Naujienos
Jei tai būtų filmas, pasakojantis apie 52 metų Ligitos Bubelevičiūtės gyvenimą, pirmasis kadras pakviestų į Panevėžio moterų pataisos namus. Jame moteris gimė, tačiau čia praleisto laiko neatsimena – vos kelių mėnesių mažylė buvo išvežta į kūdikių namus. Vėliau įvairiose globos įstaigose Ligita praleido beveik visą savo gyvenimą, ir tik pastaruosius porą metų gyvena Marijampolėje esančiame apsaugotame būste.
„Kalbėti apie tai vis dar labai sunku, nors praėjo daugiau nei metai“, – vos pradėjusi pasakoti apie netikėtą mylimo vyro mirtį susigraudina Rasa. Nelaimė aplankė 2021 m. balandį, kai po sėkmingos širdies operacijos Rasos sutuoktinį ištiko insultas, po kurio jis nebeatsigavo. Visiškai netikėta vyro mirtis Rasą pakirto – moteris nebežinojo, kaip gyventi toliau. Sielvartas buvo toks stiprus, jog, atrodė, neištvers.
Per pandemijos įkarštį iš emigracijos į Lietuvą sugrįžusi Martyna Landžiuvienė nežinojo, ko griebtis: svajonės dirbti fotografe sudužo, santykiai šeimoje ėmė braškėti. „Jaučiausi nieko verta – jauna ir nieko nepasiekusi. Visiškai nepasitikėjau savimi ir nežinojau, ką daryti“, – prisiminė 1,5 metų sūnų auginanti jauna moteris.
„Neįsivaizduoju, kaip dabar gyvenčiau be sporto“, – sako Skuodo rajone gyvenanti Gertrūda Pocevičienė. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja neabejoja, kad būtent įvairios fizinio aktyvumo veiklos jai padėjo išvengti kelio sąnario operacijos, o gal net luošumo.
Ar įmanoma, kad versle sėkmingai taikomi vadybos metodai gerai veiktų ugdymo įstaigoje? Kretingos mokyklos-darželio „Žibutė“ direktorė Snieguolė Bružė įsitikinusi, kad taip.
„Nuo savęs nepabėgsi“ – taip apie netikėtą gyvenimo ir karjeros posūkį sako miesto bitininkystės ambasadoriumi prisistatantis Urbanbee.lt įkūrėjas Paulius Chockevičius. Po ilgų gyvenimo metų užsienyje į gimtinę sugrįžęs jaunas vyras netikėtai susidomėjo miesto bitininkyste.
Darbas slenkančiu grafiku, butas, po kurio langais – savo rankomis sukastas ir apsodintas daržas, šiltnamis, pilnas šviežių daržovių. Nors kai kuriems toks gyvenimas gali pasirodyti neįdomus, proto negalią turintiems Michailui ir Aleksandrui tai yra svajonės išsipildymas. Du bičiuliai daug metų praleidę globos įstaigose, jau dvejus sėkmingai gyvena savarankiškai.
Likimas Alinai Račkovskajai nepašykštėjo išbandymų. Vos devyniolikos ji pastojo. Nors nėštumas buvo sklandus, gimdamas sūnus patyrė rimtą kojos traumą ir vaikščioti išmoko jau su protezu. Šiuo metu šeimoje auga keturi vaikai: be negalią turinčio vyresnėlio – 19-mečio abituriento Dominyko, yra 16-metė dukra Emilija bei 6-mečiai dvynukai Alanas ir Ostinas. Vaikai – didžiausias Alinos turtas ir pagrindinis variklis siekti vis naujų gyvenimo tikslų. Jos žodyne nėra žodžio „negaliu“.
Ukmergėje gyvenanti Ramunė viena augina paauglį sūnų. Ryšys su juo moteriai visuomet buvo labai svarbus. Tačiau vaikui pradėjus lankyti mokyklą jie abu susidūrė su nemažais iššūkiais, kurie stipriai paveikė ir mamos bei sūnaus santykius. „Tuo metu jaučiau, kad viskas slysta iš rankų. Todėl ėmiau ieškoti pagalbos. Tiesa, iš pradžių maniau, kad keistis reikia sūnui, o ne man. Kaip aš klydau!“, – pasakojimą pradėjo pašnekovė.
Beveik visą savo gyvenimą Edvardas Gasinskas praleido įvairiose globos įstaigose. Į vienas jų pateko dėl to, kad buvo našlaitis, kitas – dėl negalios. Pastaruosius keliolika metų jis gyveno Tauragės rajone, Adakavo socialinių paslaugų namuose. Nors čia jautėsi vertinamas, galėjo atskleisti savo meninę pusę – kurti scenarijus, vaidinti, giedoti giesmes, eksperimentuoti virtuvėje ir tapyti – širdyje visuomet žinojo, kad labiau už viską nori gyventi savarankiškai. Sena svajonė išsipildė prieš dvejus metus – tuomet Edvardas kartu su Adakave sutikta gyvenimo drauge apsigyveno apsaugotame būste. „Pagaliau, sulaukęs 53-ejų, gyvenu taip, kaip visada svajojau“, – neslėpė dar vienas projekto „Žingsniai“ herojus.