Finansavimas

Vyriškumo archetipų Antano Škėmos kūryboje analizė aktuali, kadangi vyriškumas vis dar nelaikomas problemiška kategorija. Lietuvių kultūrotyroje, juolab literatūrologijoje nemėginta rimčiau konceptualizuoti vyriškumo tematiką. Vyriškos tapatybės problemos pastaruoju metu tampa ne tik intensyvesnių mokslinių diskusijų klausimu, bet ir rimtų socialinių reformų priežastimi, taip pat populiariąją kultūrą stimuliuojančiu vaizdiniu. Todėl būtina analizuoti visuomenės vyriškumo modelius pasitelkus sociokritikos, taip pat psichoanalizės metodus. Tarp literatūros kūrinio ir visuomenės esama koreliuojančio giminiškumo – individuali meninė struktūra galiausiai yra kolektyvinio sąmoningumo išraiška, tai leidžia visuomenę interpretuoti ne kaip materialų darinį, o kaip tekstą, kuris glūdi mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Tyrimo objektas – lietuvių išeivijos rašytojas Antanas Škėma, populiarus dėl Modernybės epistemos raiškos romane „Balta drobulė“. Tačiau svarbu analizuoti ir kitus jo kūrinius (dramas, poeziją, satyrą ir humorą, kritiką ir literatūrines publikacijas, teatrinę publicistiką) vyriškumo archetipo aspektu. Analitinės įžvalgos sietinos su egodokumentinėmis patirtimis, leidžiančiomis atskleisti vyriškumo tipažus, ne tik ryškėjančius skirtingų žanrų kūriniuose, bet ir platesnėje Škėmos visuomeninėje-kultūrinėje veikloje, asmeninėje sferoje: Škėma kaip literatūros kritikas išeivijoje, dramaturgas, režisierius, kultūrininkas ir visuomenininkas. Svarbu aktualizuoti nepublikuotą Škėmos egodokumentinį kultūrinį-literatūrinį palikimą, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Mokslinis tyrimas suteikia prielaidas populiarinti Lietuvoje sociokritikos ir psichoanalizės metodus, nustatyti rašytojo gyvenimo laikotarpiu vyravusius vyriškumo tipažus ir stereotipus lietuvių išeivių diasporoje, pamatyti lietuvių autorių Vakarų Europos istorikų, filosofų bei teoretikų (G.L.Mosse, J.Butler, M.Foucault, J.Weeks, L.Hunt, P.Bordieu, S.Freud, kt.) teorijų šviesoje.