Sukurti produktai

Kultūros procesai yra glaudžiai susiję su socialiniais procesais, ir svarbiausios ateities kultūrą lemsiančios socialinės megatendencijos bus liberalizacija, globalizacija, migracija ir technologijų plėtra. Šios tendencijos dar labiau prisidės prie jau dabar gajos plačios kultūros sampratos įsigalėjimo: „meno“ sąvoką vis dažniau keis „kūrybinių industrijų“ sąvoka, kuri apima ne tik paveldą, menus, kultūrines – leidybos (knygų, žurnalų, laikraščių), garso ir vaizdo (kino ir televizijos), muzikos – industrijas, bet ir madą, dizainą, architektūrą, kompiuterinius žaidimus ir programas, skaitmeninę žiniasklaidą ar net transmediją (daugiaplatformį pasakojimą). Bus atsisakoma elitinės ir išskirtinės kultūros, iškeliant kūrybiškumą, kuris laikomas demokratišku ir įtraukiu. Nykstant autonominės aukštosios kultūros ir industrinių kultūros aspektų atskyrimui, kis ir vyriausybinių bei jų koordinuojamų kultūros politikos agentūrų funkcijų suvokimas: nuo pastangų kurti santykinai autonomišką viešąją kultūros sferą, kurioje ir dėl kurios galėtų plėtotis autonominė nacionalinė kultūra, bus persiorientuojama į kultūros ekonominio potencialo realizaciją.

Mažosios šalys, dreifuojančios pasroviui su globalizacija, nesiimančios rimtų nacionalinės kalbos ir kultūros stiprinimo priemonių gali virsti kultūriškai ir ekonomiškai išnaudojamu globalios kultūros segmentu, tačiau tikslingai išnaudojamas tarptautiškumas kultūros lauko veikėjams gali sudaryti palankias sąlygas turinio plėtotei ir sklaidai, sukurti naujų darbo ir pajamų galimybių. Šias galimybes, be abejonės, akseleruos ir kultūros skaitmenizacijos procesai. Kita vertus, potencialią grėsmę vietiniams skaitmeninio turinio gamintojams ir platintojams kels tarptautinės, panašios į monopolines, įmonės, valdančios interneto turinio platinimą. Sprendimų šiai problemai turės būti ieškoma ne tik per nacionalinę kultūros politiką, bet ir visos Europos lygmeniu. Skaitmenizacijos akivaizdoje ypač aktualus taps gebėjimas naudotis medijomis ir kritiškas mąstymas. Pažymėtina, kad globalizacija, migracija ir skaitmenizacija, skatinančios nuolatinius tarptautinius idėjų, simbolių ir prasmių mainus, gali sukelti ir priešiškas emocijas ar jausmus: nerimas ir nepakankamas tarpusavio supratimas gali kurstyti ksenofobiją. Visa tai rodo ilgalaikių kultūros politikos programų, koordinuojamų su socialinėmis, švietimo ir ekonominėmis priemonėmis, poreikį.

Atlikus ankstesnių kultūros politikos kryptis nurodančių strateginių dokumentų apžvalgą išryškėjo, kad juose kultūrai priskirtas ypač platus tikslų rinkinys ir tik santykinai nedidelė jų dalis sietina su profesionaliuoju menu, tad vyrauja plati kultūros ir jos vaidmens valstybės bei visuomenės raidoje samprata. Tai byloja apie įsisąmonintą kultūros svarbą, tačiau taip pat sustiprina kultūros lauko bei politikos fragmentiškumo riziką. Pastangos šią riziką suvaldyti lig šiol nebuvo pakankamos: atskirų kultūros sričių ir institucijų veiklą reglamentuojantys įstatymai yra nepakankami, nes neapima kultūros politikos visumos. Vis dar stokojama mechanizmo, kuris užtikrintų, kad kultūros politikos sprendimų paieška ir alternatyvų vertinimas būtų atliekami nuosekliai. Kultūra vis dar yra nepakankamai remiama, infrastruktūra tinkamai neatnaujinta, o kultūros finansavimo modelis nėra tvarus ir kokybiškas. Nors kultūros prieinamumas ankstesniuose kultūros politiką nusakančiuose dokumentuose buvo konceptualizuojamas kaip vienodas prieinamumas regionuose, ryškėja poreikis praplėsti prieinamumo sąvoką įtraukiant kultūros prieinamumo visoms socialinėms grupėms didinimą ir pasirengimo priimti ir interpretuoti kultūrą lavinimą.

Svarbus „Lietuva 2050“ pažangos strategijos rengimo etapas buvo scenarijų dirbtuvės, į kurias buvo įtrauktas platus ekspertų ratas. Šių dirbtuvių metu buvo naudotas ateities numatymo (angl. forecasting) metodas: atsižvelgiant į išanalizuotas ateities megatendencijas ir Lietuvai aktualius iššūkius buvo identifikuoti keturi galimi ateities scenarijai, suformuoti pagal demokratijos–autokratijos ir švietimo proveržio–švietimo stagnacijos ašis. Manoma, kad nuo galimybės įgyvendinti proveržį švietime ir dominuosiančios valdysenos formos priklauso ir visos valstybės ateitis. Šioje ataskaitoje detalizuota, kaip kiekvieno scenarijaus atveju atrodytų kultūros laukas ir kokios vertybės vyrautų.

Pageidaujamo scenarijaus – „Šiaurinės žvaigždės“, – atspindinčio švietimo proveržį ir demokratijos įsigalėjimą, pagrindiniai bruožai kultūros srityje yra tai, kad kultūra Lietuvai, kaip mažai šaliai, yra vienas iš svarbiausių prioritetų. Dėl savitos autentiškos kultūros esame atpažįstami pasaulyje. Atsirandant vis daugiau laiko po darbo ir kitų įsipareigojimų, išauga kūrybinis savęs realizavimas bei dalyvavimas kultūroje. Valstybės institucijos dirba ne tik tiesiogiai su kultūros sektoriumi, o pirmiausia su visuomene, siekdamos formuoti kokybiško produkto paklausą. Egzistuoja platus kultūros paslaugų pasirinkimas įvairiems vartotojams, be to, žmonės patys įsitraukia į įvairias kūrybines veiklas. Ilgainiui visuomenėje susiformuoja filantropijos ir mecenatystės tradicijos – tai leidžia daugiau kultūros kilti „iš apačios“, mažėja kultūrinė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų. Visuomenėje dominuoja postmaterialios saviraiškos vertybės: vertinamos politinės laisvės ir dalyvavimas, savirealizacija, asmeniniai santykiai, kūrybiškumas ir rūpinimasis aplinka. Vyrauja individualizmas, bet kartu nestokojama empatijos ir pagarbaus santykio su kitu. Šioje visuomenėje nebijoma klysti, bandyti naujų dalykų, egzistuoja tolerancija klaidai. Saugumas – fizinis ir ekonominis – yra priimamas kaip savaime suprantamas, o visuomenės bei individų pasitikėjimas savimi bei savo kultūra yra pakankamai aukštas, tad nekyla poreikio primygtinai laikytis etno-centriškos tapatybės sampratos. Vyraujantis gyvenimo stilius yra saikas ir lėtumas, žmonės pasižymi aukštu socialiniu ir emociniu raštingumu.

Siekiant identifikuoti sąlygas ir galimybes judėti pageidaujamo scenarijaus kultūros srityje link, ataskaitoje taip pat analizuoti kitų šalių pavyzdžiai ir pasiekimai, orientuojantis į Šiaurės šalių modelį, kuris atspindi pageidaujamą scenarijų. Šiame Šiaurės šalių modelyje menas ir kultūros paslaugos yra prilyginamos „gerovės paslaugoms“, prie kurių vienodą prieigą turi turėti visi visuomenės nariai. Šis modelis taip pat sudaro sąlygas menininkams jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais stengiantis užtikrinti pastovias pajamas ir socialines garantijas tarp įsidarbinimo laikotarpių. Taip pat aptariamas Pietų Korėjos pavyzdys, kuris yra svarbus dėl to, kad per pastaruosius keletą dešimtmečių Pietų Korėja įgijo pasaulinės reikšmės populiariosios kultūros gamybos centro įvaizdį. Tai didžiulis pokytis, atsižvelgiant į tai, kad iki praėjusio amžiaus pabaigos šios šalies kultūra pasaulyje buvo mažai žinoma. Taigi, šios šalies kultūros politika skatina visapusį pasaulio domėjimąsi Pietų Korėja ir tuo yra ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai naudinga.

Keltas klausimas, kokius resursus Lietuva turi judėti norimo ateities scenarijaus link ir su kokiais trukdžiais gali šiame kelyje susidurti bei kaip juos įveikti. Šiuo tikslu visų pirma aptarta esama Lietuvos kultūros ekosistema: teisinis pagrindas, veikėjai ir sprendimų priėmimo pobūdis. Siekiant identifikuoti kultūros politikos kryptis, reikalingas judant pageidaujamo ateities scenarijaus link, aptartos kultūros ekosistemos silpnybės, stiprybės, galimybės ir grėsmės šio scenarijaus kontekste. Įvertinta, kad kultūros ekosistemos pokyčio, reikalingo judant pageidaujamo ateities scenarijaus link, galimybes riboja tai, jog kultūros laukui aktualūs įstatymai iš esmės reglamentuoja tik atskiras sritis ar specifinius aspektus: nėra vieno pagrindinio kultūros lauką ir jo elementų sąveiką reglamentuojančio įstatymo, kuris užtikrintų integralų požiūrį į skirtingus kultūros lauko fragmentus reglamentuojančius įstatymus, išskirtų kultūros politikos sritis, vienodai apibrėžtų sąvokas, bendruosius kultūros politikos principus, raidos kryptis, kultūros įstaigų misijas, funkcijas, tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Kiti Lietuvos kultūros ekosistemos ypatumai, ribojantys judėjimą pageidaujamo scenarijaus link, yra nepakankamas finansavimas, kultūros paslaugų tinklo geografinis netolygumas ir nepakankama prieinamų kultūros paslaugų kokybė bei paveldimo ir perduodamo vartotojų kultūrinio kapitalo stoka.

Remiantis atlikta analize pateikti kultūros ekosistemos transformacijos pasiūlymai. Viena svarbiausių pokyčių krypčių kartu yra ir viena mažiausiai apčiuopiamų – reikalingas konceptualus posūkis kultūros politikos diskurse, persiorientuojant nuo siauresnės į platesnę, gilesnę, bet kartu kasdienybę apimančią kultūros sampratą. Svarbu atsisakyti įsisenėjusio kultūros supratimo kaip vien malonios momentinės pramogos ar turiningo laisvalaikio, aiškiai atskirtos nuo viso likusio gyvenimo. Tam visų pirma yra reikalingas sutarimas ir ilgalaikis politinis įsipareigojimas dėl kultūros vertės valstybei. Siekiant įgalinti efektyvų tarpinstitucinį bendradarbiavimą būtina sukurti bendrą kultūros pažangos programą, kuri neapsiribotų vien nusistovėjusiais kultūros institucijų ir organizacijų poreikiais ir galimybėmis, kuriai būtų vadovaujama ne vienos ministerijos, bet vyriausybės lygmeniu. Kita svarbi kryptis yra regioninės atskirties mažinimas: kultūros politika turi būti įgyvendinama regioniniu lygmeniu, derinami centrinės valdžios ir miestų savivaldos veiksmai teikiant kultūrines paslaugas. Taip pat svarbu diegti efektyvias ne tik regioninės, bet ir socialinės atskirties mažinimo priemones, sudarant sąlygas kultivuoti kultūrinį kapitalą, kuris visų pirma turi būti realizuojamas per kultūros edukacijos integraciją į bendrojo ugdymo sistemą. Paskutiniame skyriuje pateikiami konkrečių priemonių, kurios leis užtikrinti, kad šie pokyčiai iki 2050 m. būtų įgyvendinti, pasiūlymai.

Pačios svarbiausios šiuolaikinės megatendencijos, darančios didžiausią poveikį gamtinei aplinkai, yra gyventojų skaičiaus augimas ir vartotojiškumo didėjimas. Jos lemia klimato kaitos pasekmių stiprėjimą, didėjantį spaudimą gamtinėms ekosistemoms ir augančią aplinkos taršą. Nors Lietuvoje dėl augančios vidutinės metinės oro temperatūros stiprės klimato ekstremalumas (augs karščio bangų, ekstremalių liūčių ar kitų ekstremalių kompleksinių klimatinių įvykių skaičius), tačiau netiesioginis klimato pokyčių poveikis Lietuvai bus žymiai didesnis – didžiausia grėsmė kils nacionaliniam saugumui (per su klimato kaita siejamas socialines-politines problemas, kurios destabilizuos kitus mažiau atsparius pasaulio regionus). Nuolatinis ekosistemų būklės blogėjimas pasaulyje daro tiesioginį ir netiesioginį poveikį tiek Lietuvai, tiek visai Europai. Mažėjant pasauliniams gamtinio kapitalo ištekliams, gali sumažėti Europos galimybės naudotis gamtos ištekliais kitur ir taip padidėti spaudimas vietinėms ekosistemoms. Kadangi pasaulio neturtingieji yra labiausiai priklausomi nuo veikiančių ekosistemų paslaugų, ekosistemų būklės blogėjimas gali padidinti skurdą ir nelygybę, o tai gali pakurstyti konfliktus ir nestabilumą regionuose, kuriose yra trapios valdymo struktūros. Dėl to gali išaugti migracijos į Europą srautai. Galiausiai, nors ES politika, siekianti mažinti aplinkos taršą ES teritorijoje tampa vis veiksmingesnė, dėl tolimosios teršalų pernašos kiti pasaulio regionai vis labiau lems oro taršą ES, o tai kelia naujus valdymo iššūkius.

Europos Sąjungos narė Lietuva dėl Europos žaliojo kurso yra prisiėmusi įsipareigojimus, kuriuos sieks įgyvendinti artimiausiais dešimtmečiais. Šalies klimato kaitos politikos valdymo vizija (labai artima ES žaliojo kurso tikslams) ir klimato kaitos švelninimo (išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo) ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai bei uždaviniai suformuoti 2021 m. patvirtintoje Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje. Iki 2050 m. numatoma išvystyti žiedinę ir klimatui neutralią ekonomiką atsiejant ekonomikos augimą nuo išteklių naudojimo didinimo, užtikrinti ekonomikos sektorių ir regionų atsparumą klimato kaitos keliamiems aplinkos pokyčiams, pertvarkyti energijos sistemą, saugoti ir tausoti biologinę įvairovę, stiprinti gamtinio karkaso struktūras, užtikrinti ekosistemų pusiausvyrą, gamtos ir urbanistinių sistemų balansą, tampant klimato kaitos poveikiui atsparia visuomene, prisitaikiusia prie neišvengiamų klimato kaitos padarinių ir t. t. Siekiant įgyvendinti šiuos ambicingus tikslus ir viziją teks visiškai transformuoti energetikos, pramonės, transporto, žemės ir miško ūkio bei atliekų sektorius bei keisti vyraujantį vartotojišką požiūrį į gamtinę aplinką ir jos problemų sprendimą.

Ankstesnių aplinkosaugos ir klimato kaitos sričių programų vertinimų (fokusuojantis į tikslų ir priemonių rinkinių tinkamumo vertinimus) apžvalga parodė, kad naujesnėse Lietuvos strategijose ir programose (pvz., 2021–2030 m. Nacionaliniame pažangos plane), lyginant su 2014–2020 m. NPP, ryškiai matomas naujas tikslų blokas, apimantis žaliąjį matmenį (taupų išteklių vartojimą ir žiedinės ekonomikos kūrimą). Nors keliami ambicingi tikslai ir kai kuriuose sektoriuose stebima pažanga (pvz., atliekų tvarkymo srityje), Lietuvos poveikis klimato kaitai ne tik nemažėja, bet ir toliau auga1, o geros aplinkos kokybės užtikrinimas nėra pakankamas (PwC, 2019). Daugiausiai iššūkių Lietuvai vis dar kelia aplinkosauginių priemonių įtvirtinimas energetikos, transporto ir žemės ūkio srityse.

Tiek klimato kaitos, tiek aplinkosaugos srityse Lietuvai įtaką neišvengiamai darys pokyčiai Europoje ir pasaulyje. Dabar svarbiausius šioje ekosistemoje sprendimus lemiantys veiksniai yra ir bus daugiašaliai ar dvišaliai (juose Lietuvai atstovaus ES) tarptautiniai susitarimai bei ES klimato kaitos politika. Tikėtina, kad ES klimato neutralumo tikslas bus paankstintas iki 2040 m. ir bus bene svarbiausias – beveik visi vidiniai finansavimo mechanizmai šioje srityje neišvengiamai bus susieti su Bendrijos šalių įsipareigojimų vykdymu. Taip pat tikėtina, jog jų neįgyvendinusios ar dedančios mažai pastangų jiems įgyvendinti šalys susilauks finansinių sankcijų ar net bus pradėta kvestionuoti jų (tarp jų ir mūsų) narystė ES. Iki amžiaus vidurio greičiausiai būsime peržengę ir 2 °C tikslą2, todėl ES ir kitų pasaulinių ekonominių galių (Kinija, JAV, galimai Indija) veiksmai priklausys jau nuo matomo klimato kaitos poveikio masto, galimybių veikti ir gebėjimo pasiūlyti besivystančioms pasaulio šalims finansiškai naudingą alternatyvųjį (žaliąjį) raidos planą.

Svarbus „Lietuva 2050“ pažangos strategijos rengimo etapas buvo scenarijų dirbtuvės į kurias buvo įtrauktas platus ekspertų ratas. Šių dirbtuvių metu buvo naudotas ateities numatymo (angl. forecasting) metodas: atsižvelgiant į išanalizuotas ateities megatendencijas ir Lietuvai aktualius iššūkius buvo identifikuoti keturi galimi ateities scenarijai, suformuoti pagal demokratijos–autokratijos ir švietimo proveržio–švietimo stagnacijos ašis. Manoma, kad nuo galimybės įgyvendinti proveržį švietime ir dominuosiančios valdysenos formos priklauso ir visos valstybės ateitis. Vienas scenarijus atitinka išlaikytą dabartinės būklės status quo, kitas būklės pablogėjimą, likę du numato esminį proveržį švietime, tačiau viename iš jų vyraujanti autokratija pasireiškia stipria valstybės kontrole visose gyvenimo srityse. Šioje ataskaitoje detalizuota, kokia būtų Lietuvos aplinkos, aplinkosaugos ir klimato būklė bei su ja susijusių procesų (pvz., migracijos) ir sektorių (pvz., energetikos, žemės ūkio) raida kiekvieno iš galimų scenarijų atveju.

Pageidaujamo (antrojo) scenarijaus, atspindinčio švietimo proveržį ir demokratijos įsigalėjimą, pagrindiniai bruožai, susiję su klimato kaitos ir aplinkosaugos sritimis, yra sėkmingas nulinės emisijos tikslo pasiekimas, žiedinės ir dalijimosi ekonomikos klestėjimas, tvarus gamtos išteklių valdymas, gamtos teisių įtvirtinimas, harmoningo santykio tarp miestų ir gamtos įsigalėjimas, didinantis ir išorinį Lietuvos patrauklumą. Šiame scenarijuje rūpinimasis gamta tampa savaime suprantamu poreikiu, o gamtos kaip savaiminės vertybės suvokimas yra ugdomas švietimo sistemoje nuo mažų dienų.

Tam, kad situacija galėtų keistis ir įgyvendintume antrąjį valstybės raidos scenarijų, nacionalinėse klimato ir aplinkos apsaugos institucinių ir neinstitucinių veikėjų ekosistemose turi įvykti esminiai pokyčiai (pašalinti trukdžiai optimaliam ekosistemos funkcionavimui). Visų pirma į politiką bei aukščiausias valdžios institucijas turi ateiti nauja politikų karta, kuri bus ne verčiama, bet pati norės imtis žaliosios pertvarkos bei nebus susijusi finansiniais interesais su šiai pertvarkai prieštaraujančiomis grupėmis. Iš esmės turi keistis trumparegiškas požiūris į žaliąją transformaciją kaip į ES fondų pinigų įsisavinimą, kuris neužtikrina sprendimų tvarumo. Klimatui keičiantis neturtingesnės ES šalys galės tikėtis mažiau paramos, nes didelė dalis ES lėšų bus nukreipta globaliųjų Pietų šalių nuostoliams padengti bei jų žaliajai transformacijai finansuoti. Tai rodo ir COP27 metu (2022 metais) priimtas sprendimas, įsteigti tam tikslui skirtą „Žalos ir nuostolių“ (angl. Loss and Damage) fondą. Norint užsitikrinti visuomenės paramą, teks ieškoti sprendimų, kurie ne tik būtų klimatui draugiški, bet ir būtų finansiškai patrauklūs didžiajai gyventojų daliai. Be to, siekiant įvykdyti ES bioįvairovės direktyvą ir įgyvendinti ES Reglamento dėl gamtos atkūrimo tikslus teks iš esmės pertvarkyti saugomų teritorijų tinklą bei priimti daug, kartais nepopuliarių, sprendimų renatūralizuojant nualintus gamtos plotus.

Siekiant šių tikslų būtinas aplinkosauginio švietimo stiprinimas tam, kad visuomenė suvoktų ir rimtai vertintų aplinkosaugos problemas, keistų vartojimo įpročius, gyvenimo būdą bei rinktų į valdžią tuos asmenis, kurių politinės darbotvarkės viršuje būtų žaliasis kursas ir kurie suvoktų, kad vis didesnę Lietuvos biudžeto dalį turi sudaryti žaliojo susitarimo tikslams įgyvendinti skirtos lėšos. Taip pat turi stiprėti aplinkosauginis lobizmas, kuris gali pasireikšti per didėjantį NVO poveikį ar atskirų individų veiklą. Labai svarbu skatinti žaliųjų verslo subjektų kūrimąsi, stiprėjimą bei tarptautinių žaliųjų korporacijų atėjimą. Dėl didelės mokslo svarbos siekiant žinoti kaip įgyvendinti žaliąjį perėjimą, būtina didinti aplinkosaugos, aplinkotyros, klimato kaitos ir darnaus vystymosi mokslininkų rengimo bei šių sričių mokslinių tyrimų finansavimą bei šiose srityse dirbančių aukštojo mokslo institucijų veiklų tarpusavio integraciją.

Didžiausių pasiekimų galima laukti, kai klimato kaitos ir aplinkosauginių sprendimų bus ieškoma bei jie įgyvendinami kartu su kitomis Europos šalimis. Būtinas itin glaudus bendradarbiavimas visose srityse: švietimo, mokslo, savivaldos, privataus verslo, vyriausybių ir t. t. Taip bus galima dalintis patirtimi ir greičiau rasti priimtinus sprendimus bei kartu ieškoti finansų priemonėms įgyvendinti. Detalesni pasiūlymai pagal sritis ir jų kontekstas pateikiami 7 ataskaitos skyriuje.

Šiame dokumente pristatomi Nacionalinio pažangos plano (toliau – NPP) formuojamojo programos dalies vertinimo pagal tikslo-uždavinių rodiklių tinkamumo kriterijų rezultatai.

Vertinimo objektas: 2021–2030 m. Nacionalinio pažangos plano (toliau – NPP) poveikio rodiklis „1.11.5 Intelektine nuosavybe pagrįstų produktų dalis, palyginti su bendru Lietuvos eksportu“ (toliau – 1.11.5 rodiklis).

Vertinimo užduotys:

1. Įvertinti rodiklio poreikį, pagrįstumą, tikslumą ir metodinį tinkamumą.

2. Įvertinti galimybes reguliariai skaičiuoti rodiklio reikšmes.

3. Įvertinti alternatyvius galimus rodiklius, kurie matuotų tą patį reiškinį.

4. Pateikti rekomendacijas dėl rodiklių rinkinio tobulinimo.

Vertinimo metodai: vertinimas atliekamas taikant strateginių ir teisės aktų, viešai prieinamos literatūros, atvirų duomenų aprašomąją analizę.

Žiedinėje ekonomikoje siekiama kuo ilgiau išlaikyti produktų ir medžiagų vertę, išmesti kuo mažiau atliekų ir naudoti kuo mažiau išteklių, o produktui atgyvenus, išteklius išlaikyti ekonomikos cikle, kad jie galėtų būti dar ne kartą naudojami naujai vertei sukurti (Europos Komisija, 2015). Siekiant žiedinės ekonomikos tikslo – sumažinti į ekonomiką patenkančių gamtos išteklių panaudojimą, akcentuojama atliekų prevencija, susidarymas, perdirbimas kaip svarbiausi klausimai; valstybės įsipareigoja siekti efektyvesnio materialinių išteklių panaudojimo, didinti antrinių žaliavų naudojimą bei skatinti naujus gamybos ir vartojimo būdus.

Vertinant šalies perėjimo prie žiedinės ekonomikos progresą yra taikomas antrinių žaliavų panaudojimo rodiklis, dar vadinamas žiediškumo indeksu (toliau – ŽI), kuris parodo antrinių žaliavų panaudojimo ir bendro suvartotų medžiagų kiekio santykį, t. y. kokią dalį į ekonomikos ciklą patenkančių žaliavų šalis perdirba ir panaudoja iš naujo. Didesnė ŽI reikšmė reiškia, kad pirminės žaliavos daugiau pakeičiamos perdirbtomis (antrinėmis) žaliavomis.

Perėjimas prie žiedinės ekonomikos yra ilgai trunkantis procesas. Skirtingos kultūros, nevienodi ekonomikos, pramonės lygiai, pasiektas technologinis lygis bei turimi ištekliai lemia skirtingą ŽI lygį. 2021 m. vidutinė ES šalių ŽI reikšmė buvo 11,7 proc., o Lietuvos tik 4 proc. Lietuva pagal ŽI 2021 m. buvo 20 vietoje tarp ES šalių. Prognozuojama, kad esant status quo sąlygomis ŽI reikšmė 2025 m. padidėtų tik iki 4,3 proc. , t. y. Lietuva ne tik nepasiektų dabartinio ES vidutinio lygio, bet galimai, ypač, jei ES ŽI didėtų, būtų matomas ir didesnis atotrūkis nuo vidutinio ES ŽI. Todėl siekiant nustatyti trukdžius ir galimybes padidinti Lietuvos ŽI, buvo identifikuotos kliūtys ir potencialas indekso augimui.

Kadangi žiedinėje ekonomikoje produktai naudojami kiek galima ilgiau ir kai jie tampa atliekomis yra perdirbami ir vėl panaudojami kaip medžiagos gamybai, todėl matavimai apima kiekvieną vartojimo etapą ir etapą po vartojimo. Kaip žiedinės ekonomikos rezultatas yra vertinamas medžiagų vartojimas, kurio apimtys priklauso nuo žaliavų poreikio galutinių ir negalutinių produktų gamybai bei vartojimui ir apima su produktų naudojimu susijusius etapus: atliekų susidarymo ir atliekų perdirbimo procesus.

Mažą Lietuvos ŽI reikšmę lemia nepakankamas pakartotinai panaudotų ar perdirbtų į antrines žaliavas atliekų kiekis ir jo didėjimo tempas bei didelis ir didėjantis medžiagų vidaus vartojimas. Skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje 2021 m. suvartota 21,2 t medžiagų – 50,4 proc. daugiau nei vidutiniškai ES. Lietuvos medžiagų vidaus vartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, nuo 2010 m. iki 2021 m. padidėjo apie 71 proc. Didžiausią dalį vidaus vartojime 2020 m. sudarė nemetalų mineralai (58,3 proc.) ir biomasė (33,2 proc.).

Lietuvoje stebima atliekų apimčių didėjimo tendencija ir, nors jų apdorojama ir perdirbama vis daugiau, sąvartynai išlieka pagrindiniu atliekų tvarkymo būdu ir vis daugiau atliekų yra deginama, o tai nėra žiedinės ekonomikos tikslas ir neprisideda prie ŽI didėjimo. Trūkstant atliekų rūšiavimo įrengimų, paruošimo perdirbimui pajėgumų į ekonomiką grįžta nedidelė žaliavų dalis. Be to, didžiausia atliekų dalis yra mineralinės atliekos, kurias daugiausia sudaro fosfogipso atlieka, kuri kol kas nėra perdirbama ir pakartotinai nepanaudojama.

Atlikus ŽI struktūros vertinimą identifikuoti du pagrindiniai tikslai siekiant didesnės ŽI reikšmės: didinti atliekų perdirbimo ir antrinių medžiagų panaudojimo apimtis bei mažinti medžiagų vidaus vartojimą. Nustatytos Lietuvos ŽI augimo kliūtys ir galimybės:

1. Didelis vidaus medžiagų vartojimas ir žemas išteklių efektyvumas. Pramoninių procesų pokyčiai gali būti įgyvendinti ilgalaikėje perspektyvoje ir ŽI didėtų įmonėms įgyvendinant technologinių pokyčių sprendimus, užtikrinančius taupesnį išteklių naudojimą, skiriant dėmesį žiediniam dizainui ir projektavimo inovacijoms, naudojant daugiau antrinių žaliavų bei vystant žiedinius verslo modelius. Būtina atkreipti dėmesį į vidaus medžiagų vartojime dominuojančių nemetalų mineralų, kurių daugiausiai naudojama statybų sektoriuje, vartojimo pokyčių galimybes bei išnaudoti bioekonomikos teikiamas galimybes.

2. Nepakankamos atliekų perdirbimo ir antrinio panaudojimo apimtys, kurias riboja tai, kad:

- susiduriama su nepakankama atliekų perdirbimo kokybe dėl žiedinės ekonomikos tikslų neatitinkančių atliekų apdorojimo įrenginių. ŽI augimo galima pasiekti vykdant atliekų paruošimo perdirbti ir perdirbimo įrenginių, infrastruktūros modernizavimą ir plėtrą, o taip pat užtikrinant tik nebetinkamų perdirbti ar pakartotinai naudoti atliekų naudojimą energijos gavimui;

- nėra išvystyta antrinių medžiagų rinka, neoptimizuojamas išteklių naudojimas dėl nepakankamų ryšių tarp tiekimo grandinės dalyvių, bendradarbiavimo, įsitraukimo trūkumo. ŽI didėjimą paspartintų potencialo į gamybą įtraukti didesnę antrinių žaliavų dalį išnaudojimas, skiriamas didesnis dėmesys produktų medžiagiškumui viešuosiuose pirkimuose, technologijų, užtikrinančių galimybes gamyboje naudoti daugiau antrinių žaliavų, diegimas ir plėtra;

- trūksta socialinio supratimo bei susidomėjimo žiedinės ekonomikos principų taikymu. ŽI padidinti leistų įgyvendinami sąmoningos gamybos ir vartojimo sprendimai, kuriuos pasiekti galima per atliekų prevencijos ir tvarkymo informacinių priemonių stiprinimą, skatinimo priemonių už atliekų, kurios gali būti perdirbamos ir pakartotinai panaudojamos, tvarkymą, mokesčių už nerūšiavimą peržiūra ir korekcijos;

- didelę dalį atliekų Lietuvoje sudarančių įvairių mineralinių atliekų, o būtent fosfogipso atliekos, kol kas Lietuvoje neperdirbamos ir pakartotinai nepanaudojamos. Suradus tinkamus sprendimus, būtų galima išnaudoti galimybes pradėti taikyti fosfogipso atliekų perdirbimą ir pakartotinį panaudojimą ir taip ilguoju laikotarpiu ženkliai padidinti ŽI.

Nacionaliniame pažangos plane iškeltas strateginis tikslas – 2025 m. pasiekti ES ŽI lygį – yra labai ambicingas. Siekiant nustatyti kiek ŽI padidėtų, jei būtų perdirbtos arba panaudotos, arba eksportuotos visos 2020 m. surinktos ir susidariusios atliekos (6042 tūkst. t), kai visi kiti ŽI komponentai nesikeistų, gauta ŽI reikšmė – 8,7 proc. O jei skaičiuojant surinktas ir susidariusias atliekas be fosfogipso (t. y. atliekų kiekis sudarytų 4690 tūkst. t), tuomet ŽI siektų 6,1 proc. Modeliuojant norimą pasiekti ŽI reikšmę 11,7 proc., buvo apskaičiuota, kiek turėtų pasikeisti pakartotinai panaudotų ar perdirbtų į antrines žaliavas atliekų kiekis, jei visi kiti komponentai nesikeistų, t. y. liktų 2021 m. lygyje. Nustatyta, kad norint Lietuvai pasiekti vidutinį ES ŽI, pakartotinai panaudotų ar perdirbtų į antrines žaliavas atliekų kiekis turėtų būti 4 kartus didesnis (iš viso sudarytų apie 7182 tūkst. t).

Šiame dokumente pristatomas Nacionalinio pažangos plano (toliau – NPP) strateginio vertinimo bandomojo tyrimo metodika ir jos išbandymo rezultatai. Bandomojo tyrimo tikslai – paruošti NPP 2021–2030 strateginių tikslų poveikio rodiklių pažangos vertinimo metodiką ir išbandyti ją atliekant programos dalies vertinimą.

Tikslo pažangos vertinimo metodika susideda iš trijų žingsnių: 1) tikslo poveikio rodiklių pažangos vertinimo, 2) tikimybės pasiekti 2025 m. tarpines siektinas reikšmes vertinimo ir 3) poveikio veiksnių identifikavimo.

1) Rodiklių reikšmių pažanga vertinama nuo NPP patvirtinimo 2020 m. Atsižvelgiant į pokyčio kryptį, tempą ir stabilumą pagal pasiektą pažangą tikslo rodikliai skirstomi į tris kategorijas (antras skyrius, 3 lentelė). Kontekstinei analizei pasirinktas 2014–2022 m. laikotarpis.

2) Tikimybė pasiekti tarpines siektinas reikšmes vertinama sudarant prognozes, grįstas NPP pradinėmis ir vėlesniais metais prieinamomis rodiklių reikšmėmis. Atsižvelgiant į prognozavimo rezultatus pagal tikimybę pasiekti 2025 m. tikslus rodikliai skaidomi į tris kategorijas (antras skyrius, 5 lentelė).

3) Identifikuojant poveikio veiksnius siekiama atsakyti į klausimus, kokie veiksniai (įskaitant valstybės vykdomas priemones) turėjo įtakos rodiklių kitimui norima kryptimi, o kokie sudarė esmines kliūtis teigiamiems pokyčiams. Identifikuojant pokyčio veiksnius remiamasi antrinių šaltinių (strategijų, teisės aktų, tyrimų), statistinių duomenų analize ir autorių ekspertinėmis žiniomis.

Šioje studijoje, parengtoje kaip gilinamasis žvilgsnis į mokslo, technologijų ir inovacijų tematiką „Lietuva 2050“ valstybės ateities bazinių scenarijų kontekste, buvo siekiama įvertinti mokslo, technologijų ir inovacijų reikšmę ateities darbotvarkėje, identifikuoti esamos ekosistemos poreikius bei nustatyti reikalingas pokyčių kryptis.

Vienas iš išskirtinių XXI a. bruožų yra dinamiškas technologijų vystymasis. Ir nors aukštosios technologijos yra didelių ir turtingų šalių privilegija, šioje studijoje analizuota, ar mažos pagal gyventojų skaičių ir neturinčios svarbių gamtinių išteklių, bet turinčios daug išradingų, kūrybingų ir kruopščių žmonių šalys – tokios kaip Lietuva – gali būti ambicingų technologinių projektų bei procesų dalyvės ir pažangių technologijų kūrėjos.

Ateities iššūkių ir tendencijų analizė atskleidė, kad spartūs technologijų pokyčiai pasaulyje diktuoja būtinybę ir Lietuvai siekti vystyti technologinį kūrybinį potencialą ir kurti nacionalinę mokslo, technologijų ir inovacijų – aukštos pridėtinės vertės – ekosistemą. XXI amžiaus pagrindinis išteklius yra žinojimas, o ne gamybos priemonės.

Išskleidus keturis galimus Lietuvos mokslo, technologijų ir inovacijų ateities scenarijus, pageidautinu laikytinas antrasis „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus, kuriame tikimasi demokratijos konsolidacijos ir švietimo proveržio. Pozityvus ateities scenarijus leidžia tikėtis, kad Lietuva, nors ir nedidelė šalis, bet būdama ES ir NATO narė gali būti ne tik technologijų vartotoja, bet ir aukštųjų technologijų kūrėja. Tam reikia efektyvios švietimo sistemos, aukšto lygio mokslo ir apibrėžtų prioritetinių krypčių technologijose bei aukštos pridėtinės vertės kūrimo versle ir pramonėje schemų. Dėl ribotų žmogiškųjų ir finansinių resursų reikia valstybės mastu išreikštų prioritetų, o kadangi visa tai yra susiję, tam reikalingi sisteminiai sprendiniai.

Analizuojant užsienio šalių patirtį pastebėta, kad sėkmingiausios Europos valstybės, tokios kaip detaliau studijuotos Suomija ir Vokietija, yra taip pat laikomas inovacijų lyderėmis. Suomijos sėkmės istorija yra aktuali Lietuvai pirmiausia dėl to, kad savo gyventojų skaičiumi ir geografine padėtimi yra labai panaši į Lietuvą, o Vokietija, nors būdama ir struktūra, ir pajėgumais visai kito kalibro valstybė, yra laikoma kultūriškai ir mentalitetu artima Lietuvai. Nagrinėti užsienio šalių pavyzdžiai bei esamos Lietuvos ekosistemos analizė leido daryti išvadą, kad Lietuvos mokslo, technologijų ir inovacijų sistema struktūriškai yra susiformavusi ir turinti visus reikalingus elementus, tačiau lieka fragmentuota ir nebrandi trūkstant sinergijos tarp skirtingų jos dalių.

Remiantis ankstesnių mokslo, technologijų ir inovacijų srities programų vertinimų apžvalga ir atlikta mokslo, technologijų ir inovacijų ekosistemos SSGG analize, buvo nustatytos trys reikalingos pokyčių kryptys, nukreiptos į pačios ekosistemos brandinimą. Pirma, Lietuvai reikia ilgalaikės MTI politikos formavimo ir prioritetų nustatymo priskiriant aiškias atsakomybes institucijoms bei stebint siekiamų tikslų progresą. Antra, mokslo potencialas turi būti stiprinimas pirmiausia per mokslininko karjeros patrauklumo didinimą ir palankių inovacijų kūrimui bei diegimui nuostatų visuomenėje puoselėjimą. Trečia, valstybė turi skatinti verslą vykdyti MTEP veiklą užtikrindama prieigą prie finansinių išteklių ir teikdama kompleksines nefinansines paslaugas.

Šioje galimybių studijoje pateiktos įžvalgos apibendrina viso pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimo proceso metu surinktą informaciją apie MTI sritį. Taigi, analizė yra naudinga aiškinant pačios strategijos turinį ir norint suprasti giluminę strategijos logiką. Teminės įžvalgos taip pat bus naudojamos kaip atspirties taškas formuojant strategijos kelrodžius, kurie numatys platesnius tarpsektorinius veiksmus ir bus strateginių iniciatyvų pagrindas.

Viešosios politikos sprendimų priėmimui reikalingi įrodymai (įvairios studijos, tyrimai, vertinimai ir kiti analitiniai dokumentai) nėra kaupiami vienoje vietoje, nesukurta bendra įrodymų paieškos sistema, neužtikrinamas anksčiau sukurtų įrodymų išsaugojimas, pakartotinis panaudojimas ir jų prieinamumas suinteresuotiems asmenims. Teisinis šios srities reguliavimas yra nenuoseklus ir fragmentiškas.

Remiantis STRATA įrodymų bibliotekoje sukauptais duomenimis1, galima daryti prielaidą, kad per vienerius metus Lietuvoje gali būti sukuriama daugiau nei 100 valstybės lėšomis finansuotų įrodymų, tačiau jie lieka išsklaidyti įvairių valstybės institucijų interneto svetainėse arba iš vis nėra viešai paskelbiami.

Siekiant išspręsti identifikuotą problemą, atliktas retrospektyvus tyrimas „Viešosios politikos sprendimams priimti reikalingų įrodymų kūrimo, naudojimo ir deponavimo sistemos vertinimas“, kuriame išanalizuota situacija šioje srityje, jos pokyčiai ir naujų iniciatyvų įgyvendinimas 2019-2022 m. laikotarpiu.

Atliekant vertinimą, išnagrinėtos penkios galimos įrodymų kūrimo, naudojimo ir deponavimo sistemos sutvarkymo alternatyvos, viena iš jų pasirinkta kaip geriausia. Įgyvendinant šią alternatyvą, bus sukurta centralizuota įrodymų deponavimo sistema, deponavimo funkciją priskiriant Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai (toliau – LNB) ir užtikrinant visų anksčiau sukurtų ir naujai kuriamų įrodymų sukaupimą specializuotoje Analitinės informacijos bibliotekoje (toliau – AIB).

AIB atliktų dvejopą vaidmenį: pirma, tarnautų kaip Lietuvoje sukurtų ir naujai kuriamų skaitmeninio formato įrodymų saugykla ir antra, užtikrintų įrodymų saugykloje sukauptų išteklių atvėrimą visuomenei.

Svarbiausi argumentai lėmę geriausios alternatyvos pasirinkimą yra susiję su poreikiu tinkamai patenkinti specifinius pagrindinės tikslinės grupės – įrodymų kūrėjų ir naudotojų – poreikius ir galimybe atlikti paiešką nedideliame specializuotame kataloge taip užtikrinant greitus ir tikslius paieškos rezultatus norimais pjūviais. LNB pasirinkta kaip tinkamiausia vieta įrodymų saugyklai, nes be kitų funkcijų jau dabar atlieka parlamentinės bibliotekos funkcijas, t. y. pati LNB užsiima įrodymų, reikalingų priimant viešosios politikos sprendimus, kūrimu ir saugojimu.

Siekiant užbaigti įrodymų kūrimo, naudojimo ir deponavimo sistemą ir ją įveiklinti 2023 m. pradžioje, planuojama atlikti šiuos svarbiausius darbus: • Sutvarkyti teisinį reguliavimą, priimant Strateginio valdymo metodikos (toliau – SVM) pataisas, susijusias su „įrodymų“ sąvokos apibrėžimu bei įrodymų kūrimu, naudojimu ir deponavimu;

• Sukurti vientisą įrodymų kūrimo, naudojimo ir deponavimo sistemą, paskirstant šias funkcijas tarp LNB, STRATA ir valstybės institucijų, kuriančių arba užsakančių įrodymų rengimą;

• Užtikrinti techninį LNB pasirengimą įgyvendinti priskirtas deponavimo funkcijas, įskaitant įrodymams pritaikyto katalogavimo ir vartotojui draugiškos paieškos sistemos įdiegimą;

• Parengti technines sąsajas tarp Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (toliau – LIBIS) ir įrodymų saugyklos;

• Parengti STRATA sukauptų įrodymų sąvadą.

Vyriausybės strateginės analizės centro atlikto tyrimo užduotyje yra suformuotas tyrimo objektas: moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį lemiantys veiksniai.

Tyrimo tikslas: išanalizavus ir įvertinus moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį lemiančius veiksnius, pateikti priemones atotrūkiui šalinti.

Uždaviniai:

1. Identifikuoti ir įvertinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį lemiančius veiksnius.

2. Nustatyti ir įvertinti COVID-19 laikotarpio poveikį moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkiui (pažangos stebėsena).

3. Remiantis Lietuvos ir užsienio šalių patirtimi identifikuoti ir išanalizuoti galimas priemones moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkiui mažinti (priemonės būtų skirtos darbdaviams, kurias jie galėtų įsitraukti į savo rengiamus lygybės (lygių galimybių ir lyčių lygybės) planus).

4. Pateikti galimų priemonių, skirtų mažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį Lietuvos kontekste sąrašą.

Įgyvendinant šį tyrimą, taikyta įrodymais grįsto valdymo priemonė sprendimo poveikio vertinimas, t. y., siekiama nustatyti ir įvertinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį lemiančius veiksnius bei nustatyti veiksnių struktūrą. Reikėtų paminėti, kad atlikta studija apima horizontalaus prioriteto – poveikis lyčių lygybei ir nediskriminavimui – vertinimą identifikuojant esmines moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkiui mažinti priemones, kurios gali būti taikomos įgyvendinant lygių galimybių ir lyčių lygybės politiką verslo subjektuose. Kadangi stebimas veiksmas yra nuolatinis, todėl yra įgyvendintas tarpinis vertinimas. Tarpinis vertinimas atliekamas siekiant tobulinti jau įgyvendinamo prioriteto vieno iš aspekto (mažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį) vykdymo eigą ir gerinti jo rezultatus. Atsižvelgiant į vertinimo strategiją yra įgyvendinamas formuojamasis (su apibendrinamojo vertinimo elementais) vertinimas, kuris apima pažangos vertinimą, t. y., identifikuojami moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkio rodiklio pokyčiai ir jį lemiantys veiksniai ar priežastys. Pagal keliamus klausimus šis vertinimas yra priskirtas prie aprašomojo vertinimo, t. y., kai siekiama identifikuoti ir įvertinti pasiektus rezultatus, esamą situaciją ir pan. Taikant neeksperimentinius tyrimo metodus yra siekiama aprašyti ir paaiškinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį formuojančius veiksnius, sąlygas ar ryšius, taip pat aprašyti ir įvertinti galimus veiksmus (procesus, priemones), kurie prisidėtų mažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį.

Šiam vertinimui atlikti buvo keliami šie vertinimo klausimai:

• Kokie yra moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį lemiantys veiksniai? Kokia yra veiksnių struktūra ir kurie iš jų yra reikšmingi ir esminiai lemiantys moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį?

• Kokios yra galimos priemonės, kurios prisidėtų mažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį?

• Kokia yra moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkio sumažinimo nauda suinteresuotoms grupėms (verslui), visuomenei, valstybei?

 Šiame leidinyje apibendrinama informacija, atspindinti 2021 m. Lietuvos studijų būklę ir jos pastarųjų penkerių metų raidos tendencijas. Leidinį sudaro dvi dalys: statistinių rodiklių apžvalga ir teminis tyrimas, skirtas studijų prieinamumo studentams, turintiems specialiųjų poreikių, problematikai. Statistinėje apžvalgoje siekiama atsakyti į klausimus:

• Koks yra aukštojo mokslo finansavimas, ar jis didėja ir kaip didėja? Ieškant atsakymų nagrinėjamos tiek bendrai aukštajam mokslui skiriamos, tiek vienam studentui tenkančios valstybinės lėšos ir aukštųjų mokyklų išlaidų ir pajamų struktūra.

• Kokie yra aukštojo mokslo žmogiškieji ištekliai, kaip pagal šiuos rodiklius atrodome kitų šalių kontekste? Analizuojamos dėstytojų ir studentų sociodemografinės charakteristikos, priimamų, nutraukusių ir tęsiančių studijas studentų skaičiai, dėstytojams tenkanti studentų, administracijos darbuotojų dalis.

• Kiek aukštasis mokslas patrauklus užsienio studentams, koks yra studentų ir dėstytojų tarptautinis mobilumas? Analizuojant nagrinėjama pagal visą studijų programą Lietuvoje studijuojančių užsienio piliečių dalies, į dalines studijas išvykstančių ir atvykstančių studentų nuo visų studentų ir dėstytojų dalies nuo visų dėstytojų kaita.

• Kaip aukštųjų mokyklų absolventams sekasi integruotis darbo rinkoje? Ieškant atsakymų nagrinėjamas neseniai aukštąsias mokyklas baigusių asmenų užimtumo lygis ir kvalifikacijos atitiktis dirbamam darbui.

Ypatingas dėmesys statistinėje apžvalgoje skiriamas trims Lietuvos aukštajame moksle mažiau reprezentuojamoms studentų ir absolventų grupėms: asmenims, kilusiems iš mažų pajamų šeimų, vyresniems nei 30 m. ir specialiųjų poreikių turintiems asmenis. Keliamas klausimas, ar (kokiu mastu) šioms grupėms sudaromos lygiavertės galimybės įstoti, studijuoti, baigti studijas ir įgytą išsilavinimą realizuoti darbo rinkoje.

Teminiame tyrime siekiama nustatyti valstybės lygmens priemonių, orientuotų į studijų proceso prieinamumo didinimą studentams, turintiems specialiųjų poreikių, poveikį. Atliekant tyrimą buvo naudojama įrodymais grįsto valdymo priemonė – sprendimo poveikio vertinimas, kuomet dėmesys buvo skiriamas intervencijų rinkinio (priemonių, orientuotų į studijų prieinamumo didinimą studentams, turintiems individualių poreikių) veiksmingumui ir galimam poveikiui nustatyti. Vertintos 6 valstybės lygmens priemonės: 3 išmokos, 1 socialinė stipendija bei 2 atleidimai nuo finansinių įsipareigojimų. Keliami klausimai:

• Ar taikant valstybines priemones buvo išspręstos studijų proceso prieinamumo problemos studentams, turintiems individualių poreikių dėl negalios?

• Koks priemonių poveikis studijų proceso atžvilgiu studentams, turintiems individualių poreikių dėl negalios?

• Kokie veiksniai sudaro prielaidas arba kliudo pasiekti numatytus rezultatus ir poveikį?

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus pateikiamos rekomendacijos dėl studijų prieinamumo didinimo individualių poreikių turintiems asmenims aptartos su tyrime dalyvavusių institucijų atstovais.

Tikimės, kad šiame leidinyje susisteminta informacija bus įdomi ir naudinga Lietuvos studijų politikos formuotojams ir įgyvendintojams, kitoms suinteresuotosioms šalims.

Duomenys rodo, kad priėmimo į profesinį mokymą planavimo ir priėmimo modelis nepakankamai atliepia regioninius darbo rinkos ir profesinio mokymo plėtros poreikius. Pagrindinės priežastys sietinos su nepakankamu modelio lankstumu ir per dideliu planavimo detalumu.

Profesinio mokymo įstatymas be kitų dalykų reguliuoja profesinio mokymo organizavimą, kuris apima ir priėmimą į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas. Todėl, siekiant profesinio mokymo planavimo transformacijos, inicijuotas Profesinio mokymo įstatymo keitimas, kuris turės įtakos profesinio mokymo sistemos kaitai. Siekiant išanalizuoti galimas transformacijos kryptis ir pasirinkti geriausią iš jų, buvo atliktas numatomo pokyčio ex-ante poveikio vertinimas.

Poveikio vertinimas atliktas vadovaujantis 2020 m. kovo 3 d. Nr. 9 Tarpinstitucinio pasitarimo protokolu patvirtintais didesnio poveikio teisės aktų projektų poveikio vertinimo rezultatų pateikimo formos reikalavimais.

Atliekant ex-ante poveikio vertinimą, išnagrinėtos 4 alternatyvos:

▪ Status quo alternatyva;

▪ Planavimo proceso transformacija suteikiant daugiau savarankiškumo regionams;

▪ Planavimo proceso transformacija suteikiant daugiau savarankiškumo profesinio mokymo įstaigoms;

▪ Nereguliavimo alternatyva.

Įvertinus alternatyvų privalumus ir trūkumus, antroji alternatyva “Planavimo proceso transformacija suteikiant daugiau savarankiškumo regionams” buvo pasirinkta kaip geriausia problemai išspręsti ir jos priežastims pašalinti. Šios alternatyvos įgyvendinimas leistų patobulinti priėmimo į profesinio mokymo įstaigas planavimo modelį, kuris taptų aiškesnis visiems proceso dalyviams ir sudarytų prielaidas suinteresuotoms šalims aktyviau įsitraukti į sprendimų priėmimą.

Siūlomos tokios konkrečios priemonės, kurios leistų pašalinti problemos priežastis ir išspręsti (ar bent jau sušvelninti) problemą:

▪ Nustatyti, kad valstybės finansuojamų profesinio mokymo vietų planavimo procesas visuose lygmenyse (Vyriausybės, Švietimo mokslo ir sporto ministerijos, regionų tarybų ir profesinio mokymo įstaigų) vykdomas remiantis vienu klasifikatoriumi (Lietuvos švietimo klasifikatoriumi), pagal jame apibrėžtas švietimo sritis.

▪ Nustatyti, kad planavimo procesas visuose lygmenyse vykdomas ne vienerių, o dvejų metų ciklais, Vyriausybei suteikiant įgaliojimus nustatyti preliminarų profesinio mokymo valstybės finansuojamų vietų skaičių 2 metams, kuris būtų kasmet peržiūrimas ir koreguojamas atsižvelgiant į darbo rinkos ir šalies poreikius.

▪ Įgalioti Švietimo, mokslo ir sporto ministrą 2 metų laikotarpiui nustatyti planuojamą valstybės finansuojamų vietų skaičių pagal Lietuvos švietimo klasifikatoriuje apibrėžtas švietimo sritis ir regionus, neviršijant Vyriausybės patvirtinto preliminaraus vietų skaičiaus.

▪ Numatyti galimybę regionams vykdant priėmimą į kitą švietimo sritį perkelti ne daugiau nei 10 procentų nuo planuoto bendro valstybės finansuojamų vietų skaičiaus (taikoma tuo atveju, jeigu liko neišnaudotų valstybės finansuojamų vietų).

Šio tyrimo tikslas – pagal Vyriausybės patvirtintą Galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex post vertinimo metodiką, atsižvelgiant į teisingumo ministro įsakymą dėl vertinimo plano, atlikti privalomosios mediacijos šeimos ginčuose teisinio reguliavimo poveikio ex post vertinimą.

Tyrimo uždaviniai, reikalingi tyrimo tikslui pasiekti:

1. įvertinti, ar vertinamas reguliavimas prisidėjo prie mediacijos, kaip taikaus ginčų sprendimo būdo, žinomumo ir populiarumo didinimo Lietuvoje;

2. įvertinti, ar vertinamas reguliavimas paskatino daugiau asmenų įvairius civilinius ginčus spręsti taikiai ir, jei taip, kokia apimtimi;

3. įvertinti, ar vertinamas reguliavimas paskatino daugiau asmenų šeimos ginčus spręsti taikiai ir, jei taip, kokia apimtimi;

4. įvertinti, ar vertinamas reguliavimas leido šeimos ginčo šalims sutaupyti finansinių ir laiko resursų sprendžiant ginčus;

5. įvertinti, ar vertinamas reguliavimas sumažino teismų darbo krūvį ir, jei taip, kokia apimtimi;

6. įvertinti, ar vertinamas reguliavimas turėjo kitą teigiamą ar neigiamą poveikį šeimos ginčų sprendimui ir, jei taip, kokį ir kokia apimtimi.

Atlikus tyrimą, buvo padarytos išvados. Jose konstatuota, kad privalomosios mediacijos šeimos ginčuose įtvirtinimas padėjo siekti įstatymų leidėjo priimant šį teisinį reguliavimą nustatytų tikslų, t. y. prisidėjo prie mediacijos sistemos plėtros, socialinės taikos, ginčo šalims padėjo sutaupyti laiko ir lėšų, sumažino teismų darbo krūvį. Kita vertus, kadangi nustatomi tikslai nebuvo konkretizuoti ir, be to, nebuvo nustatyti jų įgyvendinimo sėkmės rodikliai, neįmanoma įvertinti, ar tikslai buvo pasiekti visa apimtimi.

Atlikus tyrimą, taip pat suformuluotos rekomendacijos dėl privalomosios mediacijos šeimos ginčuose teisinio reguliavimo, jo stebėsenos ir (ar) įgyvendinimo tobulinimo.

Daugiau negu šimtas Lietuvos gyventojų, pakviestų dalyvauti „Ekspedicijoje į 2050-ųjų Lietuvą“, jau skaičiavo, kelintą gimtadienį minės po beveik 30 metų, ir svarstė, kokia tuo metu bus Lietuva. 2021 metų spalio mėn. prasidėję ir įvairiose Lietuvos vietovėse iki 2022 m. vasario mėn. vykę kelių valandų trukmės susitikimai buvo organizuojami siekiant įsiklausyti į šalies gyventojų lūkesčius, viltis ir baimes dėl Lietuvos ateities. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos „Atviros Vyriausybės“ iniciatyvos organizuojamų diskusijų metu su gyventojais buvo aptariama galima valstybės pažangos vizija ir šiai vizijai įgyvendinti svarbūs elementai – veiksmai ir aplinkybės. Ateičiai tyrinėti buvo pasitelkiami klausimai, į kuriuos atsakinėjantys gyventojai kviečiami įsivaizduoti 2050-ųjų Lietuvą, lyginti ją su šiandienos Lietuva, įvardyti jos stiprybes, samprotauti apie galimas vidines ir išorines grėsmes bei kliūtis keliaujant į norimus 2050-uosius metus, aptarti, kas dabar yra atsakingas už valstybės ateities formavimą. Šiose diskusijose išryškėjo įsivaizduojamų Lietuvos ateičių kontūrai.

Vyriausybės strateginės analizės tyrime buvo iškeltas tikslas išanalizuoti ir įvertinti Lietuvoje taikomą administracinių paslaugų kainodarą, nustatant teisinius pagrindus, paslaugų kainų pagrįstumą, atskirų kainodaros grupių panašumus ir skirtumus, o atliktos analizės pagrindu pateikti taikomos kainodaros patobulinimo pasiūlymus.

Siekiant įvardinto tikslo tyrimo metu buvo išnagrinėta administracinių paslaugų kainodaros įvairovė, nulemta tiek teisinio reglamentavimo, tiek bendros visuotinai privalomos praktikos nebuvimo. Pirmiausia pastebėtina, kad pagal Rinkliavų įstatymą apmokėjimas už administracines paslaugas pagal nustatytą režimą piniginės prievolės atžvilgiu skiriamos į: valstybės rinkliavas, vietos rinkliavas ir viešojo sektoriaus institucijų (įskaitant ir įstaigas) teikiamas paslaugas. Administracinių paslaugų kainodaros aspektu tai realizuojasi į skirtingas kainodaros sistemas: valstybės rinkliavų kainodaroje yra galima tik tiesioginių (kintamųjų) sąnaudų apskaita, vietos savivaldos atveju įstatymas kainodarą palieka savivaldybių tarybų diskrecijai; o atskiroms įstatymų numatytoms įstaigoms (ne valstybės rinkliavų kainodaros atveju) yra leidžiama kompensuoti visas paslaugoms atlikti būtinas kintamąsias ir pastoviąsias sąnaudas.

Kitas administracinių paslaugų kainodarai reikšmingas aspektas – menkai detalizuotas kainodaros metodikos reglamentavimas tiek valstybės rinkliavų, tiek įstaigų kainodaros atvejais (išskyrus nedidelę įstaigų grupę – registrų tvarkytojus, kurie privalo vykdyti kur kas tikslesnes atskirai patvirtintas kainodaros metodikas). Pastebėtina, kad dėl pernelyg abstraktaus kainodaros reglamentavimo įstaigos ir net ministerijos taiko skirtingas metodologines prieigas.

Dėl įvardintų priežasčių susidariusi administracinių paslaugų kainodaros įvairovė apsunkina nustatytų administracinių paslaugų dydžių (savi)kontrolę. Patikrinti įstaigų kainodaros atitiktį įstatymo reikalavimui (nustatytus dydžius grįsti sąnaudomis) esant tokiai įvairovei praktiškai yra sudėtinga. O kad kontrolė nevyksta taip, kaip nustato įstatymas, matyti vien iš Vyriausybės nutarimais tvirtinamų valstybės rinkliavų dydžių, kurie turėtų būti peržiūrimi kasmet; tačiau yra paslaugų, kurių dydžiai yra likę nepakitę daugiau nei kelerius metus nepaisant darbo užmokesčio infliacijos. Paprastai darbo užmokestis sudaro nuo 80 % valstybės rinkliavų sąnaudų struktūroje.

Įstaigų (savi)kontrolę dėl jų kainodaros pagrįstumo būtinomis sąnaudomis apsunkina ir tai, kad nėra jokių tokios savikontrolės metodologinių gairių: įstaigoms nėra nustatyta pareiga įsivertinti, ar pagal nustatytus paslaugų dydžius surinktos visos įplaukos atitinka faktiškai patirtas visas būtinas administracinių paslaugų teikimo sąnaudas.

Tyrimo metu atliktas pasirinktų įstaigų (Lietuvos transporto saugos administracijos, Narkotikų, alkoholio, tabako kontrolės departamento) kainodaros galimos neatitikties nustatytiems reikalavimams tyrimas atskleidė, kad tokia rizika objektyviai egzistuoja. Atlikti skaičiavimai parodė, kad, pavyzdžiui, pagal Lietuvos transporto saugos administracijos nusistatytus valstybės rinkliavų įkainius (žr. 4.2. priedo 3 lentelę) ir deklaruotas darbo laiko sąnaudas administracinių paslaugų teikimui turėtų būti skiriama 80–87% etatų nuo viso įstaigos darbuotojų skaičiaus, kas yra menkai tikėtina, todėl galimai indikuoja, jog nustatyti per dideli įkainiai (surinktų įplaukų ir darbo užmokesčio santykis taip pat liudija apie galimas įvardinto pobūdžio rizikas šioje įstaigoje).

Žvelgdami į vietos savivaldos administracines paslaugas (leidimus: atlikti kasinėjimo darbus, prekiauti ir teikti paslaugas nustatytose vietose, įrengti vaizdinę reklamą, organizuoti komercinius renginius, įvažiuoti į saugomas teritorijas), matome, kad Rinkliavų įstatymas savivaldybėms palieka diskreciją pačioms spręsti dėl baigtinio vietinių rinkliavų sąrašo dydžio. Nepaisant tokio iš Konstitucijos kylančio savarankiškumo, rinkliavų dydžio pagrįstumo aspektu sudėtinga paaiškinti, kodėl įvertinti pavyzdžiai (žr. 2 priedą) rodo, kad tų pačių paslaugų dydžiai skirtingose savivaldybėse gali skirtis kartais. Todėl vienodos kainodaros metodikos diegimas vietos savivaldos lygmeniu taip pat galėtų būti naudingas mažinant įkainių skirtumus.

Anot Ryšių reguliavimo tarnybos prižiūrimų registrų tvarkytojų, vienodos kainodaros metodinės praktikos stygius itin jaučiamas ir atlyginimą už administracinių paslaugų teikimą gaunančiose įstaigose, kuriose taip pat trūksta (savi)kontrolės pagal bendras paslaugoms suteikti patirtas sąnaudas ir visas už tų paslaugų suteikimą gautas įplaukas.

Papildomai pastebėtina, kad pastaruoju metu įstaigoms iškilo su administracinių paslaugų kainodara susijusi problema: galėdamos paslaugų įkainius nustatyti tik pagal praeito ataskaitinio laikotarpio statistinius duomenis, įstaigos nėra apsaugotos nuo staigių infliacijos šuolių. Dėl to susiklosto situacijos, kai įstaigos patiria nenumatytų papildomų sąnaudų, kurių negali kompensuoti nustatytais įkainiais (pavyzdžiui, VĮ „Regitra“ tiekėjai atsisakė sutarčių iki bus peržiūrėtos tiekimo kainos atsižvelgiant į padidėjusią infliaciją).

Todėl, atsižvelgiant į įvardintas administracinių paslaugų kainodaros problemas bei JAV ir Kanados gerąją praktiką, šio darbo rekomendacijose siūloma priemonė – įstaigoms privalomos administracinių paslaugų dydžių apskaičiavimo taisyklės, apimančios tiek bendrus kainodaros principus, tiek kainodaros ypatumus, atskirai nustatomus valstybės rinkliavų ir įmonių atlyginimų atvejais. Tuo tikslu siūloma kainodaros metodiką skaidyti į dvi pagrindines metodologines dalis: kintamųjų sąnaudų, skirtą valstybės rinkliavų kainodarai, ir sąnaudų kompensavimo, skirtą kitiems atvejams. Pastarojoje dalyje gali būti inkorporuota registrų tvarkytojams privaloma kainodaros metodika.

Kintamųjų sąnaudų modelyje turėtų būti atsižvelgiama į jau nusistovėjusias valstybės rinkliavų praktikas, papildomai numatant (savi)kontrolės metodiką, pagal kurią galima nustatyti, ar bendros administracinių paslaugų sąnaudos atitinka už jų suteikimą surinktas įplaukas. Į sąnaudų kompensavimo modelį turėtų būti įtraukiamas ir kintamųjų sąnaudų modelis, kuriame, be kita ko, papildomai galėtų būti įvertinami ir infliacijos lūkesčiai (pavyzdžiui, atsižvelgiant į Lietuvos banko prognozes). Likusi sąnaudų kompensavimo modelio dalis turėtų numatyti pastoviųjų sąnaudų paskirstymo paslaugoms metodiką, kuri gali būti taikoma atskirai tiek fiziniu būdu, tiek elektroninėmis ryšio priemonėmis teikiamoms paslaugoms. Įstatymų leistinais atvejais papildomai siūlytina nustatytą pelno normą, atitinkančią galimų investicijų skolinto kapitalo grąžą.

Vyriausybės strateginės analizės centro parengtoje tyrimo ataskaitoje atsakoma į tris Tyrimo klausimus:

1. Kokie metodai tinkami taikyti teikiant PGS paslaugas yra laikytini įrodymais grįstais?

2. Kokias PGS paslaugas, išskiriant jų charakteristikas, tarp jų ir metodus, praktiškai taiko Lietuvos savivaldybėse veikiantys VSB, koks yra šių paslaugų teikimo organizavimo procesas ir kokie yra taikomi jo valdymo principai?

3. Kurie VSB taikomų ir kitų įrodymais grįstų metodų, teikiant PGS paslaugas yra veiksmingiausi ir kokio yra šių paslaugų charakteristikos?

 Vyriausybės strateginės analizės atlikto tyrimo tikslas: įvertinti finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms veiksmingumą.

Uždaviniai:

1. Atsižvelgiant į finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms teisinio reguliavimo siekius, identifikuoti jų pasiekimo sėkmės prielaidas, veiksmingumo vertinimo kriterijus ir rodiklius.

2. Išanalizavus finansinės paskatos įgyvendinimo kontekstą, eigą ir rezultatus bei regionų socialinės ir ekonominės plėtros rodiklius, nustatyti finansinės paskatos potencialą regiono ekonominei ir socialinei plėtrai.

3. Pagal identifikuotus vertinimo kriterijus įvertinti finansinės paskatos veiksmingumą bei suformuluoti išvadas ir pasiūlymus (rekomendacijas).

 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) užsakymu Vyriausybės strateginės analizės centras (toliau – STRATA) atliko tyrimą „Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gairių parengimas“ (toliau – Tyrimas).

Tyrimo objektas – Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokestis.

Tyrimo tikslas – parengti Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gaires, pateikti rekomendaciją dėl jų taikymo.

Tyrimo uždaviniai:

1. Parengti valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gaires.

2. Atlikti sprendimo dėl Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gairių taikymo poveikio vertinimą.

Šių uždavinių vykdymo rezultatai sudaro šią Tyrimo ataskaitą (toliau – ataskaita).

Tyrimo metodai: ekspertinė analizė, antrinių šaltinių, teisės aktų, jų projektų analizė.

Ataskaitą sudaro 3 skyriai:

1. Ataskaitos 1-ame skyriuje pateikiama tyrimo metodika.

2. Ataskaitos 2-ame skyriuje pateikiamos Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gairės.

3. Ataskaitos 3-ame skyriuje atliekamas sprendimo dėl Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gairių taikymo poveikio vertinimas.

Atliekant Tyrimą naudojama įrodymais grįsto valdymo priemonė – sprendimo poveikio vertinimas.

Tyrimo rezultatai – rekomendacijos dėl Valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo institucijose ar įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sistemos kūrimo gairių taikymo.

Tyrimo rezultatai panaudojami VRM rengiant siūlymą dėl įstaigų darbo apmokėjimo sistemos kūrimo (toliau – Sprendimas).

Vyriausybės strateginės analizės centro darbuotojai atliekantiems tyrimą ekspertams  suformululavo šias užduotis:

• aprašyti užsienio valstybėse galiojančias nemokumo reglamentavimo sistemas, kuriose yra nustatytas palengvintas nemokumo režimas mikroįmonėms, atskleidžiant specifines nemokumo režimo mikroįmonėms teisines normas, neteisėkūrines priemones ir jų įgyvendinimo aspektus;

• aprašyti užsienio valstybėse galiojančias nemokumo reglamentavimo sistemas, kuriose yra nustatytas palengvintas nemokumo režimas mikroįmonėms, atskleidžiant tokio režimo įvedimo spręstas problemas ir tikslus;

• pateikti konkrečius siūlymus dėl teisės aktų nuostatų, palengvinančių nemokumo režimą mikroįmonėms, formuluočių;

• pateikti konkrečius siūlymus dėl galimų neteisėkūrinių priemonių, palengvinančių nemokumo režimą mikroįmonėms.

 Visuomenės nuomonės apklausos aktualios dėl savo suteikiamos galimybės suprasti šalies gyventojų nuomonę, nuostatas bei leidžiančios šalies gyventojams suteikti tam tikrą grįžtamąjį ryšį valstybės institucijoms apie jų vykdomas veiklas, taikomas viešosios politikos intervencijas. Lietuvos mokslininkų iniciatyva šalis dalyvauja tarptautinėse tyrimų infrastruktūrose, kuriose vykdomos piliečių apklausos (pvz., Europos socialinis tyrimas1, Europos vertybių tyrimas2). Taip pat šalyje yra vykdomos kitos tarptautinės iniciatyvos (pvz., Eurobarometro3, EBPO4 inicijuojamos apklausos ir pan.). Tarptautiniai tyrimai užtikrina šalies rezultatų palyginamumą su kitomis valstybėmis, tačiau taip pat pastebima, kad naudojant tokio pobūdžio visuomenės socialinės būklės stebėsenai instrumentus, ne visada yra galimybės įtraukti ar adaptuoti specifines Lietuvos visuomenei aktualias temas; retai, kada tokių tyrių duomenys leidžia pamatuoti reikalingų valstybės institucijoms numatytų tikslų, uždavinių, misijų ar darbų (pvz., numatytų Nacionaliniame pažangos plane, LR Vyriausybės (toliau – LRV arba Vyriausybė) programoje ar kt.) įgyvendinimo stebėsenos funkcijoms atlikti. Be tarptautinių iniciatyvų, taip pat esama nacionalinio lygmens apklausų, kurios yra vykdomos mokslininkų iniciatyva (pvz., Pilietinės galios indeksas5), valstybės institucijų atstovų (pvz., Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas6). Nesant tarptautinio ar nacionalinio lygmens tyrimų, leidžiančių vykdyti valstybės institucijų rengiamuose planavimo dokumentuose numatytų rodiklių, identifikuojančių esamą kontekstą, procesų įgyvendinimo ar rezultatų sėkmę bei poveikį, pasitelkiamos pačių strateginio valdymo sistemos dalyvių užsakomos visuomenės nuomonės apklausos. Matoma, kad užsakant jas, kyla kokybės užtikrinimo iššūkiai tiek formuojant klausimynus, tiek atliekant atranką, surenkant duomenis ir juos viešinant. Socialinių reiškinių stebėsenos įrankių fragmentacija sukelia sunkumų siekiant suprasti, kokie tyrimai ir duomenys jau yra renkami ir leidžia susidaryti vaizdą apie šiandieninę visuomenės socialinę būklę ar stebėti jos pokytį laike, o kokių duomenų dar trūksta.

2022–2023 m. laikotarpiu LR Vyriausybės kanceliarijos (toliau – LRVK) užsakymu STRATA įgyvendina kelių etapų tyrimą, kurio objektas yra įrankių ir duomenų patikimai Lietuvos socialinės būklės stebėsenos sistemai sukūrimas. Pirmuoju tyrimo įgyvendinimo etapu paraleliai buvo atliekami dvejopo pobūdžio darbai: (1) atlikta esamos Lietuvos socialinės raidos stebėsenos funkcijų peržiūra bei (2) sukurta tyrimo, leidžiančio stebėti visuomenės socialinę būklę ir jos raidą, metodologija (parengtas pirminis Lietuvos ilgalaikio socialinio tyrimo klausimynas bei tyrimo atlikimo galimybių studija ir jo įgyvendinimo pasiūlymas). Šioje ataskaitoje pateikiami I etapo pirmosios dalies – Lietuvos socialinės raidos stebėsenos funkcijų peržiūros – rezultatai.

- Funkcijų peržiūros objektas: Strateginio valdymo sistemos dalyvių atliekama Lietuvos visuomenės socialinės būklės (raidos) stebėsena, grįsta reprezentatyviomis šalies gyventojų apklausomis.

- Funkcijų peržiūros tikslas – identifikuoti visuomenės socialinės būklės (raidos) stebėsenos problematiką bei pateikti pasiūlymus siekiant užtikrinti šios stebėsenos kokybę ir efektyvumą įgyvendinant ar užsakant reprezentatyvias gyventojų apklausas.

Strateginio lygmens visuomenės socialinės būklės stebėsenos funkciją atlieka ne viena valstybės institucija, todėl atliekama sisteminė funkcijų peržiūra. Ši sisteminė funkcijų peržiūra apima valstybės institucijų įgyvendinamos visuomenės socialinės būklės (raidos) stebėsenos turinio ir proceso analizę (žr. 1 ir 2 skyrius). Plačiau su tyrimo metodika galima susipažinti šios ataskaitos 1 priede. Apibendrinus visuomenės socialinės būklės stebėsenos funkcijos peržiūros rezultatus (3 skyrius), aptariamos trys šios funkcijos įgyvendinimo alternatyvos kokybės ir efektyvumo užtikrinimo atžvilgiu (4 skyrius). Taip pat šioje ataskaitoje pateikiamos rekomendacijos dėl apklausų įgyvendinimo ir strateginis siūlymas dėl visuomenės socialinės būklės stebėsenos funkcijos įgyvendinimo pusiau centralizuotu būdu (žr. skyrelį Rekomendacijos ir siūlymai).

Valstybės kontrolės 2020 m. gruodžio 14 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VAE-14 konstatuota, kad už antstolių veiksmus šiuo metu nėra mokama pagrįsta kaina:

• nereglamentuotas Antstolių įstatyme įtvirtintų antstolio vykdymo išlaidų dydžių nustatymo kriterijų taikymas (nėra patvirtintų metodikų, kuriomis vadovaujantis ir atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus kriterijus, nustatomi antstolio vykdymo išlaidų dydžiai);

• nepagrįsti antstolio vykdymo išlaidų dydžiai (nustatyti įkainiai nėra pagrįsti ekonominiais skaičiavimais, taip pat nėra nustatyta, kokį įvertį (svertinę reikšmę) dydyje turi turėti kiekvienas iš įstatymuose įtvirtintų vykdymo išlaidų nustatymo kriterijų).

Siekiant pagrįsti antstolio vykdymo išlaidų dydžių nustatymą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos užsakymu Vyriausybės strateginės analizės centras (toliau – STRATA) atliko tyrimą „Antstolio vykdymo išlaidų dydžių nustatymo kriterijų ir tvarkos analizė“ (toliau – tyrimas).

Tyrimo objektas – Teisės aktais patvirtinti antstolių vykdymo išlaidų dydžiai 2.

Tyrimo tikslas – atlikti antstolių vykdymo išlaidų dydžių vertinimą ir pateikti rekomendacijas dėl antstolių vykdymo išlaidų dydžių apskaičiavimo metodikų.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atlikti užsienio šalyse taikomų antstolių vykdymo išlaidų dydžių nustatymo praktikos analizę;

2. Išanalizuoti ir įvertinti teisės aktuose numatytus antstolių vykdymo išlaidų dydžių nustatymų būdus ir kriterijus;

3. Parengti antstolių vykdymo išlaidų dydžių apskaičiavimo metodiką, nustatant kiekvienam kriterijui atitinkamus įverčius, numatyti išimčių ir lengvatų taikymo principus;

4. Parengti bent dvi analizuojamų dydžių nustatymo alternatyvas ir pateikti jų galimo poveikio (teisinio, ekonominio, socialinio ar kt.) išankstinį (ex-ante) vertinimą;

5. Parengti išvadas ir rekomendacijas.

Šių uždavinių vykdymo rezultatai sudaro šią Tyrimo ataskaitą (toliau – ataskaita).

Atliekant Tyrimą naudojama įrodymais grįsto valdymo priemonė – Sprendimo poveikio vertinimas.

Tyrimo metodai: literatūros analizė, antrinių duomenų statistinė aprašomoji ir grafinė analizė, antstolio veiklos statistinė pajamų ir išlaidų analizė, antstolio vykdymo išlaidų dydžių modeliavimas.

Ataskaitą sudaro 4 skyriai:

1. Ataskaitos 1-ame skyriuje pateikiama antstolių vykdymo išlaidų dydžių nustatymo teisinio reguliavimo Lietuvoje užsienyje apžvalga.

2. Ataskaitos 2-ame skyriuje pateikiama LR teisės aktuose numatytų antstolio vykdymo išlaidų dydžių, antstolio veiklos sąnaudų, pajamų ir pelno analizė.

3. Ataskaitos 3-ame skyriuje pateikiamas siūlomas antstolio vykdymo išlaidų dydžių nustatymo metodika.

4. Ataskaitos 4-ame skyriuje pateikiamas siūlomos metodikos išbandymas 2021 m. duomenimis ir metodikos taikymo alternatyvų vertinimas.

Tyrimo rezultatai – rekomendacijos dėl antstolių vykdymo išlaidų dydžių apskaičiavimo metodikos ir jos taikymo (ataskaitos skyrius „Rekomendacijos“).

Tyrimo rezultatai panaudojami apskaičiuojant antstolių vykdymo išlaidų dydžius

Jau šiandien stebimi globalios politikos poslinkiai ateityje gali fundamentaliai pakeisti Lietuvos strateginę aplinką ir reikšmingai paveikti mūsų valstybės galimybes plėtoti savo valstybingumą, demokratinę santvarką, nacionalinį saugumą ir ekonominę gerovę. Šio dokumento tikslas – įvertinti svarbiausių tarptautinių procesų ir geopolitinių iššūkių reikšmę valstybės ateities darbotvarkėje, reikalingus pokyčius Lietuvos užsienio ir saugumo politikoje ir galimą numatomų veiksmų poveikį. Pagrindinė šioje ataskaitoje pateikiamos analizės įžvalga yra tai, jog kintanti tarptautinės politikos geografija ir augantis globalių iššūkių skaičius reikalaus išplėsti Lietuvos tarptautinės politikos horizontus, mobilizuoti tinklinės diplomatijos pajėgumus ir stiprinti bendrą valstybės atsparumą sunkiai numatomiems išoriniams sukrėtimams.

Ataskaitoje išskiriami kelios tarpusavy susijusios tarptautinės politikos tendencijos, kurios turės didžiausią poveikį Lietuvos užsienio ir saugumo politikai, kurs naujas valstybės veikimo galimybes ir naujus iššūkius mūsų interesams. Iki 2050 m., pasaulio politikos ir ekonomikos epicentras persikels į Rytų Aziją ir tai turės nevienareikšmį poveikį Lietuvos santykiams su JAV, Europos šalimis ir jos tarptautinei pozicijai. Nepaisant augančios Rytų svarbos, Rusija išliks dideliu iššūkiu Lietuvos ir Europos saugumui. Visgi, greta šio ilgalaikio Lietuvos užsienio ir saugumo politikos prioriteto, ateityje valstybė daugiau dėmesio turės teikti naujiems regionams ir probleminėms sritims: pvz., klimato kaitos padariniams Globaliuose Pietuose ir jų sąlygotų tarptautinės migracijos srautų valdymui. Tikėtina, kad naujieji tarptautinės politikos klausimai ir valstybės galios transformacija suteiks Lietuvai galimybes dar labiau kompensuoti savo mažus ekonominius, karinius, demografinius pajėgumus, tačiau kartu padidins valstybės diplomatijos „persitempimo“ riziką.

Ataskaitoje pateikiama ligšiolinės Lietuvos tarptautinės politikos tyrimų ir vertinimų apžvalga atskleidžia, jog nuo 2004 m., kuomet Lietuva pasiekė ligtolinį svarbiausią valstybės užsienio politikos tikslą ir tapo ES ir NATO nare, Valstybės tarptautinę politiką apibrėžia pastangos būti „aktyvia“ ir matoma regioninės, europinės ir transatlantinės politikos veikėja. Siekdama šio pakankamai abstraktaus tikslo, Lietuva daugiausia koncentravosi į regioninę lyderystės plėtrą ir valstybės politikos europeizaciją; pasirinkimai tarp šių alternatyvų (ar jų derinimas) daugiausia priklausė nuo konkrečių užsienio politikos lyderių ir jų tarpusavio (galios) santykių. Ateities iššūkių akivaizdoje, tolesnis „aktyvumo“ ir „matomumo“ siekis gali būti vis sunkiau įgyvendinamas atsižvelgiant į vis sudėtingesnę tarptautinės politikos darbotvarkę.

Siekiant susidaryti išsamesnį potencialaus Lietuvos strateginio konteksto 2050 m. vaizdą, ataskaitoje pristatomi alternatyvūs Lietuvos tarptautinės aplinkos raidos scenarijai. Ateities scenarijų kūrimas buvo viena svarbiausių „Lietuva 2050“ pažangos strategijos rengimo, prie kurio prisideda ir ši ataskaita, dalių. Remiantis ateities numatymo (angl. forecasting) metodais, atsižvelgiant į išanalizuotas ateities megatendencijas ir Lietuvai aktualius iššūkius buvo identifikuoti keturi galimi ateities scenarijai, suformuoti pagal demokratijos–autokratijos ir švietimo proveržio–švietimo stagnacijos ašis. Manoma, kad nuo galimybės įgyvendinti proveržį švietime ir dominuosiančios valdysenos formos priklauso ir visos valstybės ateitis. Vienas scenarijus atitinka išlaikytą dabartinės būklės status quo, kitas būklės pablogėjimą, likę du numato esminį proveržį švietime, tačiau viename iš jų vyraujanti autokratija pasireiškia stipria valstybės kontrole visose gyvenimo srityse. Šioje ataskaitoje pateikiami geopolitinės Lietuvos aplinkos raidos scenarijai suformuoti nagrinėjant kelis esminius veiksnius: galimą JAV ir Kinijos santykių raidą, tolesnės ES integracijos perspektyvas, Rusijos karo Ukrainoje pabaigą ir klimato kaitos poveikį tarptautiniam bendradarbiavimui.

Kadangi globalios megatendencijos ir jų nulemti ateities iššūkiai sąlygoja ne vien Lietuvos, bet kiekvienos pasaulio valstybės raidos perspektyvas, ataskaitoje pristatoma trijų užsienio valstybių – Izraelio, Suomijos ir Taivano – užsienio ir saugumo politikos apžvalga. Kaip ir Lietuva, šios santykinai mažos, atviros ir demokratinės šalys priklauso regionams, kuriuos charakterizuoja ilgalaikė geopolitinė įtampa, susijusi su agresyvia vieno ar kelių potencialių regioninių hegemonų politika. Kartu, visos trys valstybės per pastaruosius metus įvykdė ar bandė vykdyti įvairius strateginio lygmens užsienio ir saugumo politikos pokyčius. Atitinkamai, pasirinktos atvejų studijos vystomos koncentruojantis į tris pagrindinius klausimus: (1) kaip šios valstybės suvokia saugumą ateities iššūkių akivaizdoje, (2) kaip jos nusprendžia dėl pokyčių savo užsienio ir saugumo politikoje bei juos įgyvendina ir (3) kaip jos užtikrina piliečių palaikymą užsienio ir saugumo politikos prioritetams. Izraelio, Suomijos ir Taivano tarptautinės politikos analizė patvirtina visuomenės įtraukimo į tarptautinės politikos formavimo procesus svarbą, glaudaus bendradarbiavimo su partneriais poreikį ir kompleksinio požiūrio į valstybės saugumą būtinybę.

Remiantis ligšiolinės Lietuvos tarptautinės politikos tyrimais bei „Lietuva 2050“ rengimo metu surinkta medžiaga, ataskaitoje pateikiama dabartinės Lietuvos užsienio ir saugumo ekosistemos apžvalga, įskaitant jos silpnybių, stiprybių, grėsmių ir galimybių vertinimą. Pagrindinių ekosistemos elementų – kitaip tariant, svarbiausių Lietuvos tarptautinės politikos dokumentų, veikėjų ir jų sąveikų, disponuojamų pajėgumų (įskaitant infrastruktūrą) – analizė atskleidžia kelias problemines sritis. Pirma, valstybės užsienio politikos ekosistemoje trūksta ilgalaikio planavimo ir konsensuso kūrimo mechanizmų, bendro veikimo tradicijų, neišnaudojama sukaupta institucinė atmintis. Antra, nepakankamas Lietuvos viešojo sektorius finansavimas ir santykinai žemas diplomatinio darbo patrauklumas kelia valstybės užsienio politikos persitempimo riziką ateityje, nes daugėjant tarptautinės politikos iššūkių, valstybės politikos tikslų, veikimo sričių ir sprendžiamų klausimų apimtys gali viršyti valstybės aparato pajėgumus. Trečia, susisiekimo infrastruktūra Lietuvoje (keliai, tiltai, geležinkeliai) neleidžia užtikrinti visiško karinio mobilumo NATO lygiu ir (geležinkelių atveju) riboja platesnę integraciją į Vakarus. Ketvirta, ateityje auganti valdžios ir visuomenės atsparumo svarba išryškina poreikį išplėtoti visuotinės gynybos modelį, stiprinti kritinę infrastruktūrą, plėtoti krizių valdymo planus ir geriau įtraukti visuomenę į krašto gynybą.

Šios analizės pagrindu ataskaitoje pateikiami keli skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję pasiūlymai dėl Lietuvos užsienio ir saugumo politikos ekosistemos transformacijų. Visų pirma, Lietuvai yra tikslinga permąstyti ir pertvarkyti dabartinį užsienio politikos formavimo modelį, siekiant sukurti mechanizmus, kurie leistų skirtingoms politinėms jėgoms ir institucijoms reguliariai diskutuoti užsienio politikos klausimais bei vystyti nuoseklią, ilgalaikę ir išsamią tarptautinio veikimo strategiją. Kartu, Lietuva turi ženkliai padidinti diplomatinės tarnybos finansavimą, kad diplomato darbas taptų patrauklus, prestižinis, pritrauktų gabius darbuotojus, o Lietuvos diplomatinės atstovybės veiktų visose Lietuvai svarbiausiose vietose, turėtų visą Lietuvos interesams atstovauti reikalingą infrastruktūrą ir įrangą. Greta šių pokyčių, Lietuva turi pradėti vystyti tinklinę diplomatiją, siekdama abipusės naudos principais plėtoti Užsienio reikalų ministerijos dialogą su skirtingais esamais ir potencialiais Lietuvos užsienio politikos veikėjais, įgalinti jų tarpusavio bendradarbiavimą ir įveiklinti juos valstybės užsienio politikoje.

Saugumo srityje svarbiausi pokyčiai apima kompleksinį šalies infrastruktūros atnaujinimą siekiant užtikrinti didesnį karinį mobilumą ir sukrėtimams atsparų kritinių paslaugų tiekimą. Kartu Lietuvai yra aktualu skatinti nacionalinės gynybos pramonės integraciją į tarptautinius (ES ir NATO) gynybos pramonės plėtros formatus. Galiausiai, siekiant plėtoti visuotinę valstybės gynybos koncepciją, svarbu parengti Lietuvos valstybės gynybos planą, su juo supažindinti visuomenę ir numatyti konkrečias skirtingų visuomenės grupių įtraukimo į šalies gynybą programas.

Lietuvos ekonomikos ateitį 2050 m. kuria jau šiandien stebimos globalios ir nacionalinio lygmens tendencijos – augančios geopolitinės įtampos, sparti pažangiųjų technologijų plėtra, ilgėjanti gyvenimo trukmė, vis labiau pastebimos klimato kaitos pasekmės. Šioje ataskaitoje nagrinėjama, kokie ateities iššūkiai bus reikšmingiausi Lietuvos ekonomikos raidai iki 2050 m., jų galimas poveikis visuomenės gerovei ir šalies konkurencingumui, o taip pat kokie valstybės ekonominės politikos pokyčiai galėtų padėti jį suvaldyti. Pagrindinė šioje ataskaitoje pateikiamos analizės įžvalga yra tai, jog trys svarbiausi iššūkiai Lietuvos ekonomikai – senstanti visuomenė, auganti socialinė nelygybė ir žalioji transformacija – reikalaus reikšmingų Lietuvos pensijų ir mokesčių sistemos pertvarkos, darbo rinkos ir aplinkosaugos pokyčių ir ilgalaikių investicijų į viešųjų paslaugų pasiūlą ir kokybę.

Ataskaitoje išskiriami trys pagrindiniai iššūkiai Lietuvos ekonomikai. Pirma, senstanti Lietuvos visuomenė reikš mažesnę darbingo amžiaus visuomenės dalį ir didesnę socialinės sistemos apkrovą traukiantis jos finansiniam pagrindui ir augant paramos gavėjų skaičiui. Papildoma socialinės sistemos apkrova kelia riziką, kad ateityje pensinio amžiaus žmonės gaus mažesnes išmokas ir patirs didesnę skurdo riziką ir socialinę atskirtį. Tai susiję ir su antruoju – augančių ir įvairėjančių socialinių nelygybių – iššūkiu Lietuvos ekonomikai. Nors santykinai aukšta socialinė nelygybė yra ilgalaikė Lietuvos ekonomikos problema, ateityje ji gali tapti dar sudėtingesnė. Šiandien stebima technologinė transformacija sąlygos darbo rinkos poliarizaciją į gerai apmokamas aukštos kvalifikacijos ir prastai apmokamas žemos kvalifikacijos darbo vietas. Tai reikš mažesnę vidutines pajamas generuojančių darbo vietų pasiūlą ir, atitinkamai, aukštesnę nelygybę darbo rinkoje. Šią neigiamą tendenciją dar labiau sustiprins regioninė ir amžiaus dinamika. Galiausiai, žalioji Lietuvos ekonomikos transformacija – kuriai esame įsipareigoję tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu – kels dvejopą iššūkį. Viena vertus, jei Lietuva nesugebės įgyvendinti tam tikrų klimato neutralumo tikslų (pvz., sumažinti į ATLPS nepatenkančių sektorių emisijas 25 proc., palyginti su 2005 m., dar iki 2030 m.), valstybei gresia daugiamilijoninės baudos už įsipareigojimų nevykdymą. Kita vertus, sparti žalioji transformacija kels socialinio teisingumo iššūkių, žinant, jog klimato politika dažniausiai yra regresyvi gyventojų pajamų atžvilgiu.

Ligšiolinėje Lietuvos ekonominėje politikoje dėmesio šiems klausimams nepakako. Bendrai, ankstesni Lietuvos ekonomikos politikos programų vertinimai pabrėžia, kad valstybės politika siekia daug kompleksiškų ir nelengvai suderinamų tikslų, pavyzdžiui: didinti gyventojų užimtumą, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, formuoti verslui palankią aplinką, skatinti konkurencingo, inovatyvaus ir aukštą pridėtinę vertę kuriančio verslo plėtrą, skatinti verslumą ir investicijas, didinti šalies eksporto galimybes, gerinti skaitmeninės ekonomikos sąlygas. Ankstesni Lietuvos ekonominės politikos programų vertinimai daugiausia dėmesio skyrė dviem prioritetinėms sritims: skurdo mažinimui bei socialinės įtraukties didinimui ir inovatyvios ekonomikos vystymui. Ekonominės politikos programų pirmojoje srityje vertinimuose pabrėžiama, jog Lietuvoje neužtikrinamas pakankamas sukuriamos vertės perskirstymas, o egzistuojanti socialinių paslaugų sistema nėra pakankama sumažinti žmonių, negaunančių darbo pajamų, skurdo riziką ir patenkinti jų poreikis. Kalbant apie inovatyvios, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos plėtrą, ankstesni vertinimai pabrėžia, jog šio tikslo įgyvendinimą riboja šalies darbo rinkos poreikių ir kompetencijų pasiūlos neatitikimas, bei ir toliau juntama inovacijų ir technologinių pajėgumų stoka. Vienas iš būdų siekti aukštesnio investicijų į MTEP lygio – skatinti tiesiogines užsienio investicijas (TUI) į inovatyvius sektorius, kadangi šios investicijos dažnai siejamos su technologinių inovacijų perdavimu.

Aukščiau minimi ateities iššūkiai bei ilgalaikiai tikslai mažinti socialines nelygybes bei plėtoti inovacijomis grįstą aukštos pridėtinės vertės ekonomiką atsispindi ir ataskaitoje pateikiamuose alternatyviuose Lietuvos ekonomikos raidos scenarijuose. Ateities scenarijų kūrimas buvo viena svarbiausių „Lietuva 2050“ pažangos strategijos rengimo, prie kurio prisideda ir ši ataskaita, dalių. Remiantis ateities numatymo (angl. forecasting) metodais ir atsižvelgiant į išanalizuotas ateities megatendencijas ir Lietuvai aktualius iššūkius buvo identifikuoti keturi galimi ateities scenarijai, suformuoti pagal demokratijos–autokratijos ir švietimo proveržio–švietimo stagnacijos ašis. Manoma, kad nuo galimybės įgyvendinti proveržį švietime ir dominuosiančios valdysenos formos priklauso ir visos valstybės ateitis. Vienas scenarijus atitinka išlaikytą dabartinės būklės status quo, kitas būklės pablogėjimą, likę du numato esminį proveržį švietime, tačiau viename iš jų vyraujanti autokratija pasireiškia.

stipria valstybės kontrole visose gyvenimo srityse. Šioje ataskaitoje detalizuota, kaip kiekvieno scenarijaus atveju atrodytų Lietuvos ekonomikos raida. Pageidaujamo scenarijaus, atspindinčio švietimo proveržį ir demokratijos įsigalėjimą, kontekste, Lietuva apibūdina inovatyvi ekonomika, orientuota į ekologiškai ir socialiai tvarų augimą.

Siekiant nustatyti gerąsias praktikas, kurių pavyzdžiu remdamasi Lietuva galėtų koreguoti savo ligšiolinę ekonominę politiką ir geriau pasirengti ateities iššūkiams, išnagrinėtos įvairių ES ir EBPO valstybių vykdomos mokestinės, darbo rinkos ir aplinkosauginės politikos. Tarp kitų gerųjų praktikų pavyzdžių, ataskaitoje nagrinėjama Švedijos pensinės reformos ir anglies dvideginio mokesčio taikymo patirtis, Airijos mokesčių sistema, įskaitant paveldėjimo mokestį, pažangios darbo rinkos politikos įvairiose kontinentinės Europos šalyse.

Pasiūlymai Lietuvos ekonominės politikos pokyčiams remiasi išsamia esamos situacijos analize. Kalbant apie visuomenės senėjimo tendencijos keliamus iššūkius, ataskaitoje pažymima, kad pagrindinės problemos Lietuvos pensijų sistemoje susijusios su paskatų mokėti daugiau valstybinio socialinio draudimo įmokų stoka bei nepakankamu kaupimo pensijai II ir III pakopų fonduose. Atitinkamai, valstybei reikalinga pensijų reforma, kuri sustiprintų ryšį tarp įmokų ir išmokų, ribotų ankstyvą išėjimą į pensiją ir įdiegtų lankstų pensinį amžių. Kartu, svarbu diegti papildomas darbo rinkos priemones, kaip teisės ne į pilną darbo dieną garantavimą, vyresnio amžiaus darbuotojų kvalifikacijų kėlimo paslaugas ir sveikatos paslaugų plėtrą lėtinėmis ligomis sergantiems darbuotojams.

Socialinės atskirties ir socialinių nelygybių dinamika ataskaitoje nagrinėjama trimis etapais: iki, per ir po vertės kūrimo. Ataskaitoje pažymima, kad pirmajame etape šiandien ryškiausia problema yra nepakankamai finansuojama švietimo sistema, kuri negali užtikrinti pakankamai aukštų moksleivių pasiekimų ir socialinio mobilumo. Žvelgiant į ateitį, nelygybės šiame etape taps svarbus ir turto paveldėjimo klausimas. Nagrinėjant socialinės nelygybės dinamiką vertės kūrimo etape pažymima, kad Lietuvoje itin trūksta ekonominės politikos priemonių, kurios skatintų įmones kurti gerai apmokamas ir sunkiai panaikinamas darbo vietas, kur technologijos įgalina, o ne pakeičia darbuotojus. Atitinkamai, valstybei ateityje bus reikalinga aktyvi darbo rinkos politika, orientuota į konkrečius darbdavius, bei darbuotojams palanki inovacijų politika. Galiausiai, svarbiausias klausimas galvojant apie socialinės nelygybės dinamiką po vertės kūrimo yra mokestinė šalies politika bei viešųjų paslaugų pasiūla. Ataskaitoje pažymima, jog šiandien Lietuvos mokestinės pajamos sudaro tik trečdalį BVP ir yra tarp žemiausių Europoje. Tai lemia nepakankamą pagrindinių viešojo sektoriaus funkcijų finansavimą. Siekiant spręsti šią problemą visų pirma reikalinga kompleksinė mokesčių reforma, tarp kitų pasiūlymų apimanti apmokestinimo sąlygų vienodinimą, nekilnojamojo turto mokesčio bazės išplėtimą ir PVM lengvatų mažinimą.

Mokestinė politika taip pat svarbi kalbant apie žaliosios transformacijos iššūkius Lietuvos ekonomikai. Šiuo metu Lietuvos mokestinė taršos politika nėra pakankama tam, kad valstybė galėtų įgyvendinti savo klimato neutralumo įsipareigojimus. Iš dviejų trečdalių Lietuvos ŠESD emisijų, kurios yra apmokestinamos teigiamu efektyviu mokesčio tarifu, vos pusę sudaro mokesčiai, susiję su ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS). Kitą pusę sudaro degalų akcizai, iš kurių surenkamos biudžeto pajamos nėra panaudojamos kovai su klimato kaita. Atitinkamai, palankiausias Lietuvos ekonominės politikos pokytis šalies klimato tikslams pasiekti yra ES ATLPS pertvarka – tačiau, nesant politinio sutarimo ES lygiu, reikalinga įvesti nacionalinį anglies dioksido mokestį. Šio mokesčio pajamos turėtų būti visiškai perskirstytos Lietuvos žmonėms, kadangi didžiausia šio mokesčio našta krenta mažiausias pajamas turintiems namų ūkiams. Lietuvos ekonomikos žaliąją transformaciją taip pat paspartintų transporto sektoriaus pertvarka (draudžiant itin taršius automobilius) bei aktyvesnės pastangos didinti energetinį efektyvumą.

Šiuolaikiniai ir ateities Lietuvos demografiniai pokyčiai, vykstantys ilgalaikių globalių ir regioninių (Europos) tendencijų kontekste, atkartoja modernėjančių visuomenių fundamentinius demografinės raidos kelius. Globaliu mastu nuosekliai lėtėjant kasmetiniams gyventojų skaičiaus prieaugio tempams, Europos regiono gyventojų skaičiaus prieaugis jau keletą dešimtmečių minimalus, o ateinančių dviejų dešimtmečių perspektyvoje daugeliui šio regiono šalių prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas (depopuliacija). Viena iš svarbiausių šios ateities tendencijos priežasčių – dėl ilgalaikės demografinių procesų kaitos specifikos (žemo gimstamumo ir ilgėjančios vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės) susiformavusi nepalanki gyventojų amžiaus struktūra (struktūrinis veiksnys), kuri programuoja gyventojų skaičiaus mažėjimą artimiausių 3–4 dešimtmečių perspektyvoje. Šias bendrąsias gyventojų skaičiaus kitimo ateityje tendencijas gali koreguoti (stabilizuoti) migracijos srautai.

Nors Lietuva iš esmės atkartoja Vakarų Europos šalių demografinę patirtį, mūsų šalies raidai būdingi ir specifiniai bruožai, veiksniai ir kontekstas. Dėl beveik tris dešimtmečius išliekančio žemo gimstamumo bei intensyvios jaunimo emigracijos nuo 1992 iki 2018 m. buvo vieni sparčiausių gyventojų skaičiaus mažėjimo tempų pasaulyje (UN, 2022). Šie veiksniai suformavo labai deformuotą Lietuvos gyventojų amžiaus struktūrą (labai maža vaikų ir didelė vyresnio amžiaus gyventojų dalis), kuri 3–4 dešimtmečių perspektyvoje lems ne tik bendrą gyventojų skaičiaus mažėjimą, bet ir tolesnius demografinių struktūrų pokyčius – visų pirma, darbingo amžiaus gyventojų ir reproduktyvaus amžiaus moterų, galinčių susilaukti vaikų, skaičiaus mažėjimą. JT prognozės rodo, kad Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau nuosekliai mažės ir 2050 m. sieks tik 2,2 milijono (vidutinis scenarijus), iš jų beveik kas trečias gyventojas bus vyresnis nei 65 m. amžiaus. Tai reiškia, kad per ateinančius tris dešimtmečius gyventojų senėjimo poveikis bus dar labiau jaučiamas visose valstybės gyvenimo srityse, o bendra šalies socioekonominė raida labai priklausys nuo to, kaip bus suvaldyti su gyventojų senėjimu susiję iššūkiai. Didelę įtaką Lietuvos gyventojų skaičiaus kaitai ateityje, tikėtina, darys tarptautinės migracijos srautai. Pastovūs ir stabilūs imigracijos srautai gali padėti suvaldyti su darbo jėgos trūkumu susijusius iššūkius ir sulėtinti gyventojų skaičiaus mažėjimo tempus, tačiau sunku prognozuoti imigracijos, pabėgėlių ir galimas Lietuvos piliečių emigracijos bangas, kurios labai priklausys nuo nacionalinių ir sparčiai kintančių globalių ir regioninių geopolitinių, ekonominių, epidemiologinių, klimatinių veiksnių.

Atlikta ankstesnių planavimo dokumentų analizė išryškino didelį su demografinių problemų sprendimu susijusių viešosios politikos instrumentų išsibarstymą po skirtingų ministerijų vykdomas programas bei didesnio centralizuoto horizontalaus ir vertikalaus tarpinstitucinio koordinavimo trūkumą. Nors demografijos srities problemos yra glaudžiai susijusios su kitomis viešosios politikos sritimis, jos nėra sprendžiamos kompleksiškai – tikslai ir uždaviniai užgožti kitų sričių prioritetų, jie nepakankami, nėra įvardinta aiški tikslų ir uždavinių loginė struktūra (ESTEP, 2019). Kadangi demografinių problemų aktualumas formuoja demografijos integravimo į bendrus visos šalies ir savivaldybių strateginio planavimo dokumentus poreikį, šios veiklos turėtų būti koordinuojamos Vyriausybės kanceliarijos lygmeniu. Kitas svarbus programų trūkumas – orientacija į bendruosius kiekybinius rodiklius (pvz., gyventojų skaičiaus augimo), o ne kokybinius rezultatus ir demografinių procesų (gimstamumo, mirtingumo, migracijos) raidą. Be to, strategiškai planuojant demografijos ekosistemos pokyčius nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis dažniausiai neatsižvelgiama į demografinį struktūrinį veiksnį ir su juo susijusias ribotas viešosios politikos galimybes. Atlikti vertinimai taip pat atskleidžia ir bendrus su demografijos sritimi susijusių programų rezultatų rodiklių stebėsenos sistemos trūkumus ir fragmentiškumą. Nepakankamas vertikalus koordinavimas lemia atsakomybės už viešosios politikos įgyvendinimą vietoje (savivaldybių lygmeniu) spragas, kurių pasekmė – praktiškai neįgyvendinti nacionalinio lygmens socialiniai ir ekonominiai tikslai (VK, 2019).

Kitų šalių gerųjų patirčių analizė parodė, kad viešoji politika demografijos srityje gali būti efektyvi tik jeigu užtikrinamas prioritetų, tikslų ir priemonių ilgalaikiškumas, tarpusavio suderinamumas bei sistemingai ir iki galo įgyvendinami priemonių paketai. Pavyzdžiui, remiantis Šiaurės šalių ir Prancūzijos gerosiomis šeimos politikos patirtimis galima teigti, kad vien finansinių ir paslaugų plėtros priemonių nepakanka – jas turi papildyti visuomenės egalitarinių vertybinių orientacijų ir bendro palankaus socioekonominio konteksto dermė.

Svarbus „Lietuva 2050“ pažangos strategijos rengimo etapas buvo scenarijų dirbtuvės į kurias buvo įtrauktas platus ekspertų ratas. Šių dirbtuvių metu buvo naudotas ateities įžvalgų (angl. foresight) metodas: atsižvelgiant į išanalizuotas ateities megatendencijas ir Lietuvai aktualius iššūkius buvo identifikuoti keturi galimi ateities scenarijai, suformuoti pagal demokratijos–autokratijos ir švietimo proveržio–švietimo stagnacijos ašis. Manoma, kad nuo galimybės įgyvendinti proveržį švietime ir dominuosiančios valdysenos formos priklauso ir visos valstybės ateitis. Vienas scenarijus atitinka išlaikytą dabartinės būklės status quo, kitas būklės pablogėjimą, likę du numato esminį proveržį švietime, tačiau viename iš jų vyraujanti autokratija pasireiškia stipria valstybės kontrole visose gyvenimo srityse. Šioje ataskaitoje detalizuota, kokia būtų Lietuvos demografinė būklė kiekvieno iš galimų scenarijų atveju.

Orientuojantis į norimą (antrąjį) „Šiaurinės žvaigždės“ valstybės raidos scenarijų, kurio svarbiausi požymiai – švietimo proveržis ir demokratijos plėtra, pirmiausia buvo identifikuoti svarbiausi demografijos ekosistemos elementai – teisinis pagrindas ir veikėjai bei atlikta ekosistemos stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė. Tyrime iškelta prielaida, kad siekiant ekosistemos transformacijos būtini vertybiniai pokyčiai visuomenėje ir politikoje. Visų pirma, įvardijant ir viešinant viešosios politikos tikslus, būtina pripažinti demografinio mažėjimo realybę bei orientuotis į siektinus kokybinius (pvz., gerovės) rodiklius. Visuomenėje ir viešojoje politikoje turėtų įvykti vertybinis pokytis, prioritetą teikiant Lietuvos, kurioje gera gyventi nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus ir jo pokyčio, vizijai. Pagrindinė viešosios politikos misija šiame raidos etape – sulėtinti gyventojų skaičiaus mažėjimo tempus ir suvaldyti demografinio nykimo prielaidas ir pasekmes valstybės ir savivaldybių lygmenimis bei kurti kontekstą greitesniam demografinio balanso (gyventojų skaičiaus prieaugio ir palankios amžiaus struktūros) atgavimui ilgesnėje (keturių ir daugiau dešimtmečių) perspektyvoje. Viena iš kertinių sąlygų šiai misijai įgyvendinti – viešojo sektoriaus demografinių kompetencijų ir gebėjimų gerinimas bei veiksmų koordinacijos stiprinimas vyriausybės lygmeniu, taikant centralizuotą horizontalųjį ir vertikalųjį koordinavimą bei užtikrinant glaudesnę sąveiką tarp politikos formuotojų ir įgyvendintojų. Tačiau viešosios politikos transformacija reikalauja ir kitų esminių pokyčių, ypač diegiant kokybiškai naują, tradicinių duomenų rinkimo, registrų jungimo ir inovaciniais skaitmeninės demografinės statistikos (didžiųjų duomenų) metodais pagrįstą demografinių pokyčių, jų veiksnių ir viešosios politikos efektyvumo stebėsenos sistemą.

Net ir mažesnėje ir senstančioje visuomenėje galima pasiekti aukštą gyvenimo kokybę – sudaryti geriausias sąlygas susilaukti ir auginti vaikus, aktyviau įtraukti vyresnio amžiaus gyventojus į darbines ir ugdomąsias veiklas, sukurti prielaidas sveikai ir oriai senatvei. Detalesni ir konkretesni pasiūlymai kiekvieno iš atskirų demografinių procesų – gimstamumo, senėjimo, migracijos – atžvilgiu pateikiami septintajame skyriuje ir rekomendacijose.

Ataskaitoje pateikiami atnaujinto ir praplėsto asmens sveikatos priežiūros specialistų poreikio prognozavimo iki 2032 m. Modelio rezultatai, esama ir pandeminio laikotarpio specialistų poreikio analizė, rekomendacija dėl valstybės finansuojamų rezidentūros studijų vietų paskirstymo.

STRATA 2019 metais sukurtas Sveikatos priežiūros specialistų poreikio prognozavimo modelis tapo pagrindiniu įrankiu, padedančiu prognozuoti sveikatos priežiūros specialistų poreikio situaciją Lietuvoje bei gerinti sveikatos mokslų studijų krypčių grupei (pagal tam tikras programas) ir rezidentūros studijoms skiriamų valstybės finansuojamų vietų skaičiaus planavimą.

Atsižvelgiant į planuojamą įgyvendinti Kompetencijų centrų ir regioninio bendradarbiavimo modeliu pagrįsta asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką, COVID-19 pandemijos poveikį sveikatos priežiūros sistemai, tikslinga įvertinti ir tai, kokią įtaką šios aplinkybės darys ir sveikatos priežiūros specialistų poreikiui.

Siekiant Modelį adaptuoti, atsižvelgiant į atliekamą tinklo pertvarką, atnaujinti Modelio duomenis naujausiais duomenimis ir COVID-19 pandemijos metu išryškėjusiomis tendencijomis, praplėsti Modelį naujai pradėtomis licencijuoti sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų specializacijomis, buvo atliktas Modelio atnaujinimas ir parengtos Specialistų poreikio prognozės iki 2032 m.

Modelio pagrindas – naudojami kokybiniai ir kiekybiniai duomenys apie kiekvieną esamą ar potencialų sveikatos priežiūros specialistą. Modelio pagrindinis matavimo vienetas – Specialistų, turinčių sveikatos priežiūros ar farmacijos darbui atlikti reikalingą kvalifikaciją ir ją patvirtinančią galiojančią licenciją ir (arba) spaudą bei dirbančių kvalifikaciją atitinkantį darbą, skaičius. Analizuojamą Specialistų aibę sudaro 60 442 Specialistų.

Analizuojama Specialistų aibė pasiskirsčiusi pagal 93 skirtingas specializacijas (profesines kvalifikacijas), iš kurių daugiausiai Specialistų – slaugos praktikos (23,4 tūkst., 39 proc.) ir medicinos praktikos (13,4 tūkst., 22 proc.) specializacijų grupėse. Dešimt didžiausių Specialistų skaičiumi specializacijų sudaro 70 proc. visų analizuojamos aibės Specialistų. Vidutinis Specialistų amžius priklausomai nuo specializacijos svyruoja nuo 29 iki 61 metų, tačiau didelę įtaką šiems skirtumams turi specializacijos naujumas, neseniai pradėtas licencijavimas, ar labai mažas specialistų skaičius imtyje. Pvz., 3 jauniausių Specialistų specializacijos yra: Skubiosios medicinos pagalbos paramedikas (28,9 metai), Išplėstinės praktikos slaugytojas (32,0 metai), Skubiosios medicinos gydytojas (32,4 metai). Tai reiškia, kad šių specializacijų specialistai pradėti rengti palyginti neseniai, todėl šias specializacijas įgiję asmenys yra dar gana jauno amžiaus. Vyriausio amžiaus specialistai nustatyti Vidaus ligų gydytojo specializacijoje (61,3 metai). Bendras visų Specialistų vidutinis amžius – 47,5 metai.

Daugiau kaip pusė visų Lietuvos Specialistų, 2022 m. sausio 1 d. duomenimis, dirbo Vilniaus ir Kauno miestų ir jų rajonų savivaldybėse. Tai nereiškia, kad šie Specialistai nedirbo kartu ir kitų savivaldybių įstaigose, t. y. daugiau nei pusė Specialistų darbo vietų buvo Vilniaus ar Kauno miestų ir jų rajonų savivaldybėse.

Atnaujinant Modelyje naudojamus kokybinius duomenis bei prognozavimo scenarijų prielaidas, buvo atlikta Lietuvos asmens sveikatos priežiūros sektoriaus įstaigų ir organizacijų apklausa. Apklausos klausimynas išsiųstas 187 sektoriaus įstaigų atstovams (2 priedas). Vadovaujantis apibendrintais asmens sveikatos priežiūros sektoriaus ekspertų apklausos rezultatais, 2022 m. pradžioje buvo jaučiamas 34 specializacijų Specialistų trūkumas. Dažniausiai respondentų įvardintos specializacijos, kuriose buvo Specialistų trūkumas: Šeimos gydytojai, Bendrosios praktikos slaugytojai, Vaikų ligų gydytojai, Gydytojai anesteziologai reanimatologai, Gydytojai psichiatrai, Gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai, Medicinos psichologai, Skubiosios medicinos gydytojai, Medicinos biologai, Gydytojai klinikiniai farmakologai, Laboratorinės medicinos gydytojai, Biomedicinos technologai, Specializuoti odontologijos praktikos specialistai ir odontologų padėjėjai, Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, Ergoterapeutai, Kineziterapeutai, Gydomojo masažo specialistai, Vaistininkai ir išplėstinės praktikos vaistininkai, vaistininko padėjėjai (farmakotechnikai), Gydytojai kardiologai, Gydytojai akušeriai-ginekologai, Gydytojai oftalmologai, Gydytojai dermatovenerologai, Gydytojai nefrologai, Gydytojai onkologai chemoterapeutai, Gydytojai reumatologai, Optometrininkai, Teismo medicinos gydytojai. atliktas COVID-19 pandemijos įtakos Specialistų poreikiui Lietuvoje vertinimas, kuris susideda iš dviejų dalių: trumpalaikio poveikio pandemijos metu vertinimas ir ilgalaikio poveikio dėl įvykusios pandemijos vertinimas.

Didžiausias Specialistų poreikio didėjimas stebimas 30–39 m. amžiaus grupėje – 19,4 proc. (nuo 8 417 iki 10 050 Specialistų). Sumažėjimas stebimas tik 40–49 m. amžiaus grupėje – 5,8 proc. (nuo 11 171 iki 10 517 Specialistų). Analizuojant Lietuvoje dirbančiųjų Specialistų skaičių ir jo pokytį savivaldybėse, nustatyta, kad COVID-19 pandemijos pabaigoje, lyginant su pandemijos pradžia, labiausiai Specialistų skaičius didėjo Vilniaus m. bei Kauno m. savivaldybėse – nuo 1 375 iki 1 891 Specialistų. Didžiausias sumažėjimas stebimas Druskininkų savivaldybėje – 50 Specialistų. Dėl Specialistų registracijos aspektų, tikslingiau vertinti Specialistų skaičių Lietuvos apskrityse. Didžiausias Specialistų skaičius analizuojamu laikotarpiu stebimas Vilniaus bei Kauno apskrityse, mažiausias – Tauragės apskrityje. Skirstant Specialistus į specializacijos grupes, daugiausiai prieš COVID-19 pandemiją Specialistų užsiėmė slaugos ir akušerijos praktika – 24 093 Specialistai. Analizuojant Specialistų pasiskirstymą pagal lytį, nustatyta, kad tiek prieš COVID-19 pandemiją, tiek ir po jos, visose Specializacijos grupėse vyravo moterys. Lietuvos apskritis apjungiant į funkcinius regionus ir juose stebint dirbančių Specialistų skaičiaus pokytį, matyti, kad COVID-19 pandemijos periodu išaugo Ergoterapijos, kineziterapijos, masažo praktikos; Paramedikų praktikos bei Kitų specialistų grupei priskiriamų Specialistų skaičius.

Modelis susideda iš dviejų pagrindinių dalių (darbuotojų paklausos ir darbuotojų pasiūlos), kurios skaidomos į mažesnius prognozuojamus elementus – modelio dedamąsias. Kiekvienos dedamosios prognozė priklauso nuo ateities tendencijų, kurių tikimasi, ir kurios lemia prognozės rezultatus. Šios ateities tendencijos aprašomos prielaidomis, t. y. teiginiais apibūdinančiais tikėtinus ateities įvykius ar tendencijas. Išskiriamos 7 prognozės dedamosios:

− Darbo krūvio įtaka specialistų poreikiui,

− Plėtros poreikis,

− Papildomas Specialistų poreikis dėl strateginių, tinklo pertvarkos ir kitų pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje,

− Specialistų išėjimas į pensiją (išėjimas iš darbo sulaukus pensinio amžiaus),

− Išėjimas iš Specialisto darbo (ne pensinio amžiaus asmenims),

− Absolventų įsidarbinimas Specialistais,

− Neaktyvių Specialistų grįžimas į darbą.

Tyrimas atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu. Tyrimo poreikis iškilo kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms sprendžiant ES prieinamumo direktyvos perkėlimo į Lietuvos teisę ir tolesnio šios direktyvos įgyvendinimo klausimus. Šio proceso metu išryškėjo institucijų požiūrio į Prieinamumo direktyvos perkėlimo į Lietuvos teisę tikslus skirtumai. Pagal siauresnį požiūrį, šios direktyvos perkėlimas turėtų apsiriboti būtent šios direktyvos tikslų pasiekimu. Pagal platesnį požiūrį, šios direktyvos perkėlimas turėtų būti suvokiamas kaip galimybė sukurti bendrą prieinamumo reikalavimo įgyvendinimo Lietuvoje modelį, neapsiribojant vien tik šios direktyvos tikslų pasiekimu.

Vyriausybės strateginės analizės centras, atsižvelgdamas į poreikį spręsti sisteminius klausimus, neapsiribojant konkretaus teisės akto (Prieinamumo direktyvos) įgyvendinimo tikslais, siekė pasiūlyti bendrojo prieinamumo reikalavimo įgyvendinimo Lietuvoje institucinį modelį. Kuriant šį modelį buvo atsižvelgta į bendrąjį institucinį neįgaliųjų integracijos Lietuvoje modelį, esamas institucijų kompetencijos apibrėžtis ir turimą prieinamumo reikalavimo įgyvendinimo įvairiose srityse patirtį. Bendrasis prieinamumo reikalavimo modelis kurtas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje nustatytus prieinamumo reikalavimus, taikomus įvairiose srityse. Taip pat, atsižvelgiant į iššūkius, kylančius perkeliant į Lietuvos teisę Prieinamumo direktyvą, buvo vertinamas pasiūlyto bendrojo modelio pritaikomumas perkeliant ir įgyvendinant Prieinamumo direktyvą, kurios taikymo sritis apsiriboja kai kuriais skaitmeninės rinkos gaminiais ir paslaugomis. Taikyta Vyriausybei atskaitingų institucijų funkcijų peržiūros metodika bei supaprastinta sąnaudų analizė. Atsižvelgta į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto pateiktus bendrojo prieinamumo reikalavimo išaiškinimus, taip pat užsienio valstybių patirtį įgyvendinant prieinamumo reikalavimus bendrai ir konkrečiai Prieinamumo direktyvos taikymo srityje.

Atlikus tyrimą pasiūlytas bendrasis prieinamumo reikalavimo įgyvendinimo Lietuvoje institucinis modelis grindžiamas tyrimo rezultatais, rodančiais, kad prieinamumo reikalavimas turėtų būti suvokiamas kaip neįgaliųjų teisių įgyvendinimo elementas ir įgyvendinamas neatsiejamai nuo kitų neįgaliųjų teisių. Todėl pagrindinis vaidmuo įgyvendinant prieinamumo reikalavimą turi būti priskirtas už neįgaliųjų teisių įgyvendinimą atsakingai koordinuojančiai institucijai, t. y., Lietuvos atveju – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Kartu turi būti laikomasi žmogaus teisių politikos reikalavimo integruoti neįgaliųjų teisių apsaugos (įskaitant prieinamumo reikalavimo) aspektą į visas valstybės veiklos sritis, taigi ir į visų valstybės institucijų veiklą.

Atlikta Prieinamumo direktyvos įgyvendinimo analizė rodo, kaip galima užtikrinti institucijų veiklos įgyvendinant prieinamumo reikalavimą vienoje apibrėžtoje srityje sinergiją. Šios analizės rezultatai patvirtina, kad pasiūlytas bendrasis modelis gali būti taikomas ne tik abstrakčiai apibrėžtam prieinamumo reikalavimui, bet ir konkrečiais teisės aktais apibrėžtiems prieinamumo standartams įgyvendinti.

Šioje ataskaitoje pateikiami keturi hipotetiniai valstybės raidos scenarijai, skirti naujosios valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ parengimui. Scenarijai buvo suformuoti 2022 m. kovo-rugsėjo mėnesiais organizuoto aplinkos analizės proceso, kuriame buvo remtasi ateities įžvalgų metodais, metu. Scenarijų formavimo dirbtuves, kaip ir platesnį „Lietuva 2050“ rengimo procesą, organizavo Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) kartu su partneriais – Vyriausybės kanceliarija, Vilniaus universitetu, Seimo Ateities komitetu. Šis darbas atliktas vadovaujantis Strateginio valdymo įstatymu, kuris įtvirtina ateities vertinimo principą, rengiant pagrindinius valstybės strateginio planavimo dokumentus bei Strateginio valdymo metodika.

Kovo mėn. vykusių ekspertinių žvalgomųjų dirbtuvių metu įvairių sričių ekspertai svarstė, kurios globalios tendencijos ir pokyčių veiksniai gali turėti daugiausiai įtakos ilgalaikei Lietuvos raidai. Iš daugiau nei šimto aptartų veiksnių, kaip galimai turėsiantys didžiausią įtaką bei neapibrėžtumą (kitaip – „kritiniai neapibrėžtumai“) įvardyti du: įtampa tarp demokratinių ir autokratinių režimų bei švietimo sistemos transformacija arba stagnacija. Neabejotinai, pirmojo kritinio neapibrėžtumo pasirinkimui padarė įtaką 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, tačiau žvelgiant plačiau, jis apima ir iššūkius demokratijai, kurias kelia Kinijos, taip pat kai kurių kitų autoritarinių šalių ekonominis augimas, gana sėkmingas tvarkymasis su COVID-19 pandemija ir kt. Be to, šis veiksnys turi ne tik išorinę dimensiją, t. y. jis nėra tik apie būtinybę Lietuvai ateityje išlikti Vakarų demokratinės erdvės dalimi, bet ir vidinę – demokratijos kokybės – dimensiją. Kitas – švietimo ateities kritinis neapibrėžtumas iš esmės yra apie tai, kokia visuomenė ir valstybė Lietuva bus ateityje. Šie du veiksniai tapo formuojamų scenarijų ašimis - pagrindu jų tolesnei plėtotei. Scenarijų turinys parengtas remiantis Kopenhagos ateities studijų instituto scenarijų rengimo metodika (ateities trikampio, scenarijų elementų), pritaikius ją Lietuvos atvejui.

Scenarijų elementai buvo pasirinkti taip, kad atspindėtų svarbiausias valstybės gyvenimo sritis, pradedant saugumo (tiek išorinio, tiek vidinio), valdymo, ekonomikos klausimais ir baigiant žmonių santykiais ir vertybėmis. Pradiniai scenarijų projektai, taip pat išryškėję dabarties probleminiai klausimai, pvz., santykinai žemas piliečių pasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis, socialinė atskirtis, senstanti visuomenė ir kiti, buvo toliau aptariami teminėse diskusijose. Baigiamajame etape, konstruojant nuoseklų pasakojimą apie tai, kaip galėtų atrodyti Lietuva 2050 metais, ypatingas dėmesys buvo skirtas geopolitikos ir vertybių raidos elementams. Remiantis kitais tyrimais ir teoriniais darbais, sukonstruotas ir scenarijų analitinis modelis, kuriame teigiama, kad Lietuvos ateities raida bus priklausoma nuo išorės ir vidaus veiksnių dinaminės sąveikos. Taip pat sukonstruoti hipotetiniai („perėjimo“) pasakojimai apie tai, kaip Lietuva galėjo ateiti iki vieno ar kito scenarijaus. Tokiu būdu siekta susieti esamą situaciją su ateities scenarijais ir iliustruoti, kaip dabarties arba netolimais ateities sprendimais galima prie jų priartėti.

Ataskaitoje pateikiami alternatyvūs Lietuvos ateities scenarijai (žr. 1 pav.) gali būti trumpai apibendrinti jų esminių idėjų pagrindu. Pirmajame scenarijuje „Puikus naujasis pasaulis” piešiamas toks ateities vaizdinys, kuris susiformuotų, jei tarptautinė aplinka susiklostytų taip, kad Lietuva būtų priversta itin daug dėmesio skirti šalies saugumui bei stabilumui ir siektų šių tikslų demokratijos suvaržymų sąskaita. Itin kompetentinga profesionalų valdžia paskelbtų ryžtingą posūkį į švietimo, mokslo ir technologijų proveržį, tačiau nebūtinai būtų paisoma etikos normų. Antrajame – „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijuje klesti atstovaujamosios demokratijos institucijos, egzistuoja tiesioginės demokratijos formos, užtikrintas teisės viršenybės principo laikymasis bei švietimo, mokslo, technologijų ir inovacijų proveržis. Pagrindinė šio scenarijaus idėja – jame ieškoma balanso ir dermės: tarp technologijų ir gamtos, tarp sprendimų priėmėjų ir visuomenės, tarp individualizmo ir bendruomeniškumo, kuris atsiremia į nuolatinius (mikro-)konfliktus ir nuolatines optimalaus sprendimo, konsensuso paieškas. Trečiajame, „Kapanojimosi“, scenarijuje fiksuojama įvykusi tik santykinai nedidelė pažanga visose srityse, ekonomikoje įsitvirtina „vidutinių pajamų“ spąstai. Demokratija šalyje veikiau imituojama kaip nuolatinis nesibaigiantis spektaklis, kuriame vis dar kažkas (bergždžiai) vejamasi. Ketvirtasis scenarijus – „Amžinojo įšalo“ – atskleidžia, kas lauktų Lietuvos, ateityje itin nepalankiai susiklosčius išorės aplinkybėms. Pagrindinė šio scenarijaus idėja – vardan išlikimo, de facto suvaržytas Lietuvos valstybingumas, o, vardan stabilumo, suvaržyta visuomenė. Šie scenarijų projektai buvo aptarti su įvairiomis visuomenės grupėmis ir bendrakūrėjais.

Galutiniai scenarijų projektai parengti baigiamųjų dirbtuvių, įvykusių 2022 m. rugsėjo mėn. metu. Jose taikyti šie scenarijų validumo kriterijai: tikėtinumo, nuoseklumo, kūrybiškumo, relevantiškumo. Taip pat sukonstruotas ateities scenarijų analitinis modelis, kuris susieja globalaus, įsiterpiančio ir vidaus lygmens kintamuosius, leidžiančius prognozuoti ateities pokyčių dinamiką.

Tikimasi, kad išplėtoti scenarijai sprendimų priėmėjams pasitarnaus kaip atspirties taškas formuojant valstybės pažangos strategiją, apimančią valstybės pažangos viziją, valstybės vystymosi kryptis (strategines ambicijas) bei vizijai įgyvendinti reikalingus veiksmų kelrodžius.

Šiame tyrime Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ataskaitos autoriai teikia šias rekomendacijas dėl Valstybės pažangos strategijos turinio (iki 2022 m. gruodžio 31 d.):

• Palankiausias, daugumos nuomone, yra antrasis („Šiaurinės žvaigždės“) scenarijus, sukonstruotas konsoliduotos demokratijos ir švietimo proveržio pagrindu. Jis galėtų tapti orientaciniu scenarijumi Lietuvos ateities vizijai. Palanki Lietuvos, kaip valstybės, tolesnė raida visų pirma susijusi su būtinybe Lietuvai išlikti aktyvia Vakarų konsoliduotų demokratijų erdvės nare bei įvykdyta švietimo sistemos transformacija, atliepiančia ateities lūkesčius.

• Tam būtinas strateginių sprendimų tvarumas (paradoksaliai atrodo, kad tam būtų palankesnis pirmasis scenarijus) – ir čia kyla iššūkis sprendimų priėmėjams ne tik susitarti, bet ir siekti nuosekliai įgyvendinti strateginius sprendimus. Lūkesčiai ateities viešajam valdymui – jis turėtų tapti įrodymais grįstas, lankstus, įtraukus.

• Viena iš pagrindinių problemų Lietuvoje, turėsiančių įtakos jos ekonomikai, socialinei ir kitoms sistemoms – nepalankios demografinės tendencijos, kurios ryškėja visų scenarijų atveju. Valstybei siektina neigiamas demografines tendencijas stabilizuoti vykdant pažangią ir nuoseklią šeimos ir sveikatos apsaugos politiką.

• Mokslo, aukštųjų technologijų ir inovacijų srities plėtra prioritetizuojant tam tikras potencialias sritis ir jose sutelkiant resursus matoma kaip prielaida Lietuvai pasiekti ekonominę gerovę ateityje.

• Ši plėtra turėtų būti subalansuota su dėmesiu socialinei sričiai – visų pirma, siekti mažinti socialinę atskirtį, įšalusį skurdą patiriantiems asmenims, sudaryti sąlygas senjorams tapti aktyviems visuomenės gyvenime.

• Būdama ES narė, Lietuva turės vykdyti Žaliojo kurso politiką ir įgyvendinti tarptautinius darnaus vystymosi įsipareigojimus, žaliąją transformaciją. Tuo tikslu taip pat reikalingi ir mąstymo, gyvenimo būdo pokyčiai, o aplinkosaugos srityje būtina pereiti nuo statinės prie dinaminės aplinkosaugos.

• Dideli lūkesčiai siekiant visuomenės ir valstybės pažangos siejami su švietimo sritimi, kuri turėtų ugdyti atsakingą, visavertę, gebančią prisiimti lyderystę ir veikti kartu su kitais asmenybę. Kultūra turi tapti prieinama visiems nuo mažens ir įprasta kasdienybės dalimi.