Sukurti produktai

The COVID-19 crisis has been a true black swan – an unexpected event that is having enormous consequences on virtually every aspect of our daily life. Next to the 1918 flu pandemic that occurred in a very differenc socio-economic context, there are no historical parallels close to the current crisis, which makes forecasting and future prediction a tough task. Due to the global scale of the crisis, the collaboration and joint efforts are at the heart of solutions to the COVID-19 situation. Close cooperation is especially important in the Baltic region with highly interconnected economies and societies. This paper aims to provide a comparative picture of the effects of the crisis and describe the key factors and uncertainties affecting the recovery. Despite the sharp recession, there are also some opportunities arising from the situation, which are discussed in the third section of the paper. The concluding section presents possible coordinated policy actions that could support speedier recovery, long term technological progress and sustainable growth.

 Šiame sąnaudų – naudos analizės skaičiuoklės naudotojo vadove yra trumpai pristatomi pagrindiniai skaičiuoklės naudojimo tikslai ir principai.

Sąnaudų – naudos analizės skaičiuoklė (toliau SNAx) – tai Excel pagrindu veikiantis įrankis, kuriuo galima skaičiuoti ir palyginti atskirų projektų (pvz. Teisės aktų alternatyvų) naudos ir sąnaudų, išreikštų piniginėmis vertėmis, ateities srautų dabartines vertes. Šis įrankis yra naudotinas sąnaudų – naudos analizės etape, atliekant bet kurios rūšies teisės aktų socialinio - ekonominio poveikio analizę.

Toks įrankis kaip SNAx visada turi savo panaudos ribas. Naudodamos SNAx skaičiuoklę, organizacijos turi kiekybiškai įvertinti poveikio tikslinėms grupėms apimtis, ir šie vertinimai visada bus daromi su prielaidomis bei turės tam tikrą paklaidą. Todėl interpretuojant gautus SNAx kiekybinius rezultatus yra privaloma paminėti visas skaičiavimuose darytas prielaidas ir prognozes.

SNAx privalumas yra tas, kad ji su aiškiai apibrėžtomis prielaidomis vertina įvairių rūšių sąnaudas ir naudą. Tai sudaro pagrindą labiau pagrįstoms diskusijoms

tarp skirtingų galimų sprendimų alternatyvų ir suteikia galimybę šias alternatyvas objektyviai palyginti. Pažymime, kad be kiekybinio poveikio, turėtų būti svarstomas ir įvertintas visas galimas kokybinis poveikis, įskaitant neapibrėžtą ir neišmatuotą (nematerialų) poveikį.

SNAx vadovo naudotojų grupės:

a) ministerijos, įstaigos ir (arba) institucijos, nepaisant jų tipo, savininko ar veiklos, kurios rengia ar planuoja rengti teisės aktų projektus; b) kitos institucijos ir organizacijos, rengiančios ilgalaikius investicinius ar

kitokio pobūdžio projektus, kuriuose yra poreikis atlikti ateities

finansinių/piniginių srautų dabartinės vertės skaičiavimus.

Šiame vadove informacija naudotojui pateikta nuoseklia tvarka, kaip ir reiktų naudoti skaičiuoklę praktikoje: yra nuosekliai pildomi SNAx darbalaukių duomenų laukai eiliškumu, kuriuo yra suprogramuoti SNAx darbalaukiai: '1‘,'A.1-A.4, '2‘ , '3‘ ir 'Prielaidos‘).

Viešasis sektorius – tai instrumentas, finansuojamas valstybės piliečių (mokesčių mokėtojų) lėšomis, skirtas viešajam interesui realizuoti – kuriant viešąsias gėrybes teikti naudą visai visuomenei ir užtikrinti konkrečioje valstybėje gyvenančių žmonių gerovę.

Tai, koks šis instrumentas yra, priklauso nuo konkrečių tam tikru laikotarpiu jam keliamų tikslų (to, kaip suprantama ir apibrėžiama visuomenės gerovė ar viešosios gėrybės), o tai, kaip šis instrumentas veikia, priklauso nuo jį sudarančių elementų (jo sudėtinių dalių):

1. nuo viešojo sektoriaus institucinės sandaros (viešąjį sektorių sudarančio viešojo sektoriaus organizacijų tinklo ir tinkamo atskirų jo komponentų kompetencijų išgryninimo);

2. nuo tiesiogiai jame veikiančių žmogiškųjų išteklių kompetencijos;

3. nuo viešąjį sektorių (tiek įstaigas, tiek žmones, tiek procesus) valdančių vadovų gebėjimų;

4. nuo viešojo sektoriaus veikimo procesų ir procedūrų efektyvumo.

Šioje, dešimtojoje viešojo sektoriaus ataskaitoje, bendradarbiaujant su Vyriausybės strateginės analizės centro ekspertais, analizuojamas 2019 m. Lietuvoje veikęs viešasis sektorius, vertinami viešojo sektoriaus pokyčiai tiek ataskaitiniais metais, tiek ir visu septynioliktosios Vyriausybės valdymo laikotarpiu, analizuojamas Lietuvos viešojo sektoriaus (bei atskirų jo elementų) vertinimas tarptautiniame kontekste, vadovaujantis nepriklausomų išorės ekspertų apklausos rezultatais ir gerąja užsienio praktika teikiami pasiūlymai (išskirti pagal įgyvendinimo terminus į pasiūlymus, įgyvendinamus trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu) dėl tolesnio viešojo sektoriaus tobulinimo. Ataskaitoje išskiriami ir analizuoji keturi esminiai viešojo sektoriaus komponentai, sąveikiai ir tiesiogiai darantys įtaką viso viešojo sektoriaus veikimo efektyvumui.

1. Viešojo sektoriaus institucinės sandaros vertinimas

2019 m. Lietuvos viešajame sektoriuje veikė 4 024 viešojo sektoriaus organizacijos1 , palyginti su 2016 m., viešasis sektorius sumažėjo veik ketvirtadaliu (23,1 proc., 1 008 organizacijomis). Pažymėtina, kad tolesnis viešojo sektoriaus mažinimas negali vykti mechaniškai iki tam tikros apimties ar būti tikslas pats savaime, nes viešojo sektoriaus dydis, institucinė bei funkcinė struktūra tiesiogiai priklauso nuo valstybės pasirinktos politinės krypties bei viešajam sektoriui keliamų tikslų. Todėl tik aiškus politinės krypties, tikslų, sektoriui priskirtinų funkcijų bei jo veikimo ribų nustatymas galėtų padėti ieškant atsakymo į klausimą, kas Lietuvai būtų optimalu, tinkama ir efektyviausia.

2. Viešojo sektoriaus institucinės sandaros elementų – viešojo sektoriaus įstaigų kompetencijų vertinimas

2019 m. Lietuvos viešajame sektoriuje veikė keturių teisinių formų (toliau dar skaidomų į skirtingas organizacines formas) viešojo sektoriaus organizacijos. Vadovaujantis Vyriausybės patvirtintose Viešojo sektoriaus įstaigų sistemos tobulinimo gairėse apibrėžtomis nuostatomis vykdomas viešojo sektoriaus įstaigų kompetencijos gryninimas, lemiantis nuoseklų ir natūralų sektoriaus sudėties ir apimties gryninimąsi. Įvykdžius Viešojo sektoriaus įstaigų sistemos tobulinimo gairių įgyvendinimo veiksmų planą, šis procesas neturėtų sustoti, prireikus galėtų būti rengiami nauji kompetencijų detalizavimo dokumentai ar aktualizuojamos, atnaujinamos šiuo metu galiojančios teisės aktų nuostatos.

3. Viešojo sektoriaus organizacijų veiklos pagrindo – viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių vertinimas

 2019 m. Lietuvos viešajame sektoriuje dirbo 354 tūkst. darbuotojų, t. y. kas ketvirtas šalies ūkyje užimtas Lietuvos gyventojas. Palyginti su 2016 m., darbuotojų, dirbančių viešajame sektoriuje, sumažėjo 7 proc. Valstybės tarnautojai 2019 m. sudarė 13 proc. visų sektoriuje dirbančių darbuotojų (sektoriuje dirbo 46 tūkst. valstybės tarnautojų), palyginti su 2016 m., tarnautojų skaičius mažėjo veik dešimtadaliu, t. y. 9,3 proc.

 Vykdant valstybės tarnybos ir mokesčių sistemos pertvarkas ir mažėjant viešojo sektoriaus darbuotojų, vidutinė viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio mediana atskaičiavus mokesčius nuo 2016 m. iki 2019 m. augo daugiau nei trečdaliu tiek valstybės, tiek savivaldybių viešajame sektoriuje (valstybės viešajame sektoriuje 2019 m. ji siekė 822 eurus, savivaldybių – 603 eurus).

 Pagal Tarptautinį valstybės tarnybos efektyvumo indeksą, Lietuva užima 20 vietą iš 38 šalių ir yra vis dar yra per dvi valstybes žemiau bendro šalių vidurkio. ES šalių kontekste Lietuva užima 11 vietą, o tarp EBPO šalių mums tenka 20 vieta.

4. Viešojo sektoriaus procesų, procedūrų ir sukuriamo galutinio produkto (sektoriaus vykdomų funkcijų ir teikiamų paslaugų) vertinimas

 Per pastaruosius ketverius metus išaugo žmonių pasitikėjimas viešojo sektoriaus įstaigomis. Svarbu tai, kad pasitikėjimui ir šių įstaigų darbo vertinimui turi įtakos asmeninė patirtis. Palankiau vertina tie žmonės, kurie per pastaruosius 12 mėnesių kreipėsi į įstaigas, nei tie, kurie su šiomis įstaigomis minimu laikotarpiu jokių reikalų neturėjo. Tikėtina, kad daugumos žmonių lūkesčiai atitiko jų išankstinį įsivaizdavimą.

 Išaugo gyventojų, besinaudojusių administracinėmis paslaugomis, pasitenkinimas jų aptarnavimu ir suteiktų paslaugų kokybe. 2019 m. buvo pasiekta aukščiausia reikšmė per pastaruosius 11 metų – tai rodo teigiamus atliktų darbų rezultatus paslaugų teikimo ir aptarnavimo tobulinimo srityje.

 Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pagal pasitikėjimą vietos valdžia ir Vyriausybe Lietuva beveik nesiskiria nuo ES vidurkio ir yra 16 vietoje iš 28 šalių.

 Pagal Pasaulio ekonomikos forumo Pasaulio konkurencingumo indeksą 2019 m. Lietuva užima 39 vietą tarp 141 šalies – Lietuvos konkurencingumo indekso balas (68,4 viršija pasaulio vidurkį (60), o pagal Valdymo efektyvumo indeksą Lietuva užima 36 vietą iš 193 šalių. Tarp ES šalių Lietuva yra 14 vietoje.

 Nemažai Lietuvos nepriklausomų ekspertų kritikos vis dar sulaukia viešojo sektoriaus procesų ir procedūrų (strateginio planavimo, politikos formavimo ir įgyvendinimo, tam tikrų funkcijų vykdymo centralizavimo ar decentralizavimo) reglamentavimas ir įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai ataskaitoje, naudojantis gerąją užsienio šalių patirtimi, teikiami pasiūlymai dėl probleminėmis identifikuotų sričių tobulinimo.

2016 m. atlikto Valstybės kontrolės audito ir 2018 m. parengtos Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkų studijos duomenimis, valstybinės žemės valdymas, kaip viešosios politikos sritis, yra išskaidytas, šios srities valstybės politikos formavimas ir įgyvendinimas nėra efektyvūs. Valstybinės žemės administravimą atliekančių įstaigų funkcijų peržiūrėjimo klausimas Lietuvoje yra svarstomas jau dešimtmetį. 2019 m. spalio 14 d. Vyriausybės kancleris pavedė Vyriausybės strateginės analizės centrui (STRATA) analizės pagrindu įvertinti tikslingumą perduoti atitinkamas NŽT funkcijas savivaldybėms, siekiant didinti funkcijų įgyvendinimo efektyvumą. Siekiant pateikti atsakymus į LRVK suformuotos užduoties klausimus buvo susitikta su suinteresuotų pusių atstovais ir atlikta susijusių dokumentų analizė.

Atlikus žemės administravime dalyvaujančių institucijų funkcijų peržiūrą, žymaus dubliavimosi nepastebėta, tad keliama prielaida, kad atliekamų darbų sklandumui trukdo ne funkcijų dubliavimas, o ne visai optimalus funkcijų pasiskirstymas ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka. Esamas funkcijų paskirstymas iš esmės atitinka užsienio šalių praktiką, tačiau tobulinant esamą sistemą rekomenduojama vystyti tarpinstitucinį bendradarbiavimą bei sudaryti metodiką, pagal kurią būtų įvertinamos valstybės pajamos iš valstybinės žemės pardavimo arba nuomos. Tam galėtų būti pasitelkti Suomijos geodezijos ir žemėtvarkos valdybos (SGŽV) bei Vokietijos Žemės naudojimo ir valdymo (administravimo) įmonės (BVVG) pavyzdžiai.

Remiantis ASU mokslininkų studijos apklausos duomenimis, analizuotos pagrindinės žemės administravimo problemos ir įvertinti suinteresuotų šalių lūkesčiai. Kaip vieną didžiausių problemų savivaldybių atstovai išskyrė aukštesnio lygmens planavimo dokumentų trūkumą ir tai, kad neretai bendrieji planai būna parengti prieš 10 ir daugiau metų, o jų reglamentai neatitinka šiandienos savivaldybių poreikių ir varžo tinkamą teritorijų planavimą. Pabrėžiama, kad egzistuojantis teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas yra sudėtingas ir nepakankamai tikslus, todėl faktiškas laikas dokumentų parengimui yra apie du kartus ilgesnis nei pageidaujamas. Efektyvus žemės administravimas ir disponavimas ja galimas tik valdomos žemės sklypus nustatyta tvarka įregistravus Nekilnojamojo turto registre ir turint teritorijų planavimo dokumentus, nustatančius žemės naudojimo sąlygas bei perspektyvas. Tam ASU studijos autorių teigimu prireiks 120–160 mln. Eur investicijų, kurios atsipirktų per 3-4 metus. Ieškodami efektyvesnio valstybinės žemės valdymo modelio, ASU studijos autoriai išnagrinėjo keturis galimus žemės administravimo sistemos tobulinimo variantus. Iš jų kaip tinkamiausias įvertintas variantas perskirstyti žemę administruojančių institucijų įstatymais deleguotas žemės valdymo funkcijas, dalį NŽT funkcijų perduodant savivaldybėms, o dalį praplečiant.

Siūlymai: 1) Išplėsti valstybinės žemės valdymo srities apibrėžimą, neapsiribojant žemės tvarkymu, ir atitinkamai suformuluoti (platesnius) žemės valdymo kiekybinius ir kokybinius viešosios politikos tikslus ir jų įgyvendinimo vertinimo kriterijus; 2) Suformuoti žemės valdymą kaip strateginį projektą, paskirti už jo įgyvendinimą atsakingą pareigūną (projekto savininką) ir įtraukti šį projektą į Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių projektų portfelį; 3) Pabaigti laisvos valstybinės žemės sklypų suformavimą ir registravimą sklypais. Tam prireiks reikšmingo papildomo biudžeto finansavimo, todėl rekomenduojame Vyriausybės lygiu priimti sprendimus dėl lėšų, reikalingų šiems darbams atlikti, skyrimo, tolimesnius darbus siejant su kasmetiniais biudžeto svarstymais; 4) Tęsti (arba aktyvinti, siūlyti) paskatas, tame tarpe ir finansines, savivaldybėms rengti/atnaujinti bendruosius, detaliuosius ir specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus; 5) Išsaugoti centralizuotą žemės tvarkymo modelį ir jį tobulinti evoliuciniu keliu: dėl ASU darbe siūlomo dalinio žemę administruojančių institucijų funkcijų perskirstymo apsispręsti pabaigus privačios nuosavybės teise priklaususios žemės grąžinimą; 6) Pritarti Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) siūlymui dėl bandomojo projekto žemės administravimo problemoms spręsti, tačiau jį orientuoti ne į teisės disponuoti žeme suteikimą, o į probleminių sričių identifikavimą, gerosios bendradarbiavimo praktikos nustatymą, gebėjimų stiprinimą ir procedūrinės naštos mažinimą; prašyti NŽT ir LSA išplėtoti šią idėją, parengti bandomojo projekto aprašymą ir pagal poreikį pateikti jį Vyriausybei; 7) Pristatyti Vyriausybei bei suinteresuotoms šalims ASU mokslininkų grupės 2018 m. parengtą „Efektyvaus ir racionalaus žemės valdymo ir administravimo mokslinės studijos“ ataskaitą, aptarti joje išskirtų žemės administravimo sistemos tobulinimo variantų pritaikymo galimybes.

Apžvalga „Lietuvos jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinės diagnostika I: mokyklų kontekstas“ yra platesnio projekto, skirto jaunimo psichikos sveikatos gerinimui mokyklos kontekste, rezultatas. Šį projektą įgyvendina Vyriausybės strateginės analizės centro STRATA viešosios politikos laboratorija – Policy Lab, bendradarbiaudama su Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Pasaulio banko biurokratijos laboratorija. Ši apžvalga yra pirmasis žingsnis nustatant giluminius iššūkius bei tolimesnių tyrimų bei eksperimentų įgyvendinimo galimybes.

Šioje apžvalgoje yra nagrinėjami jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinės trukdžiai žvelgiant į juos iš tiesioginių paslaugų vartotojų bei institucijų perspektyvų. Apžvalgoje pateikiamos rekomendacijos intervencijoms bei naujų sprendimų įgyvendinimo kryptims jaunimo psichikos sveikatai gerinti. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas mokyklos kontekste vykdomoms prevencinėms veikloms bei paslaugų sistemai, skirtai 14–19 metų amžiaus moksleiviams, besimokantiems 9–12 klasėse (arba 1–4 gimnazijos klasėse).

Veiksmingas psichikos sveikatos sektorius vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant visuomenės gerovę. Kiekvienas jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinės lygmuo, įskaitant viešosios politikos formuotojus ir valstybės tarnautojus ministerijose ir savivaldybėse, psichologines-pedagogines paslaugas teikiančias institucijas, visuomenės sveikatos biurus, nevyriausybines organizacijas, mokyklų atstovus ir kitus ekosistemos dalyvius, turi reikšmingą poveikį paslaugų prieinamumui ir veiksmingumui.

Psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sveikatos sutrikimų prevencija yra pabrėžiama XVIII Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje. Gera fizinė ir psichikos sveikata padeda išlikti atspariems susidūrus su kritinėmis situacijomis, pavyzdžiui, COVID-19 pandemija. Visgi, dėl paslaugų tiekimo grandinės trukdžių bei egzistuojančių neigiamų nuostatų, Lietuvoje psichikos sveikatos paslaugos naudojamos nepakankamai. Atotrūkio tarp psichikos sveikatos poreikių ir veiksmingų paslaugų tiekimo mažinimas yra labai svarbus jaunimo grupei, ypatingai COVID-19 pandemijos metu sutrikus mokyklų veiklai.

Siekiant nustatyti jaunimo psichikos sveikatos paslaugų grandinės trukdžius bei jos tobulinimo kryptis įvairiais lygmenimis, šiame tyrime buvo naudojamos alternatyvios poveikio vertinimo praktikos – apžvalgoje pateiktos įžvalgos buvo generuotos pasitelkiant holistinį požiūrį bei analizuojant pirminius ir antrinius kiekybinius ir kokybinius duomenis. Apžvalgoje pateikiami įrodymai yra reikšmingi rengiant viešosios politikos intervencijas, jas įgyvendinant ir vertinant jų poveikį.

Apžvalgoje pateiktose rekomendacijose yra nurodomos kelios jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinės tobulinimo kryptys ir pasiūlyti veiksmai nustatytiems trukdžiams spręsti. Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinė turi būti traktuojama kaip sudėtinga, kompleksinė, tarpusavio ryšiais susijusių elementų visuma. Paslaugų tiekimas joje gali būti veiksmingas tik tada, kai visi grandinės elementai bei procesai, vykstantys skirtinguose grandinės lygmenyse, veikia sistemingai ir efektyviai. Siekiant užtikrinti visos sistemos darną ir efektyvumą, reikalingas sisteminis požiūris – visų ekosistemos dalyvių susitarimas dėl naudojamų sąvokų ir jų apibrėžimų; ilgalaikių prioritetų nustatymas; didesnis ir aktyvesnis aukščiausio lygmens politikos formuotojų įsitraukimas; veiksmingesnis tarpinstitucinis koordinavimas. Svarbu skatinti bendradarbiavimu ir sisteminiu požiūriu grįstas politikos formavimo ir įgyvendinimo praktikas, apibrėžiant skirtingų jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinės dalyvių funkcijas, jų tarpusavio ryšius. Rekomenduojama įsteigti koordinacinį vienetą, kuris užtikrintų aktyvų ekosistemos dalyvių bendradarbiavimą ir kryptingą pažangą siekiant bendrų tikslų; skatinti nuolatinį tarpinstitucinį įsitraukimą ir dialogą, aktyviau įtraukiant visus ekosistemos dalyvius, įskaitant nevyriausybines organizacijas ir tiesioginius paslaugų vartotojus – jaunimą, į psichikos sveikatos paslaugų, psichikos sveiktos stiprinimo ir prevencinių programų ir iniciatyvų kūrimo ir įgyvendinimo procesą.

Tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad mokykla visoje jaunimo psichikos sveikatos ekosistemoje dažnai matoma kaip gana savarankiškas vienetas. Mokykloms trūksta galimybių dalyvauti jaunimo psichikos sveikatos gerinimo iniciatyvose, išskyrus sistemingai įgyvendinamas prevencines programas, todėl rekomenduojama skatinti darnesnę mokyklų integraciją į jaunimo psichikos sveikatos ekosistemą.

Mokytojai ir tėvai vaidina svarbų vaidmenį atpažįstant psichikos sveikatos iššūkius, taip pat nurodant bei paskatinant moksleivius pasinaudoti jaunimo psichikos sveikatos ištekliais mokykloje ir už jos ribų. Svarbu stiprinti mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų žinias ir kompetencijas šioje srityje. Taip pat yra poreikis apibrėžti ir standartizuoti jaunimo psichikos sveikatos puoselėjimui bei pagalbai skirtas procedūras ir gerąsias praktikas. Rekomenduojama kurti naujas ir optimizuoti esamas mokytojų žinių psichikos sveikatos klausimais stiprinimo programas. Taip pat raginama pasitelkti priemones ir intervencijas, kurios skatintų didesnį mokytojų įsitraukimą į šias programas.

Be to, siekiant mažinti neigiamas nuostatas į psichikos sveikatą bei psichikos sveikatos sutrikimus, svarbu atkreipti dėmesį į stigmas kuriančius ir palaikančius veiksnius, teisines kliūtis psichikos sveikatos paslaugų prieinamumui mokyklose. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama sisteminėms priemonėms, veikiančioms politikos formuotojų, mokyklų atstovų, tėvų, jaunimo ir plačiosios visuomenės nuostatas bei elgesio modelius.

Taip pat rekomenduojama skatinti mokslinių tyrimų ir eksperimentines veiklas ir stiprinti bei plėsti duomenų bazes psichikos sveikatos srityje.

Šioje apžvalgoje yra pateikiamas globalus bei nacionalinis jaunimo psichikos sveikatos kontekstas; pristatyta jaunimo psichikos sveikatos paslaugų tiekimo grandinės struktūra ir prevencinių programų rengimo ir įgyvendinimo procesas mokyklose; pateiktos moksleivių įžvalgos apie psichikos sveikatos sampratą, paslaugų tiekimo trukdžius ir galimybes novatoriškiems sprendimams mokyklose; pristatytos institucijų įžvalgos apie ekosistemos iššūkius bei galimus bendradarbiavimo modelius; pateikti rekomenduojami veiksmai paslaugų tiekimo grandinės veiksmingumui tobulinti; aprašytas tyrimo procesas ir pateikta papildoma medžiaga. Siekiant užtikrinti susijusių suinteresuotųjų šalių įsitraukimą, su dalyvaujančiomis institucijomis buvo konsultuojamasi kiekviename apžvalgos rengimo etape.

Per paskutinius du dešimtmečius Lietuva daug investavo į savo viešojo administravimo modernizavimą. Pastaruoju metu šalis tyrinėja ir galimybes sustiprinti aktyvų pilietiškumą ir labiau įtraukti piliečius į politikos formavimą bei paslaugų teikimą. Tokiais būdais siekiama užtikrinti bendradarbiavimo tarp vyriausybės ir pilietinės visuomenės procesą kaip priemonę gauti abipusės naudos iš piliečių dalyvavimo formuojant politiką. Piliečių dalyvavimas, remiantis EBPO požiūriu į atvirą ir įtraukiantį politikos formavimą, laikomas esmine atviros vyriausybės praktika.

Lietuvos strateginiai dokumentai pripažįsta aktyvaus pilietiškumo ir piliečių įsitraukimo į politikos formavimą bei paslaugų teikimą didinimo svarbą. Lietuva ėmėsi svarbių žingsnių tobulinti teisinę ir politinę sistemą, siekdama modernizuoti viešąjį administravimą, didinti efektyvumą bei našumą ir palaikyti atskaitomybę bei skaidrumą, kuriant kontekstą, kuriame piliečiai įsitrauktų į viešojo politikos formavimo procesą. Kokybiškas ir įtraukus nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) dalyvavimas kuriant bendrą gėrį, stiprinant ryšius tarp vyriausybės ir piliečių, atvertų galimybes tvariai ekonominei ir socialinei plėtrai nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu.

Vienas iš Vyriausybės patvirtinto 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano uždavinių skirtas gerinti viešojo valdymo institucijų teikiamų paslaugų kokybei, didinti jų prieinamumui ir patrauklumui (8.6). NVO įtraukimas į paslaugų teikimą yra vienas iš būdų paslaugų prieinamumui didinti. Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane yra patvirtinta priemonė „Priimti Vyriausybės sprendimą dėl atitinkamų viešųjų paslaugų teikimo perdavimo nevyriausybiniam ir (ar) privačiam sektoriui atsižvelgiant į atliktą teisės aktų, susijusių su viešųjų paslaugų teikimo perdavimo nevyriausybiniam ir (ar) privačiam sektoriui galimybėmis, peržiūrą“ (9.1.9).

Šio tyrimo objektas: NVO įtrauktis teikti viešąsias paslaugas.

Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti NVO įtraukties teikti viešąsias paslaugas (ar jų dalį) skatinančius ir ribojančius veiksnius bei identifikuoti sisteminiam pokyčiui būtinas sąlygas.

Uždaviniai:

1. išanalizuoti NVO įtraukties teikiant viešąsias paslaugas esamą situaciją (mastą), nustatant ir įvertinant viešųjų paslaugų perdavimo NVO skatinančius ir ribojančius veiksnius;
2. atsižvelgiant į identifikuotus skatinančius ir ribojančius NVO įtraukties teikti viešąsias paslaugas veiksnius, apibrėžti ir įvertinti reikšmingam pokyčiui būtinas sąlygas;
3. suformuluoti išvadas ir pasiūlymus (rekomendacijas).

Įgyvendinant šį tyrimą taikyta įrodymais grįsto valdymo priemonė sprendimo poveikio vertinimas, t. y. siekiama nustatyti ir įvertinti NVO įtraukties teikiant viešąsias paslaugas veiksmingumą (rezultatyvumą). Šio tyrimo esmė – įvertinti, ar esamos sąlygos leidžia veiksmingai įtraukti NVO teikti viešąsias paslaugas. Taip pat siekiama identifikuoti prielaidas, būtinas tikslingai ir veiksmingai įtraukti NVO teikti viešąsias paslaugas, bei nustatyti ir įvertinti, į kokių viešųjų paslaugų teikimą yra įtraukiamos NVO. Reikėtų paminėti, kad šiuo metu NVO teikia viešąsias paslaugas, todėl atsižvelgiant į tai yra įgyvendintas tarpinis veiksmingumo (rezultatyvumo) vertinimas.

Šiam vertinimui atlikti buvo keliami šie vertinimo klausimai:

• Koks yra viešųjų paslaugų teikimo pasitelkiant NVO mastas? Kas lėmė, kad viešųjų paslaugų teikimas pasitelkiant NVO buvo sėkmingas / nesėkmingas? Kokios kliūtys trukdė pasiekti numatytus rezultatus?
• Kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai daro įtaką tikslingam ir veiksmingam NVO įsitraukimui teikti viešąsias paslaugas?
• Ką reikia daryti norint didinti viešųjų paslaugų teikimą įtraukinat NVO rezultatyvumą / veiksmingumą?

7

TYRIMO METODAI

Siekiant nustatyti ir įvertinti NVO įtraukties teikiant viešąsias paslaugas (ar jų dalį) esamą situaciją, nustatant ir įvertinant skatinančius ir ribojančius veiksnius, bei identifikuoti sisteminiam pokyčiui būtinas sąlygas, t. y. įvykdyti uždavinius ir atsakyti į keliamus vertinimo klausimus, buvo naudojami ir taikyti įvairūs kiekybiniai ir kokybiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai:

• Kiekybiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai: naudojant pirminius ir antrinius duomenų šaltinus taikyti statistinės, dinaminės analizės tyrimo metodai.
• Kokybiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai: dokumentų (teisės aktai) ir antrinių šaltinių (moksliniai straipsniai, monografijos, studijos, ataskaitos, rekomendacijos, gairės ir pan.) analizė, ekspertų apklausos (vertinimo), NVO ir viešąsias paslaugas administruojančių subjektų anketinės apklausos, atskirų savivaldybių patirties pavyzdžių (atvejų) studijos, lyginamosios analizės tyrimo metodai. Galimų pasekmių ar problemos priežasčių analizei taikyta priežasčių ir padarinių diagrama (angl. Ishikawa diagram, vadinamoji „žuvies kaulų“ diagrama).

Šis tyrimas yra priskiriamas prie vidutinio sudėtingumo tyrimų, kuriais analizuojami valstybės valdymo sričių klausimai; tyrimui įgyvendinti antriniai duomenys papildyti išsamiais pirminiais duomenimis. Siekiant užtikrinti tyrimo rekomendacijų patikimumą, buvo taikoma duomenų ir metodų trianguliacija, kai to paties klausimo vertinimas atliekamas remiantis duomenimis, gautais iš kelių skirtingų šaltinių (pritaikius bent kelis skirtingus duomenų rinkimo ir analizės metodus). Tokiu būdu yra subalansuojamos skirtingų metodų stipriosios ir silpnosios pusės.

TYRIMO ATASKAITOS STRUKTŪRA

Tyrimo ataskaitą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje pateikta išsami šio tyrimo metodika.

Antroje tyrimo ataskaitos dalyje yra pateiktas išsamus viešųjų paslaugų teikimo masto pasitelkiant NVO žemėlapis. Paslaugų teikimo pasiskirstymo žemėlapiai formuojami pagal atskiras 3 viešųjų paslaugų grupes: švietimo, socialinių ir kultūros bei sporto. Vykdyta savivaldybių apklausa papildomai leido įvertinti viešųjų paslaugų įtraukties mastą, remiantis paslaugas administruojančių subjektų pateiktais duomenimis.

Ataskaitos trečioji dalis skirta išanalizuoti esamai NVO įtraukties teikiant viešąsias paslaugas situacijai, nustatant ir įvertinant skatinančius ir ribojančius viešųjų paslaugų perdavimą NVO veiksnius. Veiksniai nustatomi, grupuojami ir vertinami remiantis ekspertų vertinimu, viešąsias paslaugas administruojančių subjektų ir NVO apklausos duomenimis. Atsižvelgiant į identifikuotus skatinančius ir ribojančius NVO įtraukties teikti viešąsias paslaugas veiksnius, paslaugų teikimo apimtis, apibrėžtos reikšmingai NVO įtraukčiai teikti viešąsias paslaugas būtinos sąlygos.

Tyrimo rezultatas – suformuluotos rekomendacijos ir strateginiai siūlymai, apimantys būtinus ir galimus veiksmus, siekiant skatinti NVO įtrauktį teikti viešąsias paslaugas (ar jų dalį).

Šiame tyrime nagrinėjama, kaip turėtų keistis Lietuvos viešasis valdymas, atsižvelgiant į ateities tendencijas ir aktualius dabarties iššūkius ir norint, kad Lietuva artėtų link orientacinio „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus. Scenarijus buvo sukonstruotas 2022 m. naujos valstybės pažangos strategijos rengimo metu2. Jo atraminės ašys – konsoliduota demokratija bei švietimo proveržis. Ekspertų ir diskusijose dalyvavusių piliečių nuomone, šių dviejų veiksnių sankirtoje formuotųsi Lietuvos valstybės ilgalaikei raidai palankiausias scenarijus. Tačiau, rengiant ilgalaikę valstybės raidos viziją, ypač viešojo valdymo srityje, šio tyrimo autoriai siūlo atsižvelgti ir į kitų scenarijų pageidaujamus ir nepageidaujamus elementus, išryškėjusius diskusijų metu.

Demokratija, kaip vienas iš esminių Lietuvos ateities veiksnių, šiandien susiduria su tam tikrais iššūkiais. Bendras demokratijų skaičius pasaulyje per pastaruosius du dešimtmečius mažėja – dabar jau daugiau pasaulio žmonių gyvena autokratinėse valstybėse nei demokratinėse. Be to, vis labiau nusiviliama demokratija – jei praeito amžiaus paskutinįjį dešimtmetį apie du trečdalius Europos, Šiaurės Amerikos, Šiaurės rytų Azijos ir Australijos gyventojų jautėsi patenkinti demokratija savo šalyse, tai šiandien taip nebėra – žmonių, teigiančių, kad jie yra nepatenkinti demokratijos veikimu savo šalyse, jau buvo 57,5 %. Demokratinio valdymo silpnybes linkę išnaudoti ir nedemokratiniai režimai, silpnindami jas iš vidaus. Tam tikrais atvejais tai virsta ir atviru karu, kaip 2022 m. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą.

Pasaulyje auganti globalių Rytų ir Pietų galia jau dabar keičia po Šaltojo karo nusistovėjusią tarptautinę sistemą, didėja įvairių nevalstybinių veikėjų įtaka (tarptautinių korporacijų, socialinių medijų ir kt.). Valstybė ir jos valdžios institucijos šiandien jau nebeturi galios ir ekspertizės monopolio – jos veikia esant sudėtingai transnacionalinei valdysenos sistemai, kurioje įtaką turi įvairūs tiek globalaus, tiek vietos lygmens veikėjai, todėl valdžios institucijos priverstos iš naujo permąstyti savo vaidmenį ir veikimo būdus. Žvelgiant į ateitį, naujus iššūkius viešajam valdymui kelia tokios visuotinės tendencijos, kaip spartėjantys technologijų pokyčiai ir hipersusietumas, klimato kaita ir bioįvairovės nykimas, demografinis disbalansas ir auganti migracija, įvairėjanti nelygybė ir kitos. Vakarų visuomenės sensta, todėl išlaikyti nusistovėjusį Europos socialinės gerovės modelį ateityje taps vis sunkiau. Demografiniai iššūkiai – tai ir Lietuvai itin aktuali problema, nes jos visuomenė – viena iš sparčiausiai senstančių Europoje. Prognozuojama, kad jos gyventojų skaičius 2050 metais sieks apie 2,2 mln. Tai sukurs didelį spaudimą biudžeto, socialinės apsaugos ir kitoms sistemoms, vers ieškoti efektyvesnių viešųjų paslaugų teikimo galimybių.

Lietuva pripažįstama konsoliduotos demokratijos šalimi, nors, kai kurių tarptautinių institucijų vertinimu, tai yra „demokratija su trūkumais“ (Economist Intelligence Unit, EUI). 2022 m. EUI Demokratijos indekse3 bendras Lietuvos vertinimas yra 7,31 balo (iš 10 galimų), arba bendra 39 vieta pasaulyje (plg. Estija – 27, Latvija – 38), čia žemiausiai vertinami Vyriausybės veikimas (6,43), politinis dalyvavimas (6,11), politinė kultūra (5,63). Eurobarometro duomenimis4, pasitikėjimas Vyriausybe Lietuvoje yra kiek didesnis nei ES šalių vidurkis – ja linkę pasitikėti atitinkamai 36 proc. ir 32 proc. respondentų, o pasitikėjimas Seimu yra vienas žemiausių ES – juo linkę pasitikėti vos 18 proc. respondentų, 75 proc. linkę juo nepasitikėti. Pagal Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indeksą5 (2019), Lietuva užima bendrą 39 vietą (iš 141 šalies). Pagal vieną iš šio indekso komponentų – šalies institucijų veikimą, Lietuvai skirta bendra 34 vieta, tačiau itin žemai vertinami jos socialiniokapitalo6 rodikliai – 97 vieta, viešojo sektoriaus veiklos rezultatyvumas – 49 vieta (čia Vyriausybės reglamentavimo našta [verslui] – 85 vieta), valdžios orientacija į ateitį – 37 vieta (čia Vyriausybės reagavimas į pokyčius – 94 vieta, ilgalaikės vizijos turėjimas – 90 vieta). Rytų Europos studijų centro sudaryto 2022 m. Demokratijos tvarumo barometro vertė – 53,5 – rodo kiek didesnįnei vidutinįdemokratijos tvarumą̨Lietuvoje. Indekso vertęmažina nepasitikėjimas politinėmis institucijomis ir daugeliui gyventojųbūdingas nepasitenkinimas tuo, kaip demokratija Lietuvoje veikia praktiškai. Autorių nuomone, tai, tikėtina, susiję̨su socialiniais demokratijos lūkesčiais7. Neatsitiktinai „Lietuva 2050” projekto metu vienas iš pagrindinių išryškėjusių ateities lūkesčių, kiek tai susiję su valstybės valdymu, buvo pasitikėjimo stiprinimas.

Šioje ataskaitoje apžvelgiame pastarųjų penkerių metų su viešuoju valdymu susijusių programų vertinimus, kurie padeda atskleisti sričiai aktualius klausimus, kaip siekis turėti strategiškai pajėgią valdžią, poreikis stiprinti įrodymais grįstą valdymą, veiksmingai skaitmeninti viešąsias paslaugas ir kt. Kaip galėtume geriau tvarkytis šiose srityse, rodo užsienio valstybių – Suomijos, Estijos, Jungtinės Karalystės ir kitų pavyzdžiai, aptariami šioje ataskaitoje. Naujus aspektus ir viešojo sektoriaus silpnybes atskleidė COVID-19 pandemija, tapusi „tobulos audros“ (R. Vilpišauskas) išbandymu daugeliui valstybių: esant situacijai, kai reikėjo veikti didelio neapibrėžtumo sąlygomis, ne vienos šalies vyriausybė susilaukė kritikos dėl delsimo imtis veiksmų, valstybė pasirodė „ištuštėjusi“, t. y. pasireiškė gebėjimų valdyti tokias situacijas stoka. Ši kompleksinė krizė atskleidė kitokio veikimo viešajame sektoriuje poreikį – lankstesnio, gebančio greit prisitaikyti ir reaguoti, kurti naujus, veiksmingesnius sprendimus, pagaliau gebėti numatyti pokyčius ir jiems pasirengti. Pastaraisiais dešimtmečiais, sekant Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, daugelio šalių viešajame sektoriuje vykdytos naujos viešosios vadybos reformos, siekiant „mažesnės valstybės“. Visgi krizė privertė iš naujo įvertinti stiprių, strategiškai pajėgių valstybės valdžios institucijų poreikį.

Kad sustiprintume pasitikėjimą valdžios institucijomis ateityje (pasak vieno iš dalyvių, 2050-aisis „pasitikėti valstybe – tai reiškia pasitikėti savimi“), literatūroje nurodomos dvi galimos pokyčių kryptys: pirmoji – didinti sprendimų priėmimo proceso įtraukumą, stiprinti valdžios institucijų bendradarbiavimą – tiek tarpusavyje, tiek su kitais politinės sistemos veikėjais, siekiant pasinaudoti platesniu visuomenės disponuojamu žinojimu (atvirumas). Todėl plačiai taikomi atviros vyriausybės principai, matomas didėjantis susidomėjimas įvairiomis dalyvaujamosios ir svarstomosios demokratijos formomis (pvz., dalyvaujamasis biudžetas, piliečių asamblėjos ir kt.), siekiant paskatinti piliečių įsitraukimą, didesnę viešojo sektoriaus orientaciją į žmogų ir patogesnių viešųjų paslaugų kūrimą. Antroji – siekti geresnių valdymo rezultatų, ieškant veiksmingesnių sprendimų (stiprios institucijos). Tam tikslui šalia įprastinių įrodymais grįsto valdymo metodų, valstybės tarnybos analitinių kompetencijų vystymo siekiama taikyti numatančios, lanksčios, prisitaikančios valdysenos principus, pasitelkti viešosios politikos inovacijas, taikant tokius metodus, kaip scenarijai, dizaino mąstymas, bendrakūryba, eksperimentavimas. Problemos, su kuriomis šiandien susiduria vyriausybės, vis dažniau apibūdinamos kaip „piktosios“ (pvz., klimato kaita), joms išspręsti dažnai nepakanka vienos specializuotos viešojo sektoriaus institucijos pastangų. Todėl vis svarbesnė darosi tinkama sąveika su kitais valdymo ekosistemos dalyviais, neapsiribojant vien viešojo administravimo institucijomis. Be to, pabrėžiama vertybinių nuostatų, kuriomis valdžios institucijos turi vadovautis savo kasdieniame darbe, svarba: gebėjimas atliepti žmonių poreikius, patikimumas, atvirumas, sąžiningumas, teisės viršenybės principas.

Šiame tyrime, atsižvelgiant į kintantį ateities kontekstą bei dabarties viešojo valdymo iššūkius, pateikiamos rekomendacijos dėl valstybės tarnybos – viešojo valdymo šerdies – gebėjimų, taip pat strateginio valdymo tobulinimo, lanksčios, numatančios, prisitaikančios valdysenos vystymo Lietuvoje. Rekomenduojama ne tik spręsti tebesitęsiančias viešojo valdymo problemas, kaip įrodymais gristo valdymo stiprinimas, gilesnė ir kompleksiškesnė skaitmeninė transformacija, bet ir stiprinti viešosios politikos inovacijas, keisti viešojo sektoriaus kultūrą, kad ji taptų atviresnė, kūrybiškesnė, labiau orientuota į žmogų. Naują viešojo valdymo kokybę pasiekti bus lengviau įgijus piliečių pasitikėjimą – stiprinant atviros valdysenos principus, didinant piliečių įsitraukimą į sprendimų priėmimą, užtikrinant subsidiarumo principo taikymą, didinant valdžios institucijų veiksmingumą.

Šioje ataskaitoje pateikiamos rekomendacijos sprendimų priėmėjams, tikimės, bus naudingos formuojant naująją valstybės pažangos strategiją ir jai įgyvendinti reikalingus kelrodžius.

Šioje dalyje pateikiama trumpa, struktūrizuota informacija. Tekste privaloma nurodyti produkto rengėją, pavadinimą, paskirtį ir tikslinę grupę kuriai skirtas produktas.

Siekiant tobulinti Užsienio reikalų ministerijos veiklos stebėsenos bei kuriamos vertės matavimo sistemą bei įgyvendinant 2022 m. STRATA atlikto Užsienio reikalų ministerijos kuriamos vertės nustatymo tyrimo

rekomendacijas, šiame tyrime įgyvendinami du uždaviniai. Pirma, pristatoma išsami kokybinių užsienio politikos veiklų ir jų rezultatų vertinimo metodologija (pirmasis skyrius). Antra, pristatomas pavyzdinis (bandomasis) URM veiklų vertinimas (antrasis skyrius).

Pirmojo skyriaus analizė parodo, kad siekiant pagrįsti URM kuriamos veiklos vertę kokybinio vertinimo metodais

pagrindinis uždavinys yra pateikti įtikinamą indėlio apibūdinimą. Tam reikia įvertinti dvi priežastingumo logikas: programos teoriją (nagrinėjančią visos rezultatų grandinės priežastingumo logiškumą) ir kaitos teoriją (nagrinėjančią priežastingumo dinamiką kiekvienoje rezultatų grandinės dalyje atskirai). Toks vertinimas reikalauja tinkamai suprasti ir aiškiai įvardinti priežastingumo prielaidas ir su tuo susijusias rizikas, kartu itin svarbu aptarti ir išorinius veiksnius bei vykdomos intervencijos kontekstą ir aktualius mechanizmus. Siekiant

užtikrinti tokio vertinimo kokybę, rekomenduojama vykdomą politiką išnagrinėti pagal efektyvumo, veiksmingumo, poveikio, aktualumo, tvarumo ir nuoseklumo kriterijus, kurie atitinka skirtingas rezultatų

grandinės dalis ir kartu apima visą rezultatų grandinę. Šie kriterijai lemia ir vertinimo rodiklių pasirinkimą, atsižvelgiant į URM planavimo sistemoje naudojamus matavimo rodiklius ir, kur įmanoma, juos pasitelkiant.

Antrajame skyriuje pateiktas bandomasis URM veiklų kuriamos vertės vertinimas nagrinėja URM indėlį į valstybės tikslų įgyvendinimą plėtojant santykius ir bendradarbiaujant su trimis Lietuvos partnerėmis – Italija, Lenkija ir Švedija. Remiantis pirmajame ataskaitos skyriuje parengta metodologija, bandomasis vertinimas apima tiek URM veiklas grindžiančios programos logikos vertinimą, tiek veiklų įgyvendinimo kaitos teorijos vertinimą. Vertinime nagrinėjamos URM veiklos dviejose politikos srityse – saugumo ir išorinių ekonominių santykių

(įskaitant ekonominį saugumą) – tiek plėtojant tiesioginius dvišalius santykius, tiek bendradarbiaujant daugiašaliuose formatuose.

Bandomojo vertinimo analizė atskleidžia, kad abiejose politikos srityse URM vykdomos programos logika nepasižymėjo pakankamai aiškiu ryšiu tarp įgyvendinimo ir rezultatų etapų – tai savo ruožtu lėmė kompleksinės programos uždavinių formuluotės. Kartu URM vykdomų veiklų indėlio siekiant valstybės tikslų vertinimą apsunkino problemos, susijusios su rezultatų etapo tikslais ir rodikliais: saugumo politikos srityje – dėl strateginio tikslo rodiklio netinkamumo, o ekonominės politikos srityje – dėl asinchroninių skirtingo lygmens tikslų pokyčių.

Kaitos teorija grįstas URM veiklų vertinimas leido identifikuoti dvi bendras įžvalgas. Pirma, nors vertinimo laikotarpiu abiejų politikos sričių dinamika buvo pozityvi – t. y. stiprėjo bendradarbiavimas, rezultatai skyrėsi. Išorinių ekonominių santykių plėtros srityje rezultatai buvo pozityvūs (augo Lietuvos eksporto rodikliai) kiekvienos iš trijų šalių atžvilgiu, tačiau saugumo politikos srityje reikšmingi rezultatai gali būti identifikuoti tik santykių su Lenkija kontekste. Tokia dinamika atitinka skirtingą Lietuvos ir trijų nagrinėtų valstybių tarpusavio

priklausomybės pobūdį ir nacionalinių interesų suderinamumą. Antra, vertinimas dar kartą patvirtino sudėtingą ryšį tarp vidutinio bei ilgojo laikotarpio rezultatų. Viena vertus, nepaisant to, kad plėtojant bendradarbiavimą saugumo srityje su Italija ir Švedija vertinimo laikotarpiu nebuvo pasiekta reikšmingo proveržio, pasiekimai

santykiuose su Lenkija (bei, žinoma, plėtojant santykius su kitais partneriais) leidžia teigti, kad Lietuvos saugumo padėtis bendrai sustiprėjo net ir prastėjant saugumo situacijai regione. Antra vertus, nepaisant Lietuvai palankių sprendimų daugiašaliuose formatuose dėl tarptautinės branduolinės saugos – prie kurių prisidėjo nuoseklus ir

sėkmingas darbas su visomis trimis vertinime nagrinėjamomis valstybėmis – šie rezultatai neturėjo siektino ilgalaikio poveikio – sustabdyti Astravo AE paleidimą.

Pirmajame ir antrajame tyrimo skyriuose atliktos analizės pagrindu tyrimas pateikia kelias tolesnes rekomendacijas dėl URM veiklos stebėsenos ir vertės matavimo sistemos tobulinimo. Atsižvelgiant į tai, kad bandomojo vertinimo kokybę gana reikšmingai apribojo aktualios informacijos stoka, tyrimo išvadose ir rekomendacijose pabrėžiamas ilgalaikio ir nuoseklaus aktualios informacijos rinkimo ir apdorojimo poreikis.

Kartu tyrimo rekomendacijose pabrėžiama eksplikuotos programos logikos integravimo į URM strateginio

planavimo procesus svarba. Šios rekomendacijos, savo ruožtu, reikalauja kruopščiai pasirinkto tinkamų veiklos stebėsenos rodiklių rinkinio. Tyrimo A priede pateikiama potenciali egzistuojančių rodiklių alternatyva – suminis rodiklis, apimantis kelis kokybiškai skirtingus šaltinius: ekspertinį vertinimą, viešosios nuomonės apklausą ir

objektyvių parametrų analizę.

Šioje dalyje pateikiama trumpa, struktūrizuota informacija. Tekste privaloma nurodyti produkto rengėją, pavadinimą, paskirtį ir tikslinę grupę kuriai skirtas produktas.

Vyriausybės strateginės analizės centras (toliau – STRATA) nuo 2020 m. įsitraukė į teisinio reguliavimo poveikio vertinimo sistemos tobulinimo darbus, tačiau ES iniciatyvų poveikio vertinimų tematika iki šiol plačiau nebuvo nagrinėta. Vykdant Užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) užsakymą, atliktas tyrimas „Naujų ES teisės aktų projektų poveikio vertinimas: kokybinė analizė“. Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, ar tinkamai funkcionuoja dabartinė ES iniciatyvų poveikio vertinimo sistema, identifikuoti šios sistemos trūkumus ir pasiūlyti sprendimus jai tobulinti.

Tyrimas apėmė keletą užduočių, kurių įgyvendinimas leido visapusiškai išnagrinėti analizuotą temą:

- parengta šios srities teisinio reguliavimo analizė,

- parengtas ES iniciatyvų poveikio vertinimų kokybės kriterijų ir vertinimo klausimų sąrašas;

- remiantis kokybės kriterijais, atlikta 32 Lietuvos Respublikos pozicijų (toliau – pozicijos) ir jose pateiktų poveikio vertinimų analizė;

- išanalizuoti ES iniciatyvų poveikio vertinimo sistemos trūkumai ir pasiūlytos tobulinimo kryptys;

- atlikti interviu su valstybės tarnautojais, rengiančiais pozicijas ir naujų ES iniciatyvų poveikio vertinimus;

- parengtas pavyzdinis bazinis ES iniciatyvos poveikio vertinimas.

Atliekant tyrimą, taip pat siekta įvertinti, kaip prie poveikio vertinimų kokybės gerinimo prisidėjo 2019 m. URM parengtos Rekomendacijos dėl naujų ES iniciatyvų projektų poveikio vertinimo (toliau – Rekomendacijos).

Teisinio reguliavimo trūkumai (fragmentiškai ir nenuosekliai reglamentuotas ES iniciatyvų poveikio vertinimas, neapibrėžtos kokybės priežiūros procedūros, nenustatyti kokybės kriterijai) ir ne iki galo aiški institucinė atsakomybė neužtikrina pakankamo teisinio aiškumo, trukdo formuotis bendrai poveikio vertinimo praktikai vertinant ES teisės aktų projektus. Vienodi reikalavimai visų pozicijų rengimui ir poveikio vertinimams, nepriklausomai nuo jų aktualumo, išsklaido ribotus atsakingų institucijų išteklius ir trukdo sukoncentruoti pastangas ties labai aktualiais ES teisės aktų projektais, galinčiais turėti didžiausią poveikį tam tikroms viešosios politikos sritims, atskiroms visuomenės ir verslo grupėms.

Nors URM atsakinga už bendrą pozicijų rengimo koordinavimą, tačiau nėra aiškiai apibrėžta, ar ta atsakomybė apima naujų ES iniciatyvų poveikio vertinimų kokybės priežiūrą. ES reikalų koordinavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) neapibrėžtas koordinavimo funkcijos įgyvendinimo mechanizmas, nenumatyti atvejai, kada URM gali grąžinti poziciją (kartu ir poveikio vertinimą) atsakingoms institucijoms patikslinti ir papildyti.

Tačiau didžiausia ES iniciatyvų poveikio vertinimo sistemos silpnybė – esamas reglamentavimas ir nusistovėjusi taikymo praktika leidžia išvengti bazinio poveikio vertinimų parengimo ir pateikti pozicijas neatlikus tokių vertinimų. Nors Taisyklės nenumato išimčių, t. y. visose pozicijose turi būti užpildomas 9 punktas, tačiau pernelyg sudėtinga pozicijos tipinė struktūra, įsigalėjusi pozicijų rengimo ir derinimo praktika leidžia paslėpti neatliktus poveikio vertinimus. Už pozicijų rengimą atsakingos institucijos ieško ir randa pateisinimų, kodėl nebuvo atliktas bazinis poveikio vertinimas. Dažniausiai nurodoma priežastis – poveikio vertinimą jau yra atlikusi Komisija, todėl Lietuvoje tą daryti nėra tikslinga.

Tyrimo metu atlikta 32 pozicijų, parengtų dėl labai aktualių ES iniciatyvų, analizė (sutelkiant pastangas į pozicijų 9 punktą, kuriame pateikiami poveikio vertinimo rezultatai). Analizei atlikti parengtas paprastas ir lengvai taikomas kokybės kriterijų ir kriterijus paaiškinančių vertinimo klausimų sąrašas. Tie patys kriterijai ateityje galėtų būti naudojami naujų ES iniciatyvų poveikio vertinimų kokybės priežiūrai.

Kokybės vertinimo rezultatai atskleidė, kad nagrinėjamu laikotarpiu (2021 m. sausis – 2023 m. balandis) 60 proc. pozicijų pateiktos neatlikus bazinio poveikio vertinimo. Iš 13 parengtų poveikio vertinimų tik 4 atitiko jiems keliamus reikalavimus. Tai reiškia, kad iš parengtų poveikio vertinimų mažiau kaip trečdalis buvo tinkamos kokybės, o skaičiuojant nuo bendro pozicijų skaičiaus, tinkamai parengtų poveikio vertinimų dalis tesiekė 12,5 proc.

Dar vienas trūkumas, neigiamai veikiantis poveikio vertinimų ir pozicijų kokybę, – tik ketvirtadalis parengtų pozicijų buvo derintos su įvairių visuomenės grupių interesams atstovaujančiomis organizacijomis. Vengimas atlikti poveikio vertinimus ir konsultuotis su socialiniais partneriais kelia pagrįstų abejonių, ar pozicijose visada tinkamai suformuluojami Lietuvos interesai, kuriems vėliau atstovaujama ES institucijose.

2019 m. URM parengtomis Rekomendacijomis dėl naujų ES iniciatyvų projektų poveikio vertinimo siekta padėti atsakingoms institucijoms tinkamai įvertinti ES teisės aktų projektus ir jų galimą poveikį Lietuvai.

Tačiau, remiantis poveikio vertinimų analizės ir interviu su pozicijų rengėjais rezultatais, darytina prielaida, kad Rekomendacijų priėmimas pozityvių pokyčių nenulėmė. Interviu su pozicijų rengėjais atskleidė, kad retai naudojamasi Rekomendacijose pateiktais metodiniais patarimais, kai kurie valstybės tarnautojai netgi nėra girdėję apie tokio dokumento egzistavimą ir nežino, kad jo nuostatomis reiktų remtis rengiant ES iniciatyvų poveikio vertinimus. Tai atspindi tam tikrus ES reikalų koordinavimo ir darbo organizavimo ministerijose bei kitose valstybės institucijose trūkumus.

Gerai parengti metodiniai dokumentai yra svarbus poveikio vertinimo sistemos elementas, tačiau vieni patys nėra pajėgūs užtikrinti poveikio vertinimų kokybės. Tam būtinas kompleksiškas sisteminis požiūris ir viena kitą papildančių priemonių taikymas. Efektyviai veikiančiai poveikio vertinimo sistemai būtinas tinkamai sutvarkytas teisinis reguliavimas, stipri koordinuojanti institucija, aiškios valstybės institucijų vidaus procedūros, susijusios su poveikio vertinimų rengimu, poveikio vertinimų kokybės priežiūra ir papildomos veiklos, susijusios su valstybės tarnautojų kompetencijos ugdymu.

Pirmas žingsnis gerinant ES iniciatyvų poveikio vertinimų kokybę – užtikrinti, kad tokie vertinimai apskritai būtų atlikti pozicijų rengimo procese. Antras – užtikrinti sistemingą jų kokybės vertinimą pagal nustatytus kokybės kriterijus, aiškiau apibrėžiant šią funkciją ir paskiriant už jos įgyvendinimą atsakingą instituciją.

Pripažįstant problemą – neatliekamus arba nekokybiškai atliekamus naujų ES iniciatyvų poveikio vertinimus – jos sprendimui atliekant tyrimą buvo išanalizuotos trys galimos alternatyvos:

I. Status quo (efektyvesnis esamų URM įgaliojimų išnaudojimas);.

II. Kokybės priežiūros stiprinimas nekeičiant teisinio reguliavimo;

III. Kokybės priežiūros stiprinimas sutvarkant teisinį reguliavimą.

Šios trys alternatyvos skiriasi įgyvendinimo greičiu, esamos sistemos pertvarkymo apimtimi ir kompleksiškumu. Įvertinus realias pertvarkymų įgyvendinimo galimybes ir tikėtiną tų pertvarkymų rezultatą, rekomenduojama įgyvendinti antrąją alternatyvą. Esminis šios alternatyvos elementas – turėtų būti paskirta už ES iniciatyvų poveikio vertinimų kokybės priežiūrą atsakinga institucija. Paskiriant tokią instituciją, galimi du variantai.

Pirmas – atsižvelgiant į tai, kad poveikio vertinimai integruoti į pozicijos rengimo procesą, šią funkciją priskirti koordinuojančiai institucijai – URM. Antras variantas – kokybės priežiūros funkciją priskirti STRATA, institucijai, turinčiai patirties poveikio vertinimų kokybės priežiūros srityje.

Įgaliojimai vykdyti ES iniciatyvų poveikio vertinimų kokybės priežiūrą galėtų būti suteikiami Vyriausybės pasitarimo, Tarpinstitucinio pasitarimo ar Vyriausybės ES komisijos (toliau – VESK) protokolu, kaip tai buvo padaryta dėl išsamesnių poveikio vertinimų, rengiamų svarbiausiems įstatymų projektams, kokybės priežiūros. Taip pat galėtų būti patvirtintas ir kokybės kriterijų bei vertinimo klausimų sąrašas, kuris parengtas atliekant šį tyrimą.

Pasirinkus šią alternatyvą, ji galėtų būti pradėta įgyvendinti be ilgo pasiruošimo, nuo 2024 m. pradžios. Tai leistų sukurti paprastą poveikio vertinimų kokybės priežiūros sistemą ir greitai ją įveiklinti. Tęsiant laipsnišką sistemos pertvarką ir subrendus tinkamoms sąlygoms, galima būtų nuosekliai pereiti prie trečios alternatyvos ir kitų tyrimo pabaigoje pateiktų pasiūlymų įgyvendinimo.

Atliekant tyrimą, taip pat parengtas pavyzdinis bazinis pasirinktos ES iniciatyvos poveikio vertinimas, kuriuo, kaip metodine priemone, galėtų remtis tokius poveikio vertinimus rengiantys valstybės tarnautojai.

Šioje dalyje pateikiama trumpa, struktūrizuota informacija. Tekste privaloma nurodyti produkto rengėją, pavadinimą, paskirtį ir tikslinę grupę kuriai skirtas produktas.

Šioje ataskaitoje vertinamas progresas Nacionaliniame pažangos plane (toliau – NPP) numatytų I–X strateginių tikslų – susijusių su socialiniais, ekonominiais, švietimo ir kultūros sričių valstybės siekiais bei susijusių su valstybės siekiais susisiekimo, aplinkos, viešojo valdymo bei teisinės sistemos, saugumo ir tarptautinių santykių srityse – atžvilgiu. Vertinimas atliekamas įgyvendinant nutarimo dėl 2021–2030 metų NPP patvirtinimo ir Strateginio valdymo metodikos nuostatas. Juo siekiama atsakyti į klausimus:

• Ar pasirinkti rodikliai ir jų skaičiavimo metodikos yra tinkamos pažangai matuoti? Kaip galima patobulinti stebėsenos rodiklių rinkinį?
• Koks yra programos tikslų pasiekimo laipsnis?
• Kokia tikimybė, kad bus pasiektos NPP numatytos tarpinės reikšmės?
• Kokie pagrindiniai veiksniai (įskaitant valstybės vykdomas priemones) sudarė esmines kliūtis pasiekti aukštesnius rezultatus arba veikė rodiklių kitimą norima kryptimi?

Taikoma vertinimo metodika parengta vadovaujantis Programų vertinimo metodikos taikymo rekomendacijomis (LR finansų ministerija, 2011) ir išbandyta atliekant tyrimą „NPP strateginio vertinimo bandomojo tyrimo metodika ir išbandymo ataskaita“. Atsižvelgiant į tai, kad programos įgyvendinimas yra ankstyvame etape, metodika orientuota į programos rezultatyvumo ir tikslo bei uždavinių rodiklių tinkamumo vertinimą. Galimas trejopas programos vertinimo rezultatų panaudojimas:

• sprendimų priėmimui – siekiant priimti politinius ar administracinius sprendimus dėl geresnių programų rezultatų;
• atsiskaitymui – siekiant atsiskaityti Lietuvos aukščiausios valdžios institucijoms, suinteresuotoms grupėms ar visuomenei už NPP programos vykdymą;
• mokymuisi ir žinių formavimui – vertinimai gali prisidėti prie naujų žinių, kurios svarbios tobulinant institucijų veiklą ir siekiant efektyviai naudoti valstybės biudžeto lėšas, įgijimo.

Šioje dalyje pateikiama trumpa, struktūrizuota informacija. Tekste privaloma nurodyti produkto rengėją, pavadinimą, paskirtį ir tikslinę grupę kuriai skirtas produktas.

Dabarties globalūs geopolitiniai iššūkiai Europos Sąjungai (toliau – ES) suteikė naują impulsą diskusijoms atviros strateginės autonomijos (angl. open strategic autonomy, toliau – ASA) srityje. Nors diskusijos dėl ES ASA vyksta jau dešimtmetį, naują pagreitį jos įgavo šiemet, kai besirengdama 2023 m. II-ojo pusmečio pirmininkavimui ES Tarybai, Ispanijos Vyriausybė nusprendė parengti specialų pranešimą apie ES ASA ir inicijavo platų ES valstybių narių dialogą ASA koncepcijosįveiklinimui skirtingose ES politikos srityse. Ispanijos Vyriausybės ir Nacionalinės ateities įžvalgų ir strategijos agentūros kuruotos diskusijos įtraukė visas 27 Bendrijos naresir Europos Komisiją. Projekto organizatoriai išskyrė keturias prioritetines sritis: energetiką, žemės ūkį ir maistą, skaitmenines 1 2 technologijas ir sveikatą.

Ispanijos Vyriausybės požiūriu ASA koncepcija – kompromisas tarp ES poreikio išlaikyti atvirą ekonomiką ir mažinti potencialiai pavojingas priklausomybes – atspindi gerai subalansuotą atsaką į sudėtingą strateginę ES aplinką. Viena svarbiausių Ispanijos konceptualių inovacijų yra sprendimas įrėminti ASA koncepciją ne vien kaip ES saugumo, bet ir kaip platesnės Europos piliečių gerovės klausimą. Šiuo atžvilgiu, saugumo ir piliečių gerovės tikslų sulyginimas ASA koncepcijos aprėptyje gali būti laikomas dar vienu balansavimo aktu ir kompromiso 3paieška.

Šio STRATA atlikto tyrimo įgyvendinimas suteikė išskirtinę galimybę išnagrinėti ir atskleisti Lietuvos požiūrį į aktualius piliečių gerovės užtikrinimui kylančius iššūkius ES ASA kontekste. Svarbu pabrėžti, kad galutinė ES ASA koncepcija turės būti visų šalių-narių vieningo sutarimo rezultatas, todėl šio tyrimo rezultatai leido įvardinti Lietuvos požiūrį į ASA ir apibrėžti Lietuvos interesus, kurie turėtų būti atspindėti koncepcijoje. Nors Lietuva buvo skeptiška pirmųjų strateginės autonomijos formuluočių atžvilgiu ir iki šiol lieka atsargi „Europos suverenumo“ vizijų atžvilgiu, tačiau dabartinė ASA koncepcija, pabrėžianti tolesnį įsipareigojimą atvirai ekonomikai ir tarptautinėms partnerystėms, kartu siekiant didinti ES gebėjimą veikti ir mažinti potencialiai pavojingas priklausomybes, yra priimtina ir artima Lietuvos interesams. Atitinkamai, Ispanijos siekis pripildyti šią koncepciją konkrečiu turiniu – saugumu ir piliečių gerove – atitinka ilgalaikę Lietuvos poziciją, kad autonomija neturėtų būti tikslas savaime, o turėtų būti suprasta kaip gebėjimas išpildyti substantyvius Europos piliečių lūkesčius ES lyderiams.

Įvertinus aukščiau išvardintus aspektus yra formuojamas šio tyrimo objektas – Lietuvos požiūris į ES politikos atsako į strategines priklausomybes alternatyvas, atsižvelgiant į ES ASA sampratą naujame geopolitiniame kontekste bei Lietuvos energetikos, žemės ūkio ir maisto, skaitmeninių technologijų ir sveikatos sektorių kontekstą.

Tyrimo tikslas – suformuoti įrodymais paremtą Lietuvos požiūrį į aktualų piliečių gerovės užtikrinimui politikos atsaką ES atviros strateginės autonomijos sąlygomis naujame geopolitiniame kontekste.

Tyrimo uždaviniai:

• įvardinti ASA kontekste aktualias globalias megatendencijas;

• apibrėžti ASA sampratos raidą, strateginius tikslus, strategines priklausomybes ir galimus politikos atsakus energetikos, žemės ūkio ir maisto, skaitmeninių technologijų ir sveikatos sektoriuose ES kontekste;

• apibrėžti strateginius tikslus, strategines priklausomybes ir galimus politikos atsakus energetikos, žemės ūkio ir maisto, skaitmeninių technologijų ir sveikatos sektoriuose, žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos;

• remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, poveikio vertinimo rezultatais, suformuoti rekomendacijas sprendimų priėmėjams žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą dėl ES Atviros strateginės autonomijos.

Įgyvendinant šį tyrimą taikyta įrodymais grįsto valdymo priemonė – (ex-ante) sprendimo poveikio vertinimas, t. y. siekiama nustatyti ir įvertinti ES politikos atsako į strategines priklausomybes sprendimų alternatyvas, siekiant apibrėžti, kurios ES politikos atsako alternatyvos, nukreiptos spręsti strategines priklausomybes, yra aktualios Lietuvai. Vertinamas politikos atsako alternatyvų rezultatyvumas, jų potencialas reikšmingai prisidėti prie Lietuvos energetikos, žemės ūkio ir maisto, skaitmeninių technologijų ir sveikatos sektorių perėjimo į aukštos vertės ekonomiką bei prie žaliosios transformacijos tikslų įgyvendinimo. Tyrimo analizė ir vertinimas pradedamas nuo ES lygmens, vėliau pereinama prie Lietuvos situacijos analizės – vertinamos pozicijos ES ASA koncepcijai, šios koncepcijos pritaikomumas ir aktualumas, nulemtas Lietuvos nacionalinių strateginių tikslų, identifikuotų Lietuvos sektorių strateginių priklausomybių. Galiausiai, atsižvelgiant į Lietuvos situacijos vertinimo analizės rezultatus, yra papildomi ir koreguojami Ispanijos Vyriausybės siūlomi ES lygmens sprendiniai – politikos atsako alternatyvos.

Vertinant politikos atsako alternatyvas, taikyti šie vertinimo kriterijai, kurie apima ir vertinimo klausimus:

• Numatomas politikos atsako rezultatyvumas – kokį potencialų poveikį iki 2030 m. politikos atsako alternatyva gali turėti strateginei priklausomybei?

• Numatomas poveikis ekonomikai – koks yra politikos atsako potencialas prisidėti prie Lietuvos perėjimo prie mokslo žiniomis, pažangiosiomis technologijomis ir inovacijomis grįsto ekonomikos vystymosi (sąsaja su Nacionalinio pažangos plano (toliau - NPP4))1-uoju tikslu)? (vertinant atsižvelgiama į tokius aspektus, kaip aukštesnis inovatyvumas ir našumas, didesnis konkurencingumas aukštos pridėtinės vertės sektoriuose ir šių sektorių dalies ekonomikoje augimas).

• Numatomas poveikis klimato tikslams – koks yra politikos atsako potencialas prisidėti prie Lietuvos siekio užtikrinti gerą aplinkos kokybę ir gamtos išteklių naudojimo darną, švelninti Lietuvos poveikį klimato kaitai ir didinti atsparumą jos poveikiui (sąsaja su NPP 6-uoju tikslu)? (vertinant atsižvelgiama į emisijų ir taršos mažinimą, išteklių panaudojimo efektyvumo ir žiediškumo didinimą).

Suformuoti vertinimo kriterijai leido nustatyti politikos atsako alternatyvų rezultatyvumą, poveikį ekonomikai ir žaliajai transformacijai. Išvestinis vertinimas, kuris apėmė minėtų trijų kriterijų (rodiklių) agregavimą, leido įvertinti atskirų politikos atsako alternatyvų poveikį piliečių gerovei.

Šio tyrimo rezultatas – suformuluotos rekomendacijos ir strateginiai siūlymai, kurie skirti veiksmams, padėsiantiems veiksmingai realizuoti Lietuvos požiūrį ES lygmenyje rengiamą ASA koncepciją, atitinkančią Lietuvos piliečių gerovės interesų poziciją siūlomų politikos atsako alternatyvų atžvilgiu. Šio tyrimo rezultatai taip pat padeda pagrindą ir suformuoja ASA srities tyrimų kryptis ateičiai.

Vidaus ligų rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vidaus ligų rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Veido ir žandikaulių chirurgijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto veido ir žandikaulių chirurgijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų odontologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų odontologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų reumatologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų reumatologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų pulmonologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų pulmonologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų onkohematologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų onkohematologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų neurologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų neurologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų nefrologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų nefrologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų kardiologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų kardiologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų intensyviosios terapijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų intensyviosios terapijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų infekcinių ligų rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų infekcinių ligų rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų gastroenterologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų gastroenterologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų endokrinologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų endokrinologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.

Vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūros studijų programa apibrėžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūros studijų bendrąsias charakteristikas (pavadinimą, valstybinį kodą, studijų rūšį, pakopą, studijų apimtį ir studento darbo krūvį), numato studijų programos komiteto vadovą, programos koordinatorių, studijų programos tikslą, studijų metu numatytas pakopines kompetencijas, rezidentūros programos turinį ir skiriamuosius bruožus, reikalavimus stojantiesiems, ankstesnio mokymosi pripažinimo galimybes, galimybes tolesnėms studijoms, mokymuisi  ir profesinei veiklai baigus rezidentūros studijas. Programa apibrėžia ir studijų metodus, vertinimo strategiją, studijų metu ugdomas bendrąsias bei dalykines kompetencijas ir  numatomus programos rezultatus. Galiausiai, pateikiamas rezidentūros studijų programos planas, kurio laikantis programa bus įgyvendinta Vilniaus universitete studijuojančių rezidentūros studentų.