autoriaus sumanymus – kokiu raštu buvo iškloti vienos ar kitos rūmų salės parketai, kokia lipdinių ornamentika puošė lubas ar sienas.

„Pernai mes pristatėme penkias atnaujintas sales, tačiau jos nebuvo visiškai sutvarkytos. O kai viskas bus maksimaliai tiksliai atkurta, galėsime lankytojams parodyti, kokioje aplinkoje išties gyveno grafai Tiškevičiai,", kalbėjo R. Budrys.

Rūmų fasado ir vidaus tvarkybos (restauravimo) darbų projektą įgyvendinantys UAB "Pamario restauratorius" vadovai sako priėmę užsakovų iššūkį prikelti rūmus per itin trumpą terminą.

"Mums ir garbė, ir atsakomybė atkurti pirminį grafų Tiškevičių rezidencijos grožį. Juk tai vienas iš reikšmingiausių istorinių statinių Vakarų Lietuvoje. Įpareigoja ne tik grafų Tiškevičių legenda, bet ir karališkasis rūmų projekto autoriaus Schwechteno titulas, meistriškumas bei kruopštumas, žavintis ir stebinantis net praėjus šimtmečiui",- sakė A. Kliukas.

Jis paminėjo, jog restauratorių darbas – itin kruopštus: nors rūmai buvo laikas nuo laiko atnaujinami, dabar reikia „nukrapštyti" visus buvusius sluoksnius ir dirbti vadovaujantis rūmų projekto autoriaus brėžiniais bei piešiniais. O sunkiausia esą atkurti – praktiškai iš naujo sukurti – sudėtingais ornamentais pasižymintį parketą.

Paklausus, gal restauruojant aptikta kas nors naujo ir dar nežinomo, R. Budrys prasitarė, kad paaiškėjo po rūmais buvus nemenko vyno rūsio. Galima sakyti, jog to rūsio vieną iš sienų saugo centrinio įėjimo laiptus puošiantis liūtas.

Atgimsta ir parkas

Restauruojami ne tik grafų Tiškevičių rūmai – jau kelinti metai iš pagrindų tvarkomas ir Birutės parkas.

Parke iki metų pabaigos bus atnaujinti abu fontanai, medinė tvenkinuko prieplauka, renovuotas didysis parteris - jame bus pastatytos 8 marmurinės vazos bei kaltiniai pilonai, įrėminti gėlynai, rožynai ir takai, lankytojams tarnaus nauji suolai ir dviračių stovai, bus įrengti mažosios architektūros objektai.

Jau dabar į Birutės parką svečiai įžengia pro atkurtus grafų Tiškevičių laikmetį menančius vartus.

Į viršutinę Birutės kalno terasą sugrįš istorinė aukščio žyma. Visą parko teritoriją apjuos tvora, prie pagrindinių įėjimų bus įrengtos kaltinės tvoros su vartais ir varteliais.