Akmenų muziejaus įkūrėjas V. Intas žmones patraukdavo slapta savybe
Nuo pirmųjų Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus Mosėdyje susikūrimo dienų jame dirbanti Stanislava Kačinskienė prisimena, kaip sykį suglumo turistai, išvydę iš miestelio centro ant dviračio parvažiuojantį kasdieniais drabužiais apsitaisiusį Vaclovą Intą: „Čia muziejaus direktorius? Be kaklaraiščio, važiuoja ant dviračio? Atsakiau jiems, kad tai yra unikalaus muziejaus unikalus direktorius“, – pasakoja S. Kačinskienė. Žemiškumas ir žmogiškumas – tik keletas savybių, kurias pasitelkęs V. Intas kūrė muziejų, bendravo su darbuotojais, turistais ir šeimos nariais.
Pakviesta dirbti – sudvejojo
Akmenų muziejaus duris S. Kačinskienė diena iš dienos veria jau 33 metus. Ji – ilgiausiai dirbanti darbuotoja. Tačiau neslepia, kad sulaukusi darbo pasiūlymo iš pradžių dvejojo. Moteris darbavosi Skuodo žemės ūkio technikos susivienijime, kai vieną dieną ją ten aplankė daktaras V. Intas.
„Pasakė turįs prašymą, kad ateičiau į muziejų dirbti vyriausiąja buhaltere. Žinia man buvo netikėta, todėl paprašiau leisti dieną kitą pagalvoti. Muziejui buvo tik 6 metai, o pasikeitusios jau 5 buhalterės!“, – pamena S. Kačinskienė.
Kamavo klausimas, ar darbas toks sunkus, ar daktaras Intas nesukalbamas. Tačiau vaikai maži, dėl darbo važiuoti 12 km į Skuodą nelengva, o čia buvo siūloma arti namų esanti darbovietė.
„Nusprendžiau surizikuoti ir sutikau dirbti. Dabar iki išėjimo į pensiją man liko mažiau kaip 5 metai. Giliai širdyje jaučiu, kad muziejuje, kurį be galo pamilau, norėčiau ir pasenti“, – sako moteris.
50 kg riedulį atsivežė dviračiu
Savo akimis Staselė, taip į ją kreipiasi muziejuje, matė kiekvieną V. Into pastangą sukurti unikalaus grožio gamtos oazę. Atvažiavęs gyventi į Mosėdį, daktaras pradėjo dirbti ligoninėje. Tuo metu įstaiga dar neturėjo automobilio, todėl pas pacientus į šalia esančius kaimus V. Intas važiuodavo sportiniu dviračiu.
„Sykį keliaudamas pas ligonį nedidelio upelio pakrantėje jis pamatė apie 50 kg sveriantį akiai gražų ir įdomų akmenį. Užsidėjo jį ant dviračio ir atsivežė į ligoninės kiemą. Ne kartą akmenį glaudė prie savęs, apžiūrinėjo. Užsidegė viltis ir noras šiuos gamtos kūrinius pažinti iš arčiau. Suprasti, kokį grožį ir paslaptį slepia paprastas lauko akmuo“, – pasakoja S. Kačinskienė.
V. Intas kasdien vėlų vakarą ar ankstų rytą, kai nereikėdavo dirbti ligoninėje, važiuodavo į melioruojamus laukus ieškoti akmenų. Ko nepaveždavo dviračiu, vežė ligoninės arklio traukiamu vežimu. Akmenų tuo metu buvo didžiausia galybė. Matydamas, kad savo jėgomis neparsiveš, dažais arba kreida piešdavo apskritimą ir padėdavo tašką jo viduryje, taip melioratoriai suprasdavo, kad akmens negalima sprogdinti. Tik būdamas geru gydytoju, turinčiu didžiulę gamtojautos prigimtį, jis sugebėjo pagalbon prisikviesti būrius talkininkų, prikalbinti kartu dirbti melioratorius, atrasti tikrų bendraminčių visoje Lietuvoje ir išgelbėti tūkstančius vertingiausių akmenų, kurie, slenkant ledynui, į Lietuvą pateko iš Skandinavijos pusiasalio ir Suomijos.
Ką kalba akmenys?
Pasakodama apie V. Into akmenų muziejų, S. Kačinskienė prisimena rašytojo Juozo Baltušio įspūdžius, nugulusius ir į vieną iš jo tekstų: „Priešais vaistinę ir parduotuves, priešais valgyklą ir šventorių – visur akmenys, akmenys, akmenys. Stovi jie abipus įvažiavimo alėjos. Lyg senovės pilies rūmai kyla. Visokiausio ūgio, visokiausio amžiaus. Apvalūs ir plokšti. Žmogaus ūgio ir drakono aukštumo. Tiesūs ir kreivašoniai. Aštrūs, buki, kampuoti, tai vėl apvalūs. Atkišę į visas puses neįtikėtino aštrumo dyglius. Grėsmingai iškėlę kumštį, mandrai atstatę į šoną laibą koją. Su kepurėm ir vienplaukiai. Apsmukusiom kelnėm ir patemptais švarkais. Kietai užsagstytais tai vėl atlapais skvernais, nutįsusiais iki žemės. Žmonės gyvi, o ne akmenys“, – yra pastebėjęs rašytojas.
V. Intas visada norėjo, kad į muziejų atvykę turistai išgirstų „žmogiškąsias“ akmenų istorijas. Tad svečiams pasakodavo ne apie sudėtingą geologinę akmenų pusę, o tai, kokį grožį jie skleidžia, kaip naudojami buityje. Daktaras dažnai tarstelėdavo: „Akmuo gydo žmogų. Deja, kartais suserga ir pats. Tačiau akmuo ir taip turi gilų amžių, todėl reikia skubėti rūpintis žmonėmis, jie trapūs“. Mylėdamas akmenį, pats daktaras jo sudėtingumo nelabai suprato, todėl į pagalbą pasikvietė geologą profesorių Algirdą Gaigalą. Tai jis padėjo atpažinti muziejuje surinktus akmenis, nustatyti jų sandarą ir kilmę.
Meilę gamtai perdavė ir vaikams
S. Kačinskienės akyse augo ir penkios daktaro Into atžalos – keturios dukterys ir sūnus. Būdavo, iš mokyklos parbėgę vaikai pirmiausiai apkabindavo tėvą, pabučiuodavo: „Labas tėtuk, norim ledų“. Daktaras Intas tuoj duodavo pinigų ir vaikai skubėdavo ledų. Į vaikus jis visada žvelgdavo šiltai. Jautėsi, kad dėl jų širdis plaka su didele meile. Taip pat ir iš vaikų būdavo girdėti tik gražūs žodžiai tėvui. Jau paaugę, jie ateidavo pagelbėti į muziejuje vykdavusias talkas.
„Vaikus kartu su savimi jis pasiimdavo ir į keliones, nors ir nebūdavo lengva jų prižiūrėti, juk dar rūpėjo ir kokį nors akmenį ar augalą pamatyti ir atsivežti. Tikriausiai taip norėjo perduoti savo meilę. Augdami vaikai matė, kaip triūsė tėtis, kaip nudirbdavo darbus“, – mano S. Kačinskienė.
Šiandien V. Into sūnus toliau su meile puoselėja ir tvarko privačią tėvo sodybą, kurioje prieglobstį rado ne vienas išskirtinis akmuo. Kai dukros į Mosėdį sugrįžta atostogų, taip pat kuo galėdamos prisideda prie sodybos tvarkymo.
Nustebino turistus
Muziejaus darbuotojams V. Intas buvo ir direktorius, ir draugas, ir kaip tėvas. Jei kolegą ištikdavo nelaimė, jis visomis išgalėmis stengdavosi padėti, prireikus aukodavo net ir savo atlyginimą. Jeigu kolektyvas kuo nors džiaugdavosi, tai muziejaus įkūrėjas būdavo laimingas daugiausiai už visus. S. Kačinskienė mano, kad labiausiai žmones traukdavusi daktaro savybė – paprastumas tiek aprangoje, tiek širdyje.
Kai būdavo įkliuvęs tarp darbų, V. Intas neturėdavo laiko pabendrauti su turistais. O šie visada pasižymėdavo žingeidumu ir kalbindavo įkūrėją vos pamatę. Galiausiai jis paprašė S. Kačinskienės, kad ji imtųsi pasakoti turistams apie muziejų.
Sykį vesdama svečiams ekskursiją, aprodžiusi muziejų, lauko ekspoziciją ir jau beveik išleisdama atvykėlius, S. Kačinskienė išgirdo žmonių apgailestavimą: „Viskas taip gražu, tik apmaudu, kad nepamatėme paties V. Into“. Pakėlusi akis į miestelio centrą, ponia Staselė išvydo ne ką kitą kaip dviračiu parvažiuojantį daktarą. Vienplaukis, barzda išsiskleidusi į šonus, su sportinėmis kelnėmis ir guminiais batais.
„Puošnių drabužių jis nemėgo, nes kartu su muziejaus darbuotojais eidavo nuo vieno darbo prie kito, triūsdavo prie akmenų. Žinoma, turistai nustebo: „Čia muziejaus direktorius? Be kaklaraiščio, važiuoja dviračiu? Atsakiau jiems, kad tai yra unikalaus muziejaus unikalus direktorius“, – pamena S. Kačinskienė.
Vienintelis Europoje
Per 39 metus vienintelis Europoje ledynmečio suneštų riedulių muziejus, turintis vidaus kamerinę ir po atviru dangumi esančią ekspoziciją, daug keitėsi. Atsinaujino, tapo šiuolaikiškas ir vis įdomesnis lankytojams. Muziejų tobulino ne tik V. Intas, bet ir darbuotojai, kurie ir dabar nuolatos tai daro. Beje, didžioji dalis žmonių čia dirba maždaug 15-20 metų. Šiuo metu muziejuje baigiasi ir pirmasis darbų etapas įgyvendinat Europos regioninės plėtros fondo investicijomis finansuojamą projektą .
Laikinai muziejaus direktorės pareigas einanti Valda Vaškienė pasakoja, kad bene labiausiai džiugina naujai įrengti informaciniai stendai, riedulių ir dendrologinės kolekcijos žymekliai, leidžiantys turistams dar geriau pažinti akmenis ir augalus, krypčių žymekliai, padedantys lengviau surasti eksponatus. Taip pat nauji takai, leidžiantys dar patogiau prieiti prie ekspozicijų. Naujų darbų muziejuje padaryta gerokai daugiau – iš viso už daugiau nei 800 tūkst. eurų.
„Atnaujinus muziejų, turistai jaus dar didesnį patogumą. Pavyzdžiui, riedulių lentelės dabar pritaikytos ne tik vietos, bet ir užsienio svečiams, jas galima skaityti keturiomis kalbomis. Įrengti nauji suoliukai, šiukšliadėžės. Parkas pagražėjo“, – kalba V. Vaškienė.
Ateityje, panaudojus 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio Europos Sąjungos fondų lėšas, numatoma įgyvendinti ir daugiau darbų, pavyzdžiui, įrengti apšvietimą, jis leis vakarais pasivaikščioti ilgiau ir saugiau. Bus atnaujinti riedulių laiptai, atsiras akmenų lopšys, kuriame svečiai galės pailsėti, pajausti akmenų galią, atsipalaiduoti.
Visgi, gražinant muziejų nuolat galvojama ir apie tai, kaip išsaugoti savitumą, taip ilgai kurtą V. Into. Įspūdį kelia ne tik įkūrėjo kruopščiai rinkti eksponatai, bet ir gamtos didybė, supanti ramybė. Tai dėl to „rojaus kampeliu“ vadinamoje vietovėje per metus apsilanko dešimtys tūkstančių turistų.