Etnokultūrinį Kuršių nerijos unikalumą liudija ne tik savita architektūra ar neatsiejamu šio krašto simboliu tapusios vėtrungės. Iš kitų šalies regionų Neringą išskiria bei apie pusiasalyje gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą byloja ir senosios gyvenviečių kapinės, tapusios vienu svarbiausių turistinės traukos objektų.
Išgelbėjo senuosius krikštus Nidos bei Preilos etnografines kapinaites formuoja originalūs mediniai antkapiniai paminklai – krikštai, kryžiai, aptvaras su vartais, želdiniai. Teigiama, jog krikštai – viena senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje – Kuršių nerijoje išliko Neringos garbės piliečio Eduardo Jonušo pastangomis. Menininkas surinko ir restauravo daugiau nei 100 baigiančių sunykti kuršių antkapinių paminklų bei atkūrė senąsias Nidos kapines. Tačiau tokie memorialiniai architektūriniai ansambliai po atviru dangumi itin jautrūs bėgančiam laikui.
Dar ne taip seniai senųjų Nidos kapinių būklė buvo įvertinta tik patenkinamai – nyko mediniai kryžiai, neišliko daugumos senų medinių antkapinių paminklų, dalis medinių kryžių buvo kūrybiškai pakeisti į krikštus. Preilos etnografinių kapinių, kur prižiūrima tik keletas kapų, būklė buvo dar prastesnė, o tiesiant aukštos įtampos elektros liniją, dalis kapinių išvis sunaikinta.
Svarbiausia – autentika
Tad praėjus dešimtmečiams nuo senųjų kapinių Nidoje atkūrimo, Neringos savivaldybė iniciavo 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą, kurio tikslu tapo atgaivinti šį etnokultūrinį palikimą ne tik Nidoje, bet ir Preiloje. Kaip pasakojo Neringos savivaldybės atstovė ryšiams su visuo mene Sandra Vaišvilaitė, projekto metu buvo sutvarkyti takai, įėjimai į kapines bei medinės tvorelės, želdiniai, įvestas apšvietimas. Atnaujinta ir mažoji architektūra, kaip antai informaciniai stendai, suoliukai, šiukšlių dėžės ir pan. Etnografinės kapinės sutvarkytos pagal paminklotvarkos sąlygas. Čia esantys krikštai, kryžiai, antkapiai bei plokštės buvo restauruoti, o prastos fizinės būklės atkurti pagal esamą pavyzdį ar istorinius dokumentus. Kaip akcentavo projekto vadovas – inžinierius restauratorius Juozapas Algimantas Januševičius, svarbiausias tikslas buvo išsaugoti kuo daugiau autentiškumo ir stabilizuoti esamus objektus, apsaugoti juos nuo žalingo aplinkos poveikio.
Nenuobodus darbas
Anot pašnekovo, paminklų būklės būta įvairios, vieni – labiau sunykę, kiti – geriau išsilaikę. „Stengėmės naudoti kuo mažiau naujų elementų, o išsaugoti senuosius, užkonservuoti juos, tad taikėme efektyvias tiek medienos apsaugos, tiek jos pakeitimo technologijas. Dirbdami pasitelkėme vienos vokiečių kompanijos, kuri specializuojasi restauracijai skirtos produkcijos kūrime bei gamyboje, medžiagas. Jos Lietuvoje naudojamos labai retai“, – pasakojo J.A.Januševičius. Kaip pripažino pašnekovas, dirbti šiame unikaliame projekte buvo labai įdomu.
„Etnografinės kapinės, krikštai yra išskirtinis Neringos bruožas, kaip ir vėtrungės. Apskritai mūsų darbas nenuobodus, nesikartojantis, nes kiekvienu atveju reikia ieškoti vis kitokių sprendinių“, – aiškino kultūros paveldo ekspertas. Įgyvendinant šį projektą talkino ir garsus dailidė, vėtrungių meistras bei restauratorius Vaidotas Bliūdžius.
Mitologinis pasaulio medis
XIX-XX a. etnografinių Nidos kapinių krikštai būdavo gaminami iš storos profiliuotos lentos. Siluetu krikštas primena medį, dažnai jo šonuose būdavo išpjaustinėjami paukšteliai. Krikšto funkcijos žymiai platesnės nei mirusiojo atpažinimo ženklas. Galima manyti, kad krikštas yra mitologinio pasaulio medžio, jungiančio visas Visatos dalis, įvaizdis. Dvasine prasme – tai vėlės arba maldos kelias į dausas, dangiškąsias sferas. Vyrų krikštams buvo naudojamas vyriškos giminės medis – ąžuolas, beržas, uosis, o moterų – eglė, drebulė, liepa. Vyrų krikštuose būdavo išpjaustomi žirgų galvų, augalų bei paukščių motyvai, o moterų, šalia paukščių, – augalų ir širdies motyvai. Krikštas Mažosios Lietuvos lietuvininkų visada statomas mirusiojo kojūgalyje, kad „paskutiniojo teismo dieną keldamasis turėtų už ko nusitverti“. Nidos kapinėse amžino poilsio atgulė ne tik krikštų restauravimo projekto autorius, miesto garbės pilietis E.Jonušas, bet ir garsus architektas, taip pat miesto garbės pilietis Algimantas Zaviša bei buvęs Neringos meras Stasys Mikelis.
Parengta pagal laikraščio "Klaipėda" informaciją.