Finansavimas

Šis podoktorantūrinės stažuotės tyrimas gilinsis į tai, kaip pastoviųjų junginių formų variacija veikia tokių junginių apdorojimą. Pastovieji žodžių junginiai yra žodžių sekos, dažnai vartojamos drauge ir visuotinai priimtos bei nusistovėjusios kaip frazės, pavyzdžiui: šaudyti varnas, daryti įtaką. Vienas iš tokių junginių skiriamųjų bruožų yra tas, kas jie yra suvokiami ir apdorojami greičiau nei naujai sukurtos, nenusistovėjusios vartosenos frazės. Greičiau juos apdoroja ir gimtąja, ir užsienio kalba kalbantys žmonės. Tačiau dar vis ne iki galo sutariama, dėl ko atsiranda šis greitesnio apdorojimo efektas: ar dėl to, kad šie junginiai išsaugomi mentaliniame leksikone kaip vienetai, ar dėl to, kad jungtys tarp tokių junginių elementų aktyvuojamos greičiau. Jei pastovieji žodžių junginiai nėra išsaugomi mentaliniame leksikone kaip vienetai, tuomet jų forma galėtų varijuoti junginiui neprarandant fraziškumo. Tekstynuose pastoviųjų junginių žodžių forma varijuoja dažnai: keičiasi žodžių tvarka (leisti laiką – laiką leisti), junginiai gali būti neištisiniai (leisti laiką, leisti visą savo laiką), jie varijuoti morfologiškai (leisti laiką ir leisdavo laiką). Iki šiol tirti tik neištisiniai pastovieji junginiai (pvz., Molinaro ir kt., 2013; Vilkaitė, 2016). Šis podoktorantūrinės stažuotės projektas gilinsis į likusius du variantiškumo tipus: 1) žodžių tvarkos variaciją (leisti laiką ir laiką leisti) ir 2) morfologinę variaciją (kaitybinę: leisti laiką ir leisdavo laiką; ir darybinę: leisti laiką ir laiko leidimas). Bus atlikti du psicholingvistiniai reakcijos laiko eksperimentai. Juose dalyvaus lietuviai ir anglai (gimtakalbiai ir mokiniai). Tyrimų tikslas bus atsakyti į klausimus, kiek gali keistis pastoviojo junginio forma, kad junginys vis dar išlaikytų savo fraziškumą ir būtų suvokiamas greičiau. Planuojami rezultatai leis aiškiau suvokti, kaip leksiniai vienetai saugomi mentaliniame leksikone.