Finansavimas

Tyrimo tema: Henri Bergsono laiko konceptas Gilles Deleuze'o kino filosofijoje. Projektas ugdo jaunos tyrėjus mokslinio tyrimo gebėjimus keliomis kryptimis. Pirma, ugdo tiriamuosius hermeneutinius gebėjimus, nes skatina gilintis į filosofijos istoriją ir tirti Henri Bergsono filosofnius tekstus Antra, ugdo analitinius gebėjimus, nes skatina įsigilinti į filosofinę laiko sampratą; Trečia, ugdo analitinius lyginamuosius gebėjimus, nes skatina ieškoti sąlyčio taškų tarp klasikinės filosofijos ir XX amžiaus filosofijos. Ketvirta, ugdo tarpdisciplininius analitinius gebėjimus, nes skatina ieškoti sąlyčio taškų tarp filosofijos ir kino meno. Penta, ugdo komunikacinius mokslinės sklaidos gebėjimus, nes jo rezultatas ž pranešimas tyrimo tema mokslinėje konferencijoje. Gilles Deleuze‘o modernaus kino filosofijoje laiko refleksija išsišakoja į tris modusus: praeites dabartį, dabarties dabartį ir ateities dabartį. Deleuze'as atveria galimybę mąstyti laiką iš įvairių perspektyvų : filosofas kelia klausimą kaip yra galima mąstyti laiką klasikinėje filosofijoje (Augustinas, Leibnicas, Bergsonas), fenomenologijoje (Husserlis, Merleau-Ponty), literatūroje (Borgesas, Proustas), Pagrįsdamas laiko kristalo sampratą Deleuze’as remiasi Henrio Bergsono knyga "Materija ir atmintis", taip pat ir Kantu. Teoriškai idėja priklausytų Bergsonui, kuris pastebėjo laiko skylimą į du nesimetriškus srautus: per vieną jų srovena visa dabartis, kitas išlaiko praeitį. „Kai mes mąstome tą dabartį, kuri turėtų būti, jos dar nėra; kai mes mąstome ją kaip egzistuojančią, ji jau praėjo“, – rašo Bergsonas "Materijoje ir atmintyje". Jis išskiria grynąjį prisiminimą (le souvenir pur), vaizdinį-prisiminimą (le souvenir-image) ir suvokimą (Bergson, 1965, 80). o. Bus tiriami ne tik Bergsono ir Deleuze'o tekstai pasirinkta tema, bet remiamasi ir užsienio tyrėjų įžvalgomis bei kritine