Investuoti, o ne dalyti „pyragą“ Didžiausia praėjusio laikotarpio ES struktūrinės paramos lėšų dalis buvo skirta investicijoms į transporto, aplinkos apsaugos, energetikos ir švietimo infrastruktūrą. Atnaujinta infrastruktūra yra gerai, tai sudaro palankesnes sąlygas užsienio investicijų atėjimui, tačiau jokiu būdu ne kompensuoja jų stygių.
ES lėšos sudaro palankesnes sąlygas augti investicijoms, tačiau galutinis sprendimas investuoti ar ne didžia dalimi priklauso nuo ilgalaikio šalies konkurencingumo ir ekonominės, socialinės bei politinės aplinkos stabilumo. Tad Lietuvai, norint kuo geriau išnaudoti ES investicijų teikiamus privalumus, reikia dėti visas pastangas gerinant šalies tarptautinį konkurencingumą ir užtikrinant ekonominės aplinkos stabilumą.
Didžiausia Lietuvos bėda yra ta, kad vis dar gyvenama „kreivų veidrodžių karalystėje“: prikurta daug absurdiškų įstatymų, kurie iškreipia gyventojų paskatas ir nukreipia jų energiją ne pridėtinės vertės pyrago kūrimui, o nesibaigiančioms BVP pyrago dalyboms – dažnai ir po stalu...
Pavyzdžiui, Lietuvoje surenkamų mokesčių ir šalies BVP santykis yra pats mažiausias visoje Europos Sąjungoje, nors mokesčių tarifai – vieni iš didesnių, ypač darbo jėgos apmokestinimas. Europos Komisijos atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos PVM spraga (skirtumas tarp teoriškai galimo ir faktiškai sumokamo PVM) 2011 metais siekė net 36 proc. Ji du kartus didesnė nei ES vidurkis, tiek pat didesnė nei mūsų kaimyninėje Estijoje.
Dirbti, o ne kurti iliuzijas
Ekonomika funkcionuoja gerai tada, kai visi dirba savo darbą: įmonių pareiga yra kurti pridėtinę vertę ir mokėti mokesčius, o ne rūpintis bedarbiais ir jų išeitinėmis išmokomis, valstybės pareiga yra rinkti mokesčius ir rūpintis bedarbiais, o ne kurti įstatymus, kurie įpareigotų pačias įmones rūpintis bedarbiais. Tuo tarpu bedarbių pareiga yra kelti savo kvalifikaciją ir ieškoti naujų galimybių, o ne įsikibus kovoti dėl savo darbo vietos, tarsi suaugti bendra kraujotaka su kėde.
Valstybinio (viešojo) aparato efektyvumo didinimas ir vadavimasis iš „kreivų veidrodžių karalystės“ taip pat turėtų būti vienas iš pagrindinių prioritetų, nes Pasaulio ekonomikos forumo pasaulinio konkurencingumo indekso duomenimis Lietuva pagal valdžios efektyvumą nusileidžia ne tik mūsų Baltijos sesėms, tačiau ir Kaukazo regiono šalims.
Labai svarbu nesukurti klaidingų iliuzijų, kad su ES investicijomis viskas gerai, o papildomi keli milijardai eurų paslėps biudžeto skyles. Ir ypač suvokti, kad jei būtinos reformos (šešėlinės ekonomikos pažabojimas, kokybiškas, rezultatyvus viešas valdymas, pensijų reforma) nebus įvykdytos ir Lietuva neišsivaduos iš „kreivų veidrodžių karalystės“, pasibaigus ES lėšoms Lietuva gali likti prie suskilusios geldos.
Infrastruktūrą reikia išlaikyti
Taip, ES fondų lėšos tik pagerina Lietuvos konkurencinį pranašumą (veikiau – sumažina atsilikimą), palyginti su kitomis ES šalimis. Tai sudaro sąlygas pritraukti daugiau investicijų, kurti gerai apmokamas darbo vietas ir skatinti žiniomis bei aukštomis technologijomis grįstą ekonomiką. Tačiau kaip pavyks išnaudoti šį pranašumą, priklauso tik nuo mūsų pačių: ar sugebėsime išlaikyti ir prisivilioti talentų iš užsienio, ar sugebėsime įtikinti įmones investuoti į gamybinius pajėgumus Lietuvoje ar sugebėsime sukurti saugią ir patogią darbo aplinką Lietuvoje gyvenančioms šeimoms.
Deja, šių dalykų ES lėšos negali išspręsti, o jų panaudojimo efektyvumo tyrimų rezultatai rodo, kad esant silpnoms viešojo sektoriaus institucijoms, ES finansinių „injekcijų“ teigiamas poveikis būna trumpalaikis. Tad, jei nenorime nusivilti 2020 metais, kuomet baigsis 2014 – 2020 m. ES investicijų laikotarpis, turime jau dabar galvoti, kaip efektyviausiai galėtume išnaudoti šią galimybę. Antraip, tai gali ne tik kad nepaspartinti Lietuvos ekonomikos vystymosi, o netgi atvirkščiai – stabdyti jį, nes ateityje brangią infrastruktūrą reikės išlaikyti Lietuvos mokesčių mokėtojams.
Pavyzdžiui, itin daug ES lėšų buvo investuota į vandens valymo, šviesolaidinio interneto ir kaimo vietovių viešųjų erdvių sutvarkymui. Bet jei dėl konkurencingų darbo vietų stygiaus gyventojai emigruos, tos investicijos bus niekam nereikalingos.
Tai kokiais norime būti?
Panaši situacija yra ir su talentais – Lietuva nemažai investuoja (ar vis dar „įsisavina“?) į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, tačiau jei nesugebėsime pritraukti ir išlaikyti talentų, yra didelė grėsmė, kad rezultatai sparčiai suprastės, kai baigsis ES pinigai.
Inovacijų srityje Lietuva itin stipriai atsilieka nuo Estijos bei kitų ES šalių vidurkio. Kodėl? Visų pirma, Lietuva, priešingai nei Estija, neturi vieningos vizijos ir strategijos kuo ji norėtų tapti ateityje. Estija yra aiškiai įvardinusi, kad ji nori tapti IT ir inovacijų centru (E-Stonia) ir šią žinutę sėkmingai skelbia visam pasauliui. Man neseniai teko dalyvauti Centinės ir Rytų Europos Investicijų ir Inovacijų forume Varšuvoje, kurios metu diskusijų dalyviai kone 10 kartų paminėjo Estiją kaip pavyzdį visam regionui (Latviją paminėjo vieną kartą, o Lietuvos nepaminėjo). Baltijos ekonomikos forumo Japonijoje metu vietiniai gyrė Estijos vyriausybę kaip modernią, lanksčią, o Estijos prezidentas yra žinomas kaip IT guru.
Antra, Lietuva per daug dėmesio skiria ES lėšų įsisavinimu ir per mažai – talentų išlaikymui ar pritraukimui iš užsienio. Tad, Lietuva kol kas sėkmingiau eksportuoja ne talentų sukurtas inovacijas, o pačius talentus. Visgi, pastaruoju metu pastebiu teigiamų tendencijų – tiek universitetai, tiek įmonės pradeda suprasti, kad siekiant užtikrinti ilgalaikę šalies ekonominę gerovę, inovacijos yra neatsiejamas ingredientas, o be talentų – nebus ir inovacijų.
Delfi, verslo naujienos http://www.delfi.lt/verslas/verslas/z-mauricas-kodel-dar-gyvename-kreivu-veidrodziu-karalysteje.d?id=68492592