Sukurti produktai

 Prevencijos priemonėmis išvengiamas mirtingumas Lietuvoje tebėra didelis: 2018 m. standartizuotas mirtingumo rodiklis 100 000 gyventojų Lietuvoje siekė 293, vidutiniškai Europos Sąjungos (toliau – ES) šalyse – 160. Lietuvos gyventojų mirtingumas ir prasta sveikatos būklė daugiausia susiję su elgsenos rizikos veiksniais. Apskaičiuota, kad beveik pusę visų mirčių Lietuvoje galima sieti su elgsenos ir aplinkos rizikos veiksniais, įskaitant su mityba susijusius rizikos veiksnius, tabako ir alkoholio vartojimą ir mažą fizinį aktyvumą (State of Health in the EU: Lietuva. 2021).

Siekiant pagerinti Lietuvos visuomenės sveikatos priežiūros rezultatus, mažinti prevencinėmis priemonėmis išvengiamo mirtingumo rodiklius, atlikus Europos Komisijos visuomenės sveikatos gerųjų praktikų portale (Public Health Best Practice Portal, European Commision) pateiktų ES teikiamų Paslaugų, kurios pripažintos gerosiomis praktikomis, analizę, suformuotas gerosiomis praktikomis grįstas bazinis Paslaugų paketas.

Ataskaitos 1 skyriuje analizuojamas Paslaugų poreikis, išskiriami rizikos veiksniai, kurių valdymas leistų gerinti prevencinėmis priemonėmis išvengiamo mirtingumo rodiklį Lietuvoje. Šiame skyriuje pateikiami Tyrimo 1 uždavinio „Įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų poreikį, atliekant prieinamos oficialios informacijos ir statistinių duomenų analizę” vykdymo rezultatai ir atsakoma į 1 tyrimo klausimą „Kokių Paslaugų reikia gyventojams?“.

Paslaugų poreikio nustatymas atliekamas dviem etapais:

1) Ligų, kurių galima išvengti prevencinėmis priemonėmis, sąrašo formavimas. Atliekama Lietuvos ankstyvojo (0–74 m.) prevencinėmis priemonėmis išvengiamo mirtingumo (toliau – PPIM) duomenų 2018–2020 m. analizė, iš šio sąrašo atrenkant ligas, nuo kurių 2018–2020 m. nebuvo registruota mirčių Lietuvoje arba jų buvo registruota labai mažai (vidutiniškai mažiau nei 3 mintys per metus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje). Tokiu būdu iš 47 prevencinėmis priemonėmis išvengiamų ligų sąrašo, kurį sudarė EBPO kartu su ES statistikos tarnyba (EBPO ir ES statistikos tarnybos jungtinis išvengiamo mirtingumo ligų sąrašas, 2022; Avoidable mortality: OECD / Eurostat lists of preventable and treatable causes of death (January 2022 version), išskirtos 30 ligų, kurios suskirstytos į 7 ligų grupes:

1. Kraujotakos sistemos ligų grupė;

2. Piktybinių navikų grupė;

3. Išorinių mirties priežasčių grupė;

4. Ligų, sukeltų alkoholio, narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų vartojimo, grupė;

5. Endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligų grupė;

6. Kvėpavimo sistemos ligų grupė;

7. Infekcinių ir parazitinių ligų grupė. 1. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas: 2. Netinkama mityba;

3. Nepakankamas fizinis aktyvumas;

4. Psichinės sveikatos rizikos veiksniai;

5. Psichikos sutrikimai;

6. Nesaugūs lytiniai santykiai.

Ataskaitos 2 skyriuje identifikuojamos pagrindinės ir kitos Paslaugų charakteristikos. Šiame skyriuje pateikiami Tyrimo 2 uždavinio „Sudaryti galimų teikti paslaugų (intervencijų), skirtų konkrečioms visuomenės tikslinėms grupėms, sąrašą identifikuotiems rizikos veiksniams valdyti“ vykdymo rezultatai, yra atsakoma į 2 Tyrimo klausimą „Kokioms visuomenės tikslinėms grupėms turėtų būti teikiamos Paslaugos?“. Visuomenės tikslinė grupė suprantama, kaip visuomenės segmentą sudarantys asmenys, kuriuos sieja tam tikras bendras bruožas, ir kurie Paslaugos teikimo procese įgyja Paslaugų gavėjo statusą. Šiame ataskaitos skyriuje atliekamos analizės pagrindą sudaro ES šalyse taikomų veiksmingų ir efektyvių Paslaugų, kurios yra pripažintos gerąja praktika, rinkinys. Paslaugą apibūdina pagrindinės charakteristikos (intervencija, visuomenės tikslinė grupė) ir kitos charakteristikos (Paslaugos teikimo būdas, trukmė, dažnumas, teikimo vieta, teikėjas ir pan.). Siekiant identifikuoti, kokiomis charakteristikomis turi pasižymėti Paslaugos, kurios turėtų būti įtrauktos į bazinį Paslaugų paketą, atlikta gerųjų praktikų analizė.

 Žmogiškojo kapitalo būklės apžvalga yra periodinis leidinys, kuriame analizuojamas gyventojų žmogiškasis kapitalas Lietuvoje. Ši kapitalo rūšis apima įgimtus ir įgytus gebėjimus, turimas žinias, praktinius įgūdžius bei sveikatą, o tai yra kertinis veiksnys, sukuriantis palankias sąlygas šalies socialiniam ir ekonominiam vystymuisi.

Apžvalga yra siekiama užtikrinti nuolatinę šalies žmogiškųjų išteklių stebėseną. 2022 m. leidinyje pateikiama informacija apie žmogiškajam kapitalui aktualų demografinį, ekonominį ir socialinį kontekstą bei analizuojama gyventojų gebėjimų ir žinių, užimtumo bei sveikatos situacija remiantis prieinamais rodikliais ir duomenimis. Apžvalgoje įvertinami pagrindiniai temas atspindinčių rodiklių reikšmių pokyčiai penkerių metų arba ilgesnėje laiko eilutėje, taip pat rezultatai palyginami ES bei atskirų ES šalių kontekste.

Apžvalgos pradžioje pateikiama rodiklių suvestinė, kurioje apibendrinami pagrindiniai žmogiškojo kapitalo būklę ir kontekstą apibūdinantys rodikliai bei jų reikšmių pokytis laike. Apžvalga suskirstyta į keturis tematinius skyrius. Pirmame skyriuje pagrindinių rodiklių pagalba apibūdinama žmogiškąjį kapitalą veikiančių kontekstinių ekonomikos, socialinės aplinkos ir demografinių veiksnių būklė. Antrame skyriuje pateikiamos įžvalgos apie gyventojų žinių ir gebėjimų ugdymo tiek formaliajame švietime, tiek mokymosi visą gyvenimą apimtis ir įgytų žinių kokybės pokyčius. Trečiame skyriuje pateikiama informacija apie bendrą užimtumo situaciją šalyje, vertinama COVID-19 pandemijos įtaka. Užimtumo situacija nagrinėjama skirtingose amžiaus grupėse, o taip pat didesnis dėmesys skiriamas asmenų su negalia darbo rinkoje situacijai pristatyti. Šiame skyriuje, taip pat, pateikiami atliktos darbo skelbimų analizės rezultatai drauge su parengtomis žmogiškųjų išteklių pasiūlos ir paklausos prognozėmis iki 2025 m. Ketvirtame skyriuje pasitelkiant pagrindinius sveikatos būklę iliustruojančius rodiklius apibūdinama gyventojų sveikatos būklės situacija.

Žmogiškojo kapitalo būklės apžvalga yra rengiama vadovaujantis 2016 m. LR Vyriausybės nutarimo „Dėl nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos pagrindų aprašo patvirtinimo“ nuostatomis1 ir yra skirta Vyriausybės komisijai nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti ir kitiems sprendimų priėmėjams, vykdantiems viešąją politiką užimtumo, švietimo, migracijos, sveikatos apsaugos srityse. Tikimasi, kad ši apžvalga informuos planuojamus ar vykdomus atitinkamos srities politinius sprendimus.

Ataskaita „Nutarimo dėl NŽIS poveikio įvertinimas, apimant rodiklių atnaujinimo poreikį“, ir ši ataskaita yra STRATA veiklos „Statistinė žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita ir nutarimo dėl NŽIS poveikio įvertinimas, apimant rodiklių atnaujinimo poreikį“ dalys. Pirmoji skirta nutarimo dėl NŽIS poveikio vertinimui, o antroji – žmogiškųjų išteklių vystymosi tendencijoms įvertinti, remiantis NŽIS rodikliais.

 Žmogiškojo kapitalo būklės apžvalga yra periodinis leidinys, kuriame analizuojamas gyventojų žmogiškasis kapitalas Lietuvoje. Ši kapitalo rūšis apima įgimtus ir įgytus gebėjimus, turimas žinias, praktinius įgūdžius bei sveikatą, o tai yra kertinis veiksnys, sukuriantis palankias sąlygas šalies socialiniam ir ekonominiam vystymuisi.

Apžvalga yra siekiama užtikrinti nuolatinę šalies žmogiškųjų išteklių stebėseną. 2022 m. leidinyje pateikiama informacija apie žmogiškajam kapitalui aktualų demografinį, ekonominį ir socialinį kontekstą bei analizuojama gyventojų gebėjimų ir žinių, užimtumo bei sveikatos situacija remiantis prieinamais rodikliais ir duomenimis. Apžvalgoje įvertinami pagrindiniai temas atspindinčių rodiklių reikšmių pokyčiai penkerių metų arba ilgesnėje laiko eilutėje, taip pat rezultatai palyginami ES bei atskirų ES šalių kontekste.

Apžvalgos pradžioje pateikiama rodiklių suvestinė, kurioje apibendrinami pagrindiniai žmogiškojo kapitalo būklę ir kontekstą apibūdinantys rodikliai bei jų reikšmių pokytis laike. Apžvalga suskirstyta į keturis tematinius skyrius. Pirmame skyriuje pagrindinių rodiklių pagalba apibūdinama žmogiškąjį kapitalą veikiančių kontekstinių ekonomikos, socialinės aplinkos ir demografinių veiksnių būklė. Antrame skyriuje pateikiamos įžvalgos apie gyventojų žinių ir gebėjimų ugdymo tiek formaliajame švietime, tiek mokymosi visą gyvenimą apimtis ir įgytų žinių kokybės pokyčius. Trečiame skyriuje pateikiama informacija apie bendrą užimtumo situaciją šalyje, vertinama COVID-19 pandemijos įtaka. Užimtumo situacija nagrinėjama skirtingose amžiaus grupėse, o taip pat didesnis dėmesys skiriamas asmenų su negalia darbo rinkoje situacijai pristatyti. Šiame skyriuje, taip pat, pateikiami atliktos darbo skelbimų analizės rezultatai drauge su parengtomis žmogiškųjų išteklių pasiūlos ir paklausos prognozėmis iki 2025 m. Ketvirtame skyriuje pasitelkiant pagrindinius sveikatos būklę iliustruojančius rodiklius apibūdinama gyventojų sveikatos būklės situacija.

Žmogiškojo kapitalo būklės apžvalga yra rengiama vadovaujantis 2016 m. LR Vyriausybės nutarimo „Dėl nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos pagrindų aprašo patvirtinimo“ nuostatomis1 ir yra skirta Vyriausybės komisijai nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti ir kitiems sprendimų priėmėjams, vykdantiems viešąją politiką užimtumo, švietimo, migracijos, sveikatos apsaugos srityse. Tikimasi, kad ši apžvalga informuos planuojamus ar vykdomus atitinkamos srities politinius sprendimus.

Ataskaita „Nutarimo dėl NŽIS poveikio įvertinimas, apimant rodiklių atnaujinimo poreikį“, ir ši ataskaita yra STRATA veiklos „Statistinė žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita ir nutarimo dėl NŽIS poveikio įvertinimas, apimant rodiklių atnaujinimo poreikį“ dalys. Pirmoji skirta nutarimo dėl NŽIS poveikio vertinimui, o antroji – žmogiškųjų išteklių vystymosi tendencijoms įvertinti, remiantis NŽIS rodikliais.

Aštuonioliktosios LR Vyriausybės programos (toliau – programa) 187.7 papunktyje numatytas siekis, kad būtų pertvarkyta ir kokybiškai veiktų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (toliau – VGTP) sistema. Atitinkamai, vienas iš programos prioritetinių projektų – „Kokybiška teisinė pagalba“. Programos 199.1 papunktyje numatyta iniciatyva – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės didinimas sprendžiant tokias esmines problemas kaip VGTP teikiančių advokatų darbo krūvio sumažinimas, proporcingas ir skaidrus apmokėjimas, aiškių ir lengvai suprantamų VGTP sąlygų užtikrinimas bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo priežiūros mechanizmo sukūrimas ir įdiegimas. Atitinkamai, vienas iš LRV programos nuostatų įgyvendinimo plane (toliau – planas) numatytų ir STRATAi priskirtų veiksmų, susijusių su šios iniciatyvos įgyvendinimu – 8.5.1 „Atlikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos efektyvumą ir kokybę įvertinančią galimybių studiją“.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, šio tyrimo užduotyje suformuotas tyrimo objektas – VGTP sistema, tyrimui keltas tikslas: remiantis sudarytu kriterijų sąrašu, įvertinti VGTP sistemos kokybę ir efektyvumą, jos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes (SSGG analizė), pateikti pasiūlymus ir (ar) rekomendacijas dėl galimų šios sistemos efektyvumo ir kokybės gerinimo krypčių ir priemonių.

Uždaviniai:

1. Atlikti VGTP sistemos stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizę.

2. Atlikti teisiniu reguliavimu nustatytų ir praktikoje taikomų VGTP efektyvumo ir kokybės vertinimo kriterijų, rodiklių (jų reikšmių) analizę, atsižvelgiant į SSGG analizės rezultatus.

3. Atlikti pirmine teisine pagalba pasinaudojusių asmenų ir pirminės teisinės pagalbos teikėjų interviu, siekiant įvertinti 2020 m. priimto VGTP įstatymo pakeitimo įstatymo, ekstremalios situacijos ir karantino praktinį poveikį pirminės teisinės pagalbos teikimui.

4. Sukurti visapusišką VGTP sistemos efektyvumo ir kokybės vertinimo kriterijų sąrašą, atsižvelgiant į taikomą gerąją sistemos kokybės ir efektyvumo vertinimo praktiką, bei pateikti kriterijų sąrašo taikymo rekomendacijas.

5. Atlikti esamos VGTP sistemos įvertinimą, remiantis sukurtu VGTP sistemos efektyvumo ir kokybės vertinimo kriterijų sąrašu.

6. Parengti pasiūlymus ir (ar) rekomendacijas.

Įgyvendinant šį tyrimą taikyta įrodymais grįsto valdymo priemonė ex-ante sprendimo poveikio vertinimas, t.y. atlikus esamos VGTP sistemos kokybės ir efektyvumo vertinimą, siekiama nustatyti optimalų priemonių paketą, kurios leistų pagerinti esamos VGTP sistemos kokybę ir efektyvumą. Šiam vertinimui atlikti buvo keliami šie vertinimo klausimai:

• Kokia yra esamos VGTP sistemos kokybė ir efektyvumas – kokios priemonės ir vertinimo kriterijai, rodikliai naudojami kokybei ir efektyvumui nustatyti ir stebėti?

• Ką reikia daryti norint

 Nacionalinio pranešėjo statuso atitikties Lietuvoje analizės ašis, kuri įtakojo tyrimo metodo ir vertinimo kriterijų pasirinkimą, atitikties nepriklausomumo reikalavimams trūkumai, du kartus (2015 m. ir 2019 m.) konstatuoti Europos Tarybos kovos su prekyba žmonėmis ekspertų grupės (GRETA). Šiuo metu vyksta trečiasis vertinimo etapas, kurio metu bus vertinama nacionalinė pažanga.

Tyrimas atliktas taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingų institucijų funkcijų peržiūros metodikos nuostatas, vertinimo kriterijai (benchmarking) parinkti atsižvelgiant į tarptautinius standartus ir suformuotus analizuojamos sistemos turinio reikalavimus.

Atlikta Lietuvos Nacionalinio pranešėjo funkcijų turinio analizė patvirtina, kad Lietuvoje sukurta sistema negali būti laikoma visa apimtimi atitinkančia nacionalinio pranešėjo arba lygiaverčio mechanizmo nepriklausomumo principo, kuris sąlygoja instituto veikimo atitiktį nešališkumo ir objektyvumo reikalavimams, sampratos turinį.

Atlikta Nacionalinio pranešėjo vietos institucinėje sistemoje ir įgaliojimų (organizacinės valdymo struktūros) analizė parodė, kad esama sistema yra ydinga, kadangi Nacionalinis pranešėjas veikia interesų konflikto sąlygomis, t. y. Nacionalinis pranešėjas turi nešališkai ir objektyviai vertinti subjektų, turinčių sprendimo teisę jo atžvilgiu, veiklos rezultatus, be kita ko, turi nešališkai ir objektyviai vertinti savo paties veiklos rezultatus.

Šios instituto neatitikties problemų sprendimui suformuluotos keturios alternatyvos (I- savarankiško administracijos padalinio esamoje institucijoje steigimas, II – funkcijų perkėlimas į nacionalinę žmogaus teisių instituciją, III – atskiros įstaigos steigimas ir IV – funkcijos decentralizavimas, kai dalis funkcijų paliekama savarankiškoms pareigybėms esamoje institucijoje, kita dalis funkcijų įsigyjama (outsourcing)), kurių įgyvendinamumas įvertintas ekspertų apklausos metu, jos prioritetizuotos kaštų analizės pagrindu.

Parinktas alternatyvas pagal invazijos į esamą sistemą laipsnį galima grupuoti į minimalios (santykinai nedidelės) ir didelės invazijos į esamą sistemą laipsnį. Minimalios (santykinai nedidelės) invazijos į esamą sistemą, maksimaliai panaudojant esamą institucinę patirtį ir kompetencijas, variantas susijęs su būtinybe sprendimų priėmėjui prisiimti ir valdyti rizikas dėl pokyčio pakankamumo ir atitikties reikalavimams (I-oji ir IV-oji alternatyvos). Minimalios invazijos variantas paprastai siejamas su sąlyginai mažesniais tiesioginiais kaštais. Kitas, didelės invazijos į esamą sistemą, variantas, kai daromas esminis sisteminis pokytis, sprendimų priėmėją įpareigoja prisiimti riziką dėl pasipriešinimo pokyčiui ir jo kvestionavimo (tiek politiniu, tiek ir administraciniu bei visuomeniniu lygiu), taip pat pradinių veiksmingumo trūkumų ir dalies duomenų / institucinės atminties praradimo bei atsakomybės pertrūkio riziką (II-oji ir III-oji alternatyvos). Didelės invazijos variantas paprastai siejamas su sąlyginai didesniais tiesioginiais kaštais.

Tyrimo metu identifikuoti iššūkiai, kuriuos reikia spręsti priimant teisės aktus, pasirenkant politikos kryptis ir įgyvendinant praktines priemones, kad būtų užtikrintas tinkamiausios ir į žmogaus teises orientuotos Nacionalinio pranešėjo alternatyvos įgyvendinimas Lietuvoje.

Taip pat indikuotas poreikis šio tyrimo pagrindu įvertinti alternatyvos pasirinkimą atliekant alternatyvų kaštų – veiksmingumo analizę, t. y. atlikti papildomą tyrimą.

Atliekamas tyrimas atliepia Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. XII-1682 „Dėl Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programos patvirtinimo“ (toliau – Programa), 45.5 papunktyje nustatytą uždavinį plėtoti veiksmingą kovą su prekyba žmonėmis, kurio krypčių (1. sustiprinti nacionalinį kovos su prekyba žmonėmis koordinavimą; 2. tobulinti prekybos žmonėmis prevenciją ir tyrimą; 3. sustiprinti pagalbos nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis ir asmenims, turintiems didesnę riziką nukentėti nuo šio nusikaltimo, teikimo sistemą) įgyvendinimas Programos 56 punktu priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, t. y. Programos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina tarpinstitucinį priemonių planą.

Taip pat atliekamu tyrimu atliepiama GRETA rekomendacija įvertinti galimybę įsteigti nepriklausomą nacionalinio pranešėjo pareigybę, arba paskirti kitą mechanizmą nepriklausoma organizacine institucija, atsakinga už veiksmingą valstybės institucijų kovos su prekyba žmonėmis veiklos stebėseną, ir tikslingų rekomendacijų teikimą.

 Istoriškai sveikatos priežiūros sistemos buvo kuriamos jas pritaikant ūmių susirgimų ar traumų gydymui. Šiuo metu Europos valstybių, tarp jų ir tokios Lietuvos demografinės bei sveikatos tendencijos kaip: visuomenės senėjimas ir lėtinių susirgimų turinčių asmenų skaičiaus augimas, lemia sveikatos priežiūros sistemų pokyčių poreikį. Reformomis siekiama išplėsti sveikatos priežiūros veiklas, t. y. vykdyti ne tik epizodinį sveikatos sutrikimų gydymą, bet orientuotis ir į tęstinę lėtinėmis ligomis sergančių pacientų sveikatos priežiūros veiklą, vykdyti prevencijos programas. Tokiu būdu siekiant prailginti gyventojų darbingo ir savarankiško gyvenimo trukmę bei sumažinti stacionarinių asmens sveikatos paslaugų teikimo poreikį.

Analizės tikslas – įvertinti savivaldybių galimybes užtikrinti tvarų Bazinio paketo teikimą, atsižvelgiant į jų gyventojų poreikius gauti atitinkamas Paslaugas.

Bazinį paketą sudaro šios Paslaugos, atrinktos iš Asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir sveikatos programose numatytų paslaugų, už kurias mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, klasifikatoriaus9 (toliau – Klasifikatorius), atsižvelgiant į ASPĮ tinklo pertvarkos projektą10 ir suderinus su užsakovo atstovais:

• Ambulatorinės pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugos;

• Ambulatorinės antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos;

• Skubiosios medicinos pagalbos paslaugos

• Dienos stacionaro paslaugos;

• Ambulatorinės chirurgijos paslaugos;

• Ambulatorinės slaugos paslaugos;

• Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos stacionare;

• Paliatyviosios pagalbos paslaugos;

• Socialinės paslaugos.

Analizės etapai:

1. Savivaldybių galimybių užtikrinti bazinį asmens sveikatos priežiūros paslaugų paketo teikimą vertinimas:

1.1. Identifikuojama Paslaugų paklausa savivaldybėse (t. y. konkrečios savivaldybės gyventojų poreikį kreiptis į ASPĮ dėl paslaugų gavimo), analizuojant demografinius ir sergamumo rodiklius.

1.2. Identifikuojama Paslaugų pasiūla, ją matuojant pagal tai, kokia Bazinio paketo dalis teikiama savivaldybių ASPĮ.

1.3. Identifikuojamas Paslaugų teikimo tvarumas, jį matuojant pagal vidutinį gydytojų specialistų amžių konkrečios savivaldybės ASPĮ.

1.4. Įdentifikuojamos galimybės Paslaugas gauti kitose savivaldybėse pagal tai, kiek laiko trunka kelionė tarp savivaldybės administracijų centro iki artimiausių 2 savivaldybių administracijų centrų.

1.5. Sprendimo alternatyvų poveikio vertinimas.

2. Savivaldybių grupavimas pagal pasirinktą alternatyvą.

 Istoriškai sveikatos priežiūros sistemos buvo kuriamos jas pritaikant ūmių susirgimų ar traumų gydymui. Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir tokios Lietuvos demografinės bei sveikatos tendencijos kaip: visuomenės senėjimas ir lėtinių susirgimų turinčių asmenų skaičiaus augimas, lemia sveikatos priežiūros sistemų pokyčių poreikį. Reformomis siekiama išplėsti sveikatos priežiūros veiklas, t. y. vykdyti ne tik epizodinį sveikatos sutrikimų gydymą, bet orientuotis ir į tęstinę lėtinėmis ligomis sergančių pacientų sveikatos priežiūros veiklą. Tokiu būdu siekiant prailginti gyventojų darbingo ir savarankiško gyvenimo trukmę bei sumažinti stacionarinių asmens sveikatos paslaugų teikimo poreikį.

Ataskaitos 1 skyriuje pateikiami oficialiai prieinamos informacijos kitose šalyse analizės rezultatai, kurie atskleidžia pagrindines sveikatos apsaugos sistemų Europos šalyse tendencijas.

Tarptautinių organizacijų rekomendacijos ir praktiniai šalių sveikatos priežiūros sistemų pertvarkų pavyzdžiai rodo, jog pagrindinė strategija, leidžianti pasiekti nurodytus tikslus, – tikslinga pirminės asmens sveikatos priežiūros (toliau – PASP) sistemos plėtra. PASP sistema gali užtikrinti tinkamą lėtinėmis ligomis sergančių gyventojų sveikatos priežiūrą, vykdyti sveikatinimo veiklą, prevencines ir ankstyvos diagnostikos programas, teikti pagalbą senyvo amžiaus žmonėms skatinant juos ilgiau išlikti savarankiškais bei sumažinti pacientų gydymo ligoninėse poreikį. Tam, kad PASP paslaugas teikiančios įstaigos veiktų kokybiškai, juose rekomenduojama stiprinti šeimos gydytojo veiklą, užtikrinant kartu su šeimos gydytojų dirbančių daugiadalykių sveikatos priežiūros specialistų komandų darbą, koordinuoti pacientų prižiūrą.

Sveikatos priežiūros ateitis. Europoje pastebima tendencija sveikatos priežiūros srityje yra perėjimas nuo sveikatos priežiūros srities izoliavimo – „sveikatos priežiūra yra reikalinga tik susirgus“ – prie supratimo, kad sveikatos priežiūra gali būti tikrai veiksminga tik tada, kai ji vykdoma sistemiškai ir integruotai su kitomis sritimis, kurios daro įtaką žmogaus gyvenimo kokybei. Pavyzdžiui, Slovėnijoje identifikavus, jog vieno nepasiturinčio regiono gyventojų sveikatos rodikliai yra prastesni, nei kitų, buvo pradėtos vykdyti plataus masto ir ilgalaikės reformos, kurių tikslas buvo pagerinti visų regiono gyventojų gyvenimo kokybę suteikiant daugiau užimtumo galimybių, skatinant aktyvų laisvalaikį bei sveiką mitybą. Tam buvo pasitelktos ekologinio turizmo iniciatyvos, visuomenės švietimo veikla, aktyvaus laisvalaikio infrastruktūros kūrimas. Iniciatyva buvo sėkminga – nuosekliai įgyvendinant gyvenimo kokybės kėlimo strategiją pavyko padidinti gyventojų fizinį aktyvumą, pakeisti blogus mitybos įpročius, o tai nulėmė ir sveikatos rodiklių pagerėjimą.

Sveikatos priežiūros kokybės principai. Sveikatos priežiūros, kaip vienos iš kokybiško gyvenimo dalių, vaidmuo išryškėja ir naujai formuluojamuose sveikatos priežiūros kokybės kriterijuose – sveikatos priežiūra išsivysčiusiose šalyse vertinama nebe vien pagal gydymo saugumo ar sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tinkamumo prizmę, bet pagal tai, ar sveikatos priežiūra sėkmingai prisideda prie paciento gyvenimo kokybės gerinimo ar sveikatos priežiūros sistema orientuota į pacientą ir jo poreikius, ar užtikrinama vienodai kokybiška pagalba visais sveikatos priežiūros poreikių atvejais (pavyzdžiui, tiek patyrus traumą, tiek sergant lėtine liga).

Lygių sveikatos priežiūros galimybių užtikrinimas. Siekiant užtikrinti lygias galimybes gauti Paslaugas, dėmesys turėtų būti sutelkiamas ne į pasyvios prieigos prie paslaugų suteikimą, o į tikslingas sveikatos priežiūros įstaigų specialistų pastangas pasiekti visus asmenis, tarp jų ir tuos, kuriems sveikatos paslaugų prieinamumas yra palyginti mažesnis, paslaugas priartinant prie jų, vykdant informavimo bei motyvavimo rūpintis savo sveikata veiklą.

Ataskaitos 2 skyriuje pateikiami Danijos ir Slovėnijos Paslaugų teikimo modelių analizės rezultatai, įvertintos galimybes pritaikyti jų patirtį Lietuvoje.

Išnagrinėjus Danijos ir Slovėnijos Paslaugų teikimo modelius (ataskaitos 2.2, 2.3 skyriai) ir atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai Lietuvos sveikatos priežiūros organizavimo elementai ir Paslaugų modelis yra artimesnis Slovėnijai (ataskaitos 2.5.1 skyrius), darytina išvada, kad Slovėnijos Paslaugų modelio elementų rinkinio pritaikymas Lietuvos modelyje būtų paprastesnis, dėl tos pačios priežasties Danijos modelio elementų rinkinio pritaikymas Lietuvoje reikalautų ženklesnių reformų ir kainuotų brangiau.

Siekiant pagerinti Lietuvos sveikatos priežiūros rezultatus ir daryti teigiamą įtaką gyventojų sveikatai gerinant sveikatos apsaugos sistemos veiksnius (žr. rodiklius ataskaitos 2.1 skyriuje) ir atsižvelgiant į Danijos, Slovėnijos ir Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelių apžvalgose išdėstytus faktus (ataskaitos 2.2 – 2.4 skyriai) ir į šių šalių asmens sveikatos priežiūros modelių palyginimo rezultatus (ataskaitos 2.5.1 skyrius), išskirtos trys Lietuvoje taikytinų Paslaugų modelių tobulinimo alternatyvos:

• I alternatyva – status quo, Lietuvoje taikomas Paslaugų modelis nekeičiamas;
• II alternatyva – Lietuvoje taikomi Slovėnijos Paslaugų modelio elementai (ataskaitos 2.5.2 skyrius);
• III alternatyva – Lietuvoje taikomi Danijos Paslaugų modelio elementai (ataskaitos 2.5.2 skyrius).

Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. nutarimu patvirtintoje Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programoje3 iškeltas strateginis tikslas – „Siekti, kad Lietuva taptų saugesne valstybe, gebančia veiksmingai apsaugoti pagrindines žmogaus teises bei laisves ir užtikrinti viešąjį saugumą“. Vienas iš Programos tikslų (penktasis) – „Sustiprinti apsaugą nuo gaisrų, ekstremaliųjų įvykių bei situacijų ir užtikrinti kvalifikuotą pagalbą gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai“. Tyrimas „Priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos vertinimas, siekiant jos didesnio efektyvumo ir veiksmingumo“ inicijuojamas įgyvendinant XVIII Vyriausybės programos4 XI prioriteto „Saugi Lietuva“ ir jos nuostatų įgyvendinimo plano5 11.6.2 veiksmą „Patobulinti priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemą, siekiant jos didesnio efektyvumo ir veiksmingumo“. Tyrimas taip pat turėtų prisidėti prie Valstybės kontrolės 2021 m. kovo mėn. 22 d. pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo.

Šio tyrimo užduotyje yra suformuotas tyrimo objektas – Lietuvos priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistema.

Tyrimo tikslas: remiantis atliktu kompleksišku sistemos įvertinimu, pateikti pasiūlymus priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos efektyvumui ir veiksmingumui didinti.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti teisės aktus ir atskleisti priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos institucinę sąrangą ir svarbiausias institucinės sąrangos problemas (sistemoje dalyvaujančios institucijos, jų atsakomybė, funkcijų paskirstymas tarp centrinės valdžios ir savivaldybių, sąveika, priešgaisrinės saugos koordinavimas).

2. Išanalizuoti kitus veiksnius, turinčius tiesioginės įtakos priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos funkcionavimui (žmogiškieji ištekliai, aprūpinimas technika ir kitomis priemonėmis, finansavimas, infrastruktūra (valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir savivaldybių priešgaisrinės tarnybos pajėgų teritorinis pasiskirstymas) ir kt.).

3. Atlikti priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemų užsienio šalyse analizę ir įvertinti galimybes užsienio praktiką pritaikyti Lietuvoje.

4. Pateikti pasiūlymus priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos efektyvumui ir veiksmingumui didinti.

Įgyvendinant šį tyrimą taikyta įrodymais grįsto valdymo priemonė – funkcijų peržiūra. Atliekant funkcijų peržiūrą yra siekiama mažinti viešojo sektoriaus valdymo mastą ir išlaidas, didinti institucijų veiklos skaidrumą, efektyvumą, kokybę ir rezultatyvumą (veiksmingumą). Priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos funkcijų peržiūros siekis yra šios sistemos įvertinimas identifikuojant prielaidas, kurios leistų įgyvendinti tolesnę efektyvią ir veiksmingą (rezultatyvią) priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos veiklą. Vykdant funkcijų peržiūra yra siekiama nustatyti, kaip turi būti koordinuojamos skirtingos funkcijos, kurios funkcijos turi (gali) būti centralizuotos ar decentralizuotos ir kokiu mastu.

Funkcijų peržiūra efektyvumo principu nurodo kelią (žingsnius), kuriais siekiama sumažinti valstybės biudžeto lėšų sąnaudas funkcijai įgyvendinti, užtikrinti racionalų ir taupų šių lėšų naudojimą (funkcijos tikslingumas, įgyvendinimo vieta ir mastas); rezultatyvumo (veiksmingumo) principo taikymas nurodo, kaip įgyvendinant konkrečią funkciją yra pasiekiami numatyti tikslai (lyginami planuoti bei faktiškai pasiekti tikslai), t. y. įvertinama, ar buvo pasiekta tai, kas buvo numatyta, bei kokie veiksniai daro / darė įtaką rezultatų pasiekimui.

Funkcijų peržiūros objektas yra Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) veiklos sritis – Lietuvos priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistema. Šiame tyrime atliekant funkcijų peržiūra buvo analizuojamos institucijų (įstaigų) funkcijos, organizacinė struktūra, valdymas, ištekliai ir veiklos rezultatai. Įgyvendinat funkcijų peržiūrą yra analizuojamos priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemą sudarančios institucijos: VRM, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM (toliau – PAGD) ir savivaldybių priešgaisrinės tarnybos (toliau – SPT); yra atliekama horizontali funkcijų peržiūra, t. y. apimanti priešgaisrinės saugos užtikrinimo sritį valstybės ir savivaldos lygiu. Atliekant horizontalią funkcijų peržiūrą analizuojamas funkcijų paskirstymas tarp institucijų ir valdymo lygių. Ši funkcijų peržiūros prieiga leidžia apibrėžti institucijų kompetencijos ribas ir efektyviai paskirstyti funkcijas tarp skirtingų institucijų lygių.

Funkcijų peržiūrai atlikti buvo taikyti įvairūs tyrimo metodai. Siekiant suformuoti rekomendacijas ir pasiūlymus priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos efektyvumui ir veiksmingumui didinti, t. y. tyrimo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti, buvo naudojami ir taikyti kiekybiniai ir kokybiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai:

• Kiekybiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai: naudojant antrinius duomenų šaltinus taikyti statistinės analizės tyrimo metodai.
• Kokybiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai: dokumentų (teisės aktai) ir antrinių šaltinių (moksliniai straipsniai, ataskaitos, rekomendacijos, gairės ir pan.) analizės, atskirų šalių patirties pavyzdžiai – atvejų analizės, lyginamosios analizės, apklausos6 ir tikslinės grupės diskusijos7 tyrimo metodai.

Tyrime analizuojami įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai, atskleidžiama PSU sistemos institucinė sąranga bei identifikuojamos svarbiausios jos problemos. Įvardijamos sistemoje dalyvaujančios institucijos, jų atsakomybė, funkcijų paskirstymas tarp centrinės valdžios ir savivaldybių, sąveika, priešgaisrinės saugos koordinavimas. Taip pat buvo analizuojami veiksniai, turintys tiesioginės įtakos gaisrų prevencijai, pakankamai priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų pasirengimo kontrolei ir tinkamam priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos funkcionavimui (žmogiškieji ištekliai, aprūpinimas technika ir kitomis priemonėmis, finansavimas, infrastruktūra ir ugniagesių komandų teritorinis pasiskirstymas). Analizės metu siekiama įvertinti VPGT ir SPT sąveiką, funkcinius ryšius ir veiklos koordinavimą. Daugiausiai analizuojama 2019 – 2021 metų statistinė informacija. Taip pat atlikta priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemų užsienio šalyse analizė bei apžvelgta užsienio šalių patirtis organizuojant savanorių ugniagesių veiklą.

Tyrimo rezultatas – suformuotos rekomendacijos ir strateginiai siūlymai, kurie apima būtinus veiksmus, siekiant didinti priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos efektyvumą ir veiksmingumą.

Šiame tyrime nebuvo vertinami strateginiai tikslai, kurie neapėmė tyrimo uždavinių:

1 tikslo 3 uždavinys – užtikrinti civilinės saugos funkcijų vykdymą;

1 tikslo 6 uždavinys – užtikrinti tinkamą pasirengimą valdyti ekstremaliąsias situacijas ir valstybės rezervo;

1 tikslo 7 uždavinys – užtikrinti gaisrinę ir civilinę saugą potencialiai pavojinguose objektuose, teikti paslaugas civilinės ir gaisrinės saugos užtikrinimo srityje;

2 tikslo 2 uždavinys – užtikrinti valstybės perduotų savivaldybėms civilinės saugos funkcijų atlikimą.

 Tyrimo ataskaitoje keliami du klausimai:

1) Kurios konkrečios savivaldybės VSB vykdomos neprioritetinės veiklos atliepia šios savivaldybės gyventojų poreikius VSB neprioritetinėms veikloms, atsižvelgiant į sociodemografinius ir gyvensenos rodiklius? Kuriose savivaldybėse VSB vykdomos neprioritetinės veiklos šių poreikių neatliepia?

2) Kokiais kriterijais remiantis ir kaip rekomenduotina vertinti VSB vykdomas neprioritetines veiklas, siekiant identifikuoti gerąsias praktikas?

Ieškant atsakymo į pirmąjį tyrimo klausimą, atlikta sociodemografinių rodiklių klasterinė analizė ir gyvensenos rodiklių statistinė lyginamoji analizė, kurios rezultatai atskleidė VSB neprioritetinių veiklų poreikį savivaldybių lygiu. Atlikus statistinę lyginamąją analizę tarp klasterių, identifikuotas poreikis gerinti sveikatos elgseną (vaisių ir daržovių valgymą, fizinės veiklos užsiėmimus) visose 1 klasterio savivaldybėse (12 savivaldybių), poreikis mažinti mokinių cigarečių ir el. cigarečių rūkymą, alkoholio vartojimą 1 klasterio savivaldybėse (12 savivaldybių), prioritetą skiriant priemonių taikymui aukšto skurdo rizikos lygio šeimoms. Identifikuotas poreikis didinti suaugusiųjų laimingumo lygį ir gyvenimo kokybę, visose 1 ir 2 klasterio savivaldybėse (31 savivaldybės), prioritetą skiriant aukšto skurdo rizikos lygio šeimose gyvenantiems asmenims.

Lyginamosios analizės klasterių viduje analizė atskleidžia, kad nepriklausomai nuo sveikos gyvensenos srities (sveikatos elgsenos gerinimo, rizikingo elgesio mažinimo ar gyventojų laimingumo ir kokybės gerinimo) tik nedidelė savivaldybių dalis, kuriose identifikuotas poreikis papildomoms, t. y. neprioritetinėms veikloms, veikė kryptingai, t. y. vykdė bent vieną neprioritetinę veiklą, skirtą gerinti rodiklį, pagal kurį yra atsiliekama nuo kitų konkretaus klasterio savivaldybių:

Papildomas poreikis VSB neprioritetinėms veikloms sveikatos elgsenos gerinimo srityje identifikuotas šiose 14 savivaldybių: Alytaus r. (mokinių vaisių ir daržovių valgymas), Anykščių r., (suaugusiųjų vaisių ir daržovių valgymas), Biržų r. (mokinių vaisių ir daržovių valgymas), Ignalinos r. (daržovių valgymas), Joniškio r. (suaugusiųjų vaisių ir daržovių valgymas), Kazlų Rūdos (suaugusiųjų fizinė veikla, mokinių vaisių ir daržovių valgymas), Kelmės r. (suaugusiųjų vaisių ir daržovių valgymas), Kupiškio r. (suaugusiųjų fizinė veikla, mokinių vaisių valgymas), Lazdijų r. (mokinių vaisių valgymas), Rietavo (vaisių ir daržovių valgymas), Skuodo r. (vaisių ir daržovių valgymas), Šiaulių r. (suaugusiųjų fizinė veikla, mokinių daržovių valgymas), Šilalės r. (mokinių vaisių ir daržovių valgymas), Vilkaviškio r. (daržovių valgymas, suaugusiųjų vaisių valgymas) savivaldybėse.

Palyginamosios analizės būdu nustatytos VSB vykdomų neprioritetinių veiklų atitikties identifikuotiems poreikiams vertinimas (VSB sprendimų tikslingumo vertinimas) atskleidė, jog iš minėtų 14 savivaldybių, bent vieną neprioritetinę veiklą, skatinančią gyventojus gerinti sveikatos elgseną, susijusią su fiziniu aktyvumu, vaisių ir daržovių valgymu, vykdo 3 VSB: Biržų r. VSB, Kazlų Rūdos r. VSB, Kelmės r. VSB. Likusiose 10 savivaldybių2 VSB (Alytaus r., Anykščių r., Ignalinos r., Joniškio r., Kupiškio r., Lazdijų r., Šiaulių r., Šilalės r., Vilkaviškio r.) neprioritetinių veiklų iš viso nevykdo arba jas vykdo netikslingai, t. y. vykdo nesusijusias su sveikatos elgsenos gerinimu.

Papildomas poreikis VSB neprioritetinėms veikloms rizikingo elgesio mažinimo srityje identifikuotas šiose 15 savivaldybių: Alytaus r. (mokinių rūkymas, el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Anykščių r. (suaugusiųjų el. cigarečių ir alkoholio vartojimas) Birštono (suaugusiųjų el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Biržų r. (mokinių rūkymas, el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Klaipėdos r. (suaugusiųjų rūkymas, el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Pakruojo r. (mokinių rūkymas, el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Pagėgių r. (mokinių el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Rietavo (mokinių rūkymas ir alkoholio vartojimas), Šakių r. (mokinių rūkymas, mokinių ir suaugusiųjų el. cigarečių vartojimas), Tauragė r. (mokinių rūkymas, el. cigarečių ir alkoholio vartojimas), Telšių r. (suaugusiųjų rūkymas ir alkoholio vartojimas), Varėnos r. (suaugusiųjų rūkymas, el. cigarečių vartojimas), Vilniaus r. (suaugusiųjų rūkymas) ,Visagino (suaugusiųjų rūkymas, el. cigarečių ir alkoholio vartojimas, mokinių alkoholio vartojimas), Zarasų r. (mokinių rūkymas ir el. cigarečių vartojimas, suaugusiųjų alkoholio vartojimas) savivaldybėse.

Palyginamosios analizės būdu nustatytos VSB vykdomų neprioritetinių veiklų atitikties identifikuotiems poreikiams vertinimas atskleidė, jog iš minėtų 15 savivaldybių bent vieną neprioritetinę veiklą, skatinančią gyventojus mažinti rizikingą elgesį, susijusį su tabako vartojimu, elektroninių cigarečių rūkimu bei alkoholio vartojimu, vykdo tik 3 VSB: Biržų r. VSB, Tauragės r. VSB ir Vilniaus m. VSB. Likusiose 12 savivaldybių VSB (Alytaus r., Anykščių r., Birštono, Klaipėdos r., Pagėgių r., Pakruojo r., Rietavo, Šakių r., Telšių r., Varėnos r., Visagino., Zarasų r.) neprioritetinių veiklų iš viso nevykdo arba vykdo nesusijusias su rizikingo elgesio mažinimu.

Papildomas poreikis VSB neprioritetinėms veikloms gyventojų laimingumo ir gyvenimo kokybės gerinimo srityje nustatytas šiose savivaldybėse: Elektrėnų (suaugusiųjų gyvenimo kokybė, mokinių patyčios), Kalvarijos (suaugusiųjų gyvenimo kokybė), Kupiškio r. (mokinių laimingumas), Pakruojo r. (suaugusiųjų laimingumas ir gyvenimo kokybė, mokinių patyčios), Šiaulių m. (mokinių laimingumas, patyčios), Skuodo r. (suaugusiųjų laimingumas ir gyvenimo kokybė), Vilniaus m. (mokinių laimingumas), Vilniaus r. (suaugusiųjų gyvenimo kokybė, mokinių patyčios) savivaldybėse.

Dėl laimingumo ir gyvenimo kokybės konceptų nevienareikšmiškumo, atitiktį vertinti susisiaurinant iki psichoemocinės sveikatos gerinimą orientuotos priemonių analizės. Rezultatai atskleidė, jog iš minėtų 8 savivaldybių, bent vieną neprioritetinę veiklą, gerinančią gyventojų psichoemocinę sveikatą, taip prisidedant prie laimingumo ir gyvenimo kokybės didinimo, vykdo Marijampolės VSB (kuruoja Kalvariją), Pakruojo r. VSB, Skuodo r. VSB, Vilniaus m. VSB, Vilniaus r. VSB. Likusiose 3 savivaldybių VSB (Elektrėnų, Kupiškio r., Šiaulių m.) neprioritetinių veiklų iš viso nevykdo.

Ieškant atsakymo į antrąjį tyrimo klausimą, apžvelgus įvairias visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų gerosios praktikos identifikavimo sistemas, pasiūlyta Lietuvai adaptuoti Europos Komisijos (2018) gerosios praktikos atrankos kriterijų sistemą, kadangi šie kriterijai tinka 1) prioritetinėms ES politikos sritims; 2) jų praktiniam taikymui mažesnėse šalyse, tokiose kaip Lietuva; 3) yra naudojami vertinant gerosios praktikos portalui (angl. Best Practice Portal) pateiktas praktikas, kas yra taip pat aktualu Lietuvai tiek siekiant pasinaudoti sukaupta patirtimi, tiek įgalinti mūsų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus dalintis savąja gerąja praktika.

EK (2018) gerosios praktikos atrankos sistemos pagrindu parengtos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų gerosios praktikos identifikavimo gairės Lietuvai. Jos skirtos padėti įvertinti, ar konkreti visuomenės sveikatos priežiūros paslauga atitinka gerosios praktikos kriterijus ir galėtų būti laikoma gerąja praktika. Šios gairės taip pat gali būti naudojamos kaip orientyras, padedantis nustatyti, kokie aspektai turėtų būti išsigryninti prieš pradedant teikti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugą.

Gairėse pateikiamas gerosios praktikos identifikavimo procese naudojamų kriterijų ir subkriterijų aprašas bei instrukcijos kaip juo naudotis konkrečios visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos vertintojams ir (ar) teikėjams. Pasiūlytų gairių praktinis išbandymas bei tobulinimas pagal jo rezultatus nėra atliktas, tačiau prasmingas, siekiant, jog gairės būtų praktiškai naudojamos savivaldybių lygmeniu. Šiam pratimui atlikti rekomenduotina nusimatyti sekantį tyrimo etapą.

Geresnis reglamentavimas yra svarbus principas siekiant reglamentavimo procesą padaryti skaidresnį ir labiau atskaitingesnį. Geresnio reglamentavimo įrankių taikymas padeda tobulinti teisėkūros kelią, leidžia įvertinti įvairias alternatyvas įvardintai problemai spręsti, patikrinti prielaidas veiksmingam reguliavimui suformuoti ir sukuria įrodymais grįstą sprendimų priėmimo sistemą, kuri padeda stiprinti pasitikėjimą Vyriausybės veiksmais.

Tyrimo pavadinime yra įvardintas dereguliavimo ir debiurokratizavimo siekis. Reikėtų pabrėžti, kad reguliavimo panaikinimas arba dereguliavimas tapo pagrindinė XX a. devintojo dešimtmečio tarptautinė tendencija. Atkreiptinas dėmesys, kad esminis reguliavimo panaikinimo bruožas yra platesnio valstybės įsikišimo modelio pasikeitimas nuo „gerovės valstybės“ modelio į „konkurencingos valstybės“ modelį15. Todėl svarbu nepamiršti, kad vien tik verslo interesai negali būti prilyginami bendrajam interesui, kuris taip pat apima darbuotojų, piliečių, vartotojų ir aplinkos interesus. Todėl reglamentavimo sistemos transformacija turi būti suprantama, kaip visuomenės gerovės ir ateities pažangos užtikrinimo siekis ir negali būti supaprastinta tik iki reglamentavimo naštos ir (ar)( sąnaudų vertinimo ir mažinimo. Reikia siekti, kad geresnio reglamentavimo sistema užtikrintų įrodymais pagrįstą ir skaidrią teisės aktų leidybą. Pažymėtina, kad nuoseklus ir nuolat tobulėjantis geresnio reglamentavimo procesas leistų Lietuvai aktyviai išnaudoti turimą potencialą ir pasiekti ekonominį naudos efektą, transformuojant esamą geresnio reglamentavimo sistemą diegiant pažangias numatomo reglamentavimo vertinimo priemones ir aktyviai išnaudojant jau esamą progresą šioje srityje.

Šio tyrimo užduotyje yra suformuotas tyrimo objektas: geresnio reglamentavimo priemonių, taikomų reguliuojant verslo sąlygas, veiksmingumo bei jų įgyvendinimo institucinė sistema.

Ir iškeltas dvejopas tyrimo tikslas: atlikti teisinės geresnio reglamentavimo bazės ir institucinės sąrangos analizę, identifikuoti problemas ir pasiūlyti galimus jų sprendimo būdus bei remiantis geresnio reglamentavimo priemonių veiksmingumo bei jų įgyvendinimo institucinės sistemos analizės rezultatais, pateikti pasiūlymus šių priemonių veiksmingumui didinti reguliuojant verslo sąlygas.

Uždaviniai:

1. Atlikti kitose valstybėse ir Europos Komisijoje taikomų geresnio reglamentavimo priemonių analizę ir sudaryti jų sąrašą su trumpais aprašymais;

2. Išanalizuoti už geresnį reglamentavimą atsakingų institucijų sąrangą kitose valstybėse;

3. Atlikti Lietuvoje taikomų geresnio reglamentavimo priemonių veiksmingumo analizę;

4. Atlikti Lietuvos geresnio reglamentavimo srities teisinės bazės ir institucinės sąrangos analizę (atlieka Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija).

Tikslo dualumas ir jo detalizacija uždaviniuose nurodo šio tyrimo kompleksiškumą ir sudėtingumą. Atsižvelgiant į tai, tyrimas yra orientuotas atlikti geresnio reglamentavimo priemonių (ir geresnio reglamentavimo sistemos, kaip visumos) veiksmingumo vertinimą. Pažymėtina, kad geresnio reglamentavimo priemonės, naudojamos vertinti reguliavimo poveikį verslo sąlygoms, nėra išskiriamos16. Todėl kaip minėta, šioje tyrimo ataskaitoje yra pateikiamas geresnio reglamentavimo sistemos, kaip visumos veiksmingumo vertinimas.

Įgyvendinant šį tyrimą taikyta įrodymais grįsto valdymo priemonė sprendimo poveikio vertinimas, t. y. siekiama nustatyti, Lietuvoje taikomų geresnio reglamentavimo priemonių veiksmingumą, t. y. vertinamas priemonės (ar jos dalies, ar priemonių visumos (kaip sistemos)) tikslų pasiekimo lygis. Šiam vertinimui atlikti buvo keliami šie vertinimo klausimai:

• Koks yra geresnio reglamentavimo priemonės ar jų visumos (geresnio reglamentavimo sistema) rezultatyvumas/veiksmingumas?

• Ką reikia daryti norint didinti geresnio reglamentavimo priemonės ar jų visumos (geresnio reglamentavimo sistemos) rezultatyvumą/veiksmingumą?

Analitinėje apžvalgoje „Lietuvos viešojo valdymo skaitmeninė transformacija: politiniai ir technologiniai

aspektai“ pateikiama medžiaga ir įžvalgos, skirtos inicijuoti diskusiją apie tai, kokia kryptimi, kaip ir

vardan kokio rezultato turėtų vykti tolesni Lietuvos viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos

procesai. LR Seimo Ateities komiteto užsakymu siekiama pasiūlyti Lietuvos ateities viešojo valdymo

skaitmeninės transformacijos viziją, išnagrinėjus viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos brandos

etapus, atsižvelgiant į skaitmenizacijos kuriamas galimybes ir poveikį valstybės santykio su piliečiu

kaitai.

Teorinis kontekstas

Apžvalgoje laikomasi tarptautinėje valstybių politinių darbotvarkių praktikoje paplitusios technooptimistinės

nuostatos, jog viešojo valdymo skaitmeninė transformacija – nebe pasirinkimas, o būtinybė,

kylanti iš valstybės – piliečio sąveikos bei aplinkos kaitos ir įgalinanti rastis naujos kokybės viešajam

valdymui. Šiandieną veikiama aplinkoje, kurioje tenka susidoroti su daugybe „žinomų nežinomųjų“ ir

„nežinomų nežinomųjų“, tad iš viešojo valdymo tikimasi naujų savybių – judumo, atvirumo, skaidrumo,

adaptyvumo, atsparumo krizėms, orientacijos į piliečio poreikių tenkinimą, aktyvaus jų įtraukimo į

politinius procesus ir pan. Kitaip tariant – tikimasi sumanaus viešojo valdymo, kuriam naujos kokybės

suteikia horizontalusis skaitmeninės transformacijos aspektas.

Viešojo valdymo skaitmeninė transformacija – tai nuolatinis procesas, kuris keičia viešojo valdymo

organizacinę struktūrą ir viešojo valdymo procesus, sukuria prielaidas demokratijos stiprinimui.

Skaitmeninė transformacija taip pat apima ir esminius kultūrinius, personalo struktūros ir kvalifikacijos

pokyčius, bendravimo su piliečiais ir ilgalaikius viešųjų paslaugų teikimo pokyčius. Taigi skaitmeninę

transformaciją lydi reikšmingi viešųjų paslaugų ir su jais susijusios sąveikos pokyčiai, todėl skaitmeninė

transformacija sutelkia dėmesį taip pat ir į šių pakeitimų socialinį pobūdį, o ne tik techninius klausimus

(Fischer et al., 2021).

Skaitmeninė transformacija reikalauja tiek viešojo sektoriaus, tiek pačios visuomenės brandos.

Viešosios organizacijos turi norėti inicijuoti skaitmenizaciją bei būti pajėgios vystyti ir naudoti

skaitmenizacijos rezultatus, o vartotojai (individai ir organizacijos) norėti, gebėti ir galėti jomis naudotis.

Skaitmeninės transformacijos pajėgumus stiprina tinkama strategija, atspindinti pajėgumus ir kuriamas

galimybes; valdymo modelis ir organizacinė struktūra, pritaikyta skaitmeninių pajėgumų plėtrai;

skaitmeninę transformaciją skatinanti personalo ir technologinės plėtros politika (McKinsey, 2016)

Ataskaitoje plačiai nagrinėjami viešojo valdymo skaitmeninės brandos lygiai ir požymiai. Pastebėta, jog

visuotinai priimto sutarimo, baigtinio sąrašo, kokios dimensijos nusako skaitmeniškai transformuoto

viešojo valdymo požymius, nėra. Palyginus analizuotus modelius tarpusavyje matyti, jog nors

klasifikacijos skiriasi, pagrindiniai bruožai, nusakantys skaitmeninės transformacijos kelionę – panašūs.

Daugelis brandžiausiame lygmenyje akcentuoja panašius aspektus, tokius kaip pasikeitusį valdžios ir

piliečio santykį, orientaciją į piliečio poreikių tenkinimą, individualizuotas viešąsias paslaugas, sektoriaus

lankstumą, strateginį mąstymą ir įgalintą atsparumą netikėtiems pokyčiams. Kitaip tariant, brandžiausias

skaitmeninės viešojo valdymo transformacijos lygmuo apima daugumą išmanaus viešojo valdymo

požymių, kuriuos pasiekti įgalina instinktyvus IRT naudojimas visuose viešojo valdymo procesuose ir

funkcijose.

Viešojo valdymo skaitmeninė transformacija įgalina:

• pagerinti viešųjų paslaugų vartotojų patirtį paslaugų teikime;

• pagerinti viešųjų organizacijų veiklos efektyvumą, sumažinti išlaidas, pagerinti viešųjų

organizacijų darbuotojų saugumą ir efektyvumą;

• pagerinti sprendimų kokybę sprendžiant visuomenei ar bendruomenei aktualius klausimus;

• sukurti piliečių įgalinimo viešajame valdyme ir suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo

platformas.

Visa tai skatina piliečių pasitikėjimą valdžia, stiprina dalyvaujamosios demokratijos plėtrą.

Vis tik, skaitmeninė transformacija, nežiūrint jos teikiamų naudų, taip pat kelia ir naujų socialinių iššūkių.

Skaitmeninės technologijos susijusios su rizika didinti visuomenės atskirtį, socialinę nelygybę. Taip pat

kelia tvarumo ir atsparumo iššūkių, kadangi skaitmeninimas susijęs su didesniais elektros kiekiais, kas

kertasi su Žaliąja politika. Akcentuotina ir tai, jog skaitmeninė pažanga nebūtinai yra išnaudojama

demokratiniais tikslais, o kartais yra net sąmoningai panaudojama konfliktams ir nesutarimams

visuomenėje gilinti. Viešojo valdymo skaitmeninimas kelia tokių iššūkių kaip kibernetinio saugumo

užtikrinimas, technopopulizmo augimas, viešųjų duomenų monopolizavimo užkardymo klausimai ir pan.

Šiomis aplinkybės svarbu tampa valstybės politinis apsisprendimas, kuria kryptimi eiti, kokią politiką

vykdyti sprendžiant bei prioretizuojant minėtas problemas ir kylančius iššūkius.

Nagrinėjant ateities viešojo valdymo tendencijas pastebėta, jog viešasis valdymas išgyveną vidinį

virsmą, kurio metu keičiasi tiek viešųjų paslaugų teikimo formos, tiek politikos formavimo ir sprendimų

priėmimo procesai, tiek teisinio reguliavimo ir jo įgyvendinimo aspektai bei viešųjų organizacijų veiklos

vadyba:

• Viešųjų paslaugų teikimo srityje, pastebima orientacija į patogumą vartotojui, siekis paslaugas

teikti pro aktyviai, sklandžiai, nepastebimai, realiuoju laiku, remiantis gyvenimo įvykių sąsaja.

Siekiama, jog viešosios paslaugos taptų vis labiau individualizuotos, visos teikiamos vienoje

tam skirtoje platformoje, vartotojui pasirinktinai patogiausiu (fizinis kontaktas nebebūtinas)

kanalu.

• Politikos formavimo ir sprendimų priėmimo srityje pastebimas perėjimas nuo sprendimų

priėmimo konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis prie bendrakūryba grįstų sprendimų.

Sprendimų perspektyvų analizę keičia įrodymais (duomenimis) grįstos politikos praktika. Vis

dažniau išnaudojamas dirbtinio intelekto potencialas, kuriant įvairius galimų sprendimo

alternatyvų simuliacinius scenarijus, taikant praeities klaidų analizę tobulinti jau priimtus

spendimus.

• Teisinio reguliavimo ir įgyvendinimo lygmenyje pastebimas judėjimas nuo ilgo ir nelankstaus

teisinio reguliavimo proceso prie dinamiškų ir prisitaikančių sprendimų. Kaštų naudos analizės

metodų taikymą sprendimų poveikiui analizuoti keičia skaitmeninių technologijų įgalinti

procesai: įstatymų leidyba konvertuojama į programinės įrangos kodą, leidžiantį atnaujinus

įstatymą, ištestuoti įvairius poveikio scenarijus visos teisinės bazės kontekste. Tai leidžia greitai

prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, skatinti naujoves ir apsaugotų visuomenę nuo nenumatytų

pasekmių.

• Viešųjų organizacijų veiklos vadybos lygmenyje pastebima transformacija siekiant veikti greitai

ir lanksčiai reaguojant į poreikius. Įvairios funkcijas integruojamos po vienu skėčiu ir

skaitmenizuojami jų procesai. Skaitmeninė transformacija vykdoma pasitelkiant vidines tam

skirtas viešojo sektoriaus komandas, turinčias tiek skaitmeninę, tiek dalykinę kompetencijas.

Efektyvumui didinti pasitelkiami automatizuoti technologiniai sprendimai, tokie kaip natūralios

kalbos apdorojimas, teksto analizė ir duomenų gavyba. Darbinėje veikloje vyrauja glaudus

bendradarbiavimas su intelektualiomis mašinomis. Transformuojasi darbo vietos formatas.

Tampa norma dirbti nepriklausomai nuo fizinės vietos, tada ir ten, kur dirbti produktyviausia. Tai

įgalina ne tik kultūrinis pokytis, bet ir technologiniai sprendimai, užtikrinantys kibernetinį

saugumą.

Viešojo valdymo skaitmeninė transformacija tampa viena pagrindinių valdymo reformų dalimi daugelyje

demokratinių šalių. Tam itin didelis dėmesys skiriamas Europos sąjungos politinėje darbotvarkėje.

Siekiama rasti tinkamiausią Europos skaitmeninės politikos kryptį pasauliniame kontekste. Šiuo tikslu

Europos komisijos Jungtinių tyrimų centras pateikė galimus viešojo valdymo skaitmeninės

transformacijos ateities (2040m.) scenarijus. Siūlomi keturi scenarijai, kurie apibrėžti remiantis dviem

aspektais: a) skaitmeninės valdžios, kintančios nuo „reguliuojančios“ iki „nereguliuojančios“ (y ašis) ir

valstybės kontrolės mastą; b) skaitmeninių piliečių, kintančio nuo „aktyvių“ iki „pasyvių“ (x ašis) ir

matuojantį, kiek patys piliečiai yra aktyviai atsakingi už savo skaitmeninį gyvenimą, ypač atsižvelgiant į

jų, kaip duomenų subjektų, teises. Kiekvienas jų turi savus privalumus bei rizikas. Tampa svarbu tai

įvertinti bei sąmoningai pasirinkti, kuria kryptimi eiti. Lietuvos situacijos vertinimas

Lietuvos dėmesys skaitmeninėms technologijoms skaičiuoja jau tris dešimtmečius. Konstatuotina, jog

Lietuva padarė didelę pažangą tiek technologinio lygio, tiek skaitmeninės brandos (suvokimo) požiūriu.

Vis tik, reiktų paminėti, jog šiame vizionieriško pobūdžio bei viešajai diskusijai inicijuoti skirtame tyrime

nebuvo keltas tikslas giliai ir išsamiai Lietuvos viešojo valdymo skaitmeninės brandos analizei. Tuo

labiau, jog nustatyti apibendrintą skaitmeninės brandos lygį nėra taip paprasta ir vienareikšmiškai

interpretuotina – pavyzdžiui, esti paslaugų/funkcijų, kurių pobūdis pats iš savęs reikalauja itin žemo

skaitmenizacijos lygmens. Atliepiant tyrimo tikslą, koncentruotasi ties Lietuvos skaitmeninės

darbotvarkės analize, siekiant išsiaiškini, kokį joje ateities viešojo valdymo vaizdinį kuria Lietuva, kokie

akcentai dėliojami ir ateities kryptys pasirinktos? Kiek šios kryptys atliepia prieš tai aptartas pasaulines

ateities viešojo valdymo tendencijas? Kuriose vietose jau esame stiprūs, o kurias sritis dar reikia

tobulinti?

Padėtis tarptautiniuose skaitmeninimo indeksuose

Lietuvos padėties tarptautiniuose skaitmeninimo indeksuose vertinimas parodė, jog, lyginantis su

kitomis šalimis, esame stipriose pozicijose pagal viešųjų paslaugų skaitmeninimo pažangą,

skaitmeninio gyvenimo kokybę, lyderiaujame GovTech srityje, Lietuvoje aukštas kibernetinio saugumo

lygis. Vis tik, sėkmingai viešojo valdymo skaitmeninei transformacijai, kaip kompleksiniam ir ilgalaikiam

procesui, užtikrinti būtina stiprinti duomenų atvirumo, įgūdžių ir piliečių įtraukimo dedamąsias bei toliau

plėtoti kibernetinio saugumo sritį, kuri sukuria prielaidas tvariai pažangai.

Strateginių dokumentų turinio vertinimo ir institucijų funkcijų peržiūros rezultatai

Strateginių dokumentų analizė atskleidė, jog viešojo valdymo srityje Lietuva siekia kokybinės

transformacijos, tačiau konkrečiau viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos aspektas

aukščiausiame Lietuva 2030 strateginiame lygmenyje nėra akcentuojamas, o Nacionaliniame pažangos

plane (NPP) padengiamas horizontaliu inovacijų (kūrybiškumo) principu. Viešojo valdymo skaitmeninė

transformacija dažniau suvokiama per viešųjų paslaugų skaitmenizavimo aspektą, siekiant tiek naujos

kokybės ir institucijų veiklos efektyvumo jas teikiant, tiek įgalinimo jomis naudotis.

Institucijų funkcijų peržiūra parodė, jog skaitmeninimo politika dar nerado savo vietos valstybės

institucinėje sąrangoje. Šiuo metu skaitmenizavimo temoje Lietuvoje dalyvauja platus institucijų tinklas,

nėra aiškaus viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos lyderio, tačiau kai kurių institucijų funkcijų ir

informacinių sistemų konsolidavimo procesai jau yra inicijuoti ir vyksta. Politinė lyderystė telkiama

Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje.

Strateginiuose dokumentuose išlaikomas tam tikras tikslų ir strategijos dėl skaitmeninimo tęstinumas,

tačiau pradėtoms įgyvendinti iniciatyvoms kartais pritrūksta palaikymo, informavimo apie sukurtus

įrankius.

Lietuvos strateginiams tikslams viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos temoje įtaką daro ES

skaitmeninimo politika, o europinis finansavimas prisideda prie skaitmeninės transformacijos spartos.

Numatoma investuoti į pažangiausių skaitmeninių pajėgumų kūrimą ir diegimą; kokybiškų viešojo

sektoriaus duomenų atvėrimą; plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą; viešojo valdymo efektyvumą,

užtikrinant didesnę administracinių ir viešųjų paslaugų skaitmenizavimo brandą, jų prieinamumą ir

mainus; skaitmeninių įgūdžių įgijimą ir tobulinimą; sudaryti geresnes sąlygas viešojo sektoriaus

institucijoms priimti duomenimis grįstus sprendimus.

Išryškėjusios problemos

Lietuvoje viešojo valdymo skaitmenizacijos kliūtys yra labiau kultūrinės ir organizacinės, o ne

technologinės. Vyrauja siauresnis skaitmeninės viešojo valdymo transformacijos supratimas:

didžiausias dėmesys skiriamas technologiniams klausimams spręsti, o esminius organizacinės kultūros,

procesų transformacijos aspektus bei skaitmeninės erdvės specifiškumo nulemtus naujus iššūkius

demokratiniams procesams, paliekant nuošalyje. Skaitmenizacija suvokiama kaip vidinis procesas, o

ne viešasis gėris, todėl dažnai ištekliai skirstomi pirmenybę teikiant sritims, kur galima pasiekti greitesnį

socialinį efektą. Lietuvoje kol kas nėra sutarta dėl skaitmeniškai transformuoto Lietuvos ateities viešojo

valdymo vizijos, viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos tikslai pasklidę bendroje viešojo valdymo. sričių problematikoje. Viešajame sektoriuje stinga eksperimentavimo kultūros, skatinančios inovacijų

plėtrą, išnaudojant verslo potencialą. Taigi, valstybė neišnaudoja visų skaitmeninimo galimybių,

nekuriama pakankamai naujomis technologijomis grįstų sprendimų, todėl viešojo sektoriaus

skaitmeninė transformacijos pažanga nepakankama. Problema kompleksinė ir egzistuoja dėl

neefektyvaus valdymo, aiškaus lyderio nebuvimo, neišnaudojamo duomenų potencialo, technologinių

sprendimų, kompetencijų ir bendradarbiavimo stokos, trūksta veiksmų suderinimo. Vyrauja techninio

pobūdžio klausimus sprendžiančios investicijos, tačiau trūksta esminių pokyčių institucijų veiklos

procesų transformacijos.

Skaitmeninėje darbotvarkėje numatytos ir vykdomos iniciatyvos

Atliepiant vyraujančias problemas, viešojo valdymo skaitmeninės transformacijos srityje vykdomos

veiklos, susijusios su institucijų funkcijų peržiūra, infrastruktūros konsolidavimu ir sąveikumo didinimu,

duomenų atvėrimu. Apjungiamos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo

užtikrinimo paslaugų sričių politikos formavimo ir įgyvendinimo funkcijos ir perduodamos Ekonomikos ir

inovacijų ministerijai (EIMIN). IT infrastruktūra konsoliduojama Informacinės visuomenės plėtros

komiteto (IVPK) rankose. Siekiant duomenų atvėrimo: a) tobulinama teisinė bazė (patvirtintos Viešojo

sektoriaus duomenų atvėrimo rekomendacijos, Patvirtintas LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir

savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo Nr. VIII-1524 pakeitimas, sprendžiantis atvirųjų duomenų ir

viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo klausimus); b) kuriamas Valstybės duomenų

valdysenos informacinė sistema ir Atvirų duomenų portalas; c) kuriama Atvirumo plėtros viešajame

sektoriuje koncepcija bei d) Atvirų duomenų ir skaitmeninės transformacijos kompetencijų centro

koncepcija. 2021–2026 m. planuojama reforma „Duomenų valdymo efektyvumo užtikrinimas ir atviri

duomenys“ (RFF finansavimu).

Siūloma Lietuvos skaitmeniškai transformuoto viešojo valdymo vizija

Gairės Lietuvos ateities viešojo valdymo vizijai suformuluotos įvertinus užsienio tyrimų skaitmeninės

transformacijos tema rezultatus, pasaulines skaitmenizacijos tendencijas bei atsižvelgus į Lietuvos

pažangai būtinas prielaidas, suformuluotas aukščiausiame strateginiame lygmenyje ir į Lietuvos viešojo

valdymo ekspertų bei viešojo valdymo skaitmeninimo praktikų įžvalgas. Pasiūlymas apima Lietuvos

viešojo valdymo vaizdinį, kuriame aprašyti pagrindiniai orientyrai ir sėkmę įgalinantys veiksniai, bei

efektyviai Lietuvos viešojo valdymo skaitmeninei transformacijai pasiekti reikalingi žingsniai.

Vizijos gairėse akcentuojamas integralus ir platus požiūris, apimantis du (technologinį ir vertybinį)

sąveikaujančius lygmenis, kurių dermė ir sprendiniai užtikrintų sėkmingą viešojo valdymo skaitmeninę

transformaciją. Orientuojamasi į principus, bet ne sprendinius. Technologinis lygmuo apima keturis

pagrindinius skaitmeninės transformacijos objektus (sprendimų priėmimas ir e-demokratija, vidiniai

viešųjų organizacijų procesai, viešosios paslaugos ir duomenys) ir apibrėžia, kokios kokybės viešąsias

paslaugas ir kokiais būdais valstybė teikia, kokio skaitmeninės brandos lygio vidiniai procesai įdiegti,

kaip priimami sprendimai ir kokia duomenų politika. Vertybinis/kontekstinis lygmuo apima institucinę ir

kultūrinę sąrangą, kuri sudaro prielaidas skaitmenizacijos pajėgumams plėtotis. Skiriami tokie

pagrindiniai veiksniai: strategija, lyderystė ir kultūra, įgūdžiai ir gebėjimai, teisinė aplinka, valdymo

modelis ir organizacinė struktūra, technologijos ir kiti ištekliai.

Globalių iššūkių, susijusių su klimatu, energetika, sveikata, visuomenės saugumu ir kt. sritimis, identifikavimas bei

sprendimų paieška neretai reikalauja veiksmingesnio skirtingų mokslo, politikos, verslo, pilietinės visuomenės ir kt.

atstovų įsitraukimo. COVID-19 pandemija, paveikusi ne tik valstybių sveikatos sistemas, bet ir nusistovėjusias

kasdienes ekonomines, socialines, kultūrines ir kt. praktikas dar labiau išryškino mokslinių tyrimų ir inovacijų (toliau

– MTI) svarbą ieškant veiksmingų tokio pobūdžio iššūkių sprendimų, grindžiant viešosios politikos pasirinkimus,

kovojant su dezinformacija ir pan. Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėms narėms siekiant sėkmingo ekonomikos

atsigavimo po šios pandemijos ir jos suvaldymui skirtų prevencinių priemonių padarinių, parengta laikinoji priemonė

„Next Generation EU“. Šia priemone siekiama skatinti ES valstybes nares pertvarkyti savo ekonomiką (ypač daug

dėmesio skiriant žaliajai ir skaitmeninei pertvarkoms), sukurti daugiau galimybių ir darbo vietų1.

Suprantant MTI srities svarbą skatinant Europos ekonomikos atsigavimą, dalis priemonės lėšų bus skiriama ir kaip

papildomos investicijos MTI srities iniciatyvoms įgyvendinamoms per bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų

programą „Europos Horizontas“ 2. Pastarosios programos tikslas – užtikrinti ES investicijų į MTI mokslinį,

technologinį, ekonominį ir socialinį poveikį, kad būtų sustiprinta ES mokslinė ir technologinė bazė ir padidintas jos

konkurencingumas visose valstybėse narėse, įskaitant pramonę; įgyvendinti ES strateginius prioritetus, tikslus ir

politiką, prisidėti sprendžiant pasaulinius iššūkius, įgyvendinti Darnaus vystymosi tikslus, stiprinti Europos mokslinių

tyrimų erdvę (toliau – EMTE)2.

Siekiant tinkamai panaudoti skiriamas lėšas per „Next Generation EU“ priemonę, Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės

narės, parengė nacionalinį planą („Naujos kartos Lietuva“3). Pagal šią priemonę Lietuvai numatyta 2,225 mlrd. Eur

dotacijoms ir iki 3 mlrd. Eur paskoloms. Rengiant šį nacionalinį planą atsižvelgta į bendruosius ES prioritetus, Europos

Tarybos rekomendacijas Lietuvai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) 2021–2030 m. programą,

Nacionalinį pažangos planą. Siekiant užtvirtinti MTI svarbą viena iš 7-ių nacionalinių investicinių krypčių šiame plane

yra orientuota būtent į MTI srities reformas4. Komponentu „Aukštasis mokslas, nuosekli mokslo ir inovacijų

skatinimo sistema ir aukštos pridėtinės vertės verslas“ „Naujos kartos Lietuvos“ plane numatoma įgyvendinti

priemones prisidedančias prie tyrėjų karjeros patrauklumo didinimo ir EMTE ir inovacijų tikslų įgyvendinimo3.

Siekiant palengvinti užsibrėžtų tikslų ir įgyvendinamų reformų MTI srityje sklandumą viena iš numatytų priemonių –

mokslo pareigūnų, dirbančių ministerijose ir LR Vyriausybės kanceliarijoje (toliau – LRVK), pareigybių steigimas.

Tikimasi, kad šie pareigūnai galėtų prisidėti stiprinant mokslo-verslo-valdžios institucijų bendradarbiavimą, skatinant

Lietuvos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų (toliau – MTEPI) tarptautiškumą, didinant mokslu

grįstų sprendimų priėmimo kultūrą viešajame sektoriuje ir pan.3

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ŠMSM) užsakymu, STRATA atliko tyrimą, kuris leido parengti Lietuvos

kontekstui tinkamas mokslo ir inovacijų pareigūnų (toliau – MIP)5 bei jų tinklo modelių alternatyvas bei identifikuoti

jų įgyvendinimo sėkmės prielaidas.

Šioje tyrimo ataskaitoje pateikiamos galimos mokslo patarėjų modelių alternatyvos ir išsamiau pristatomas Lietuvai

siūlomas mokslo ir inovacijų pareigūnų ir jų tinklo modelis. Ataskaitoje pristatomos galimos MIP, įdarbinamų

ministerijose, LRVK funkcijos, MIP tinklo funkcijos ir galimi sąveikų modeliai; reikalavimai galimiems kandidatams,

identifikuojamas galimas ministerijų ir LRVK poreikis tokių pozicijų steigimui; išskiriamos sėkmės prielaidos veiksmingam pasirinkto MIP modelio veikimui Lietuvoje bei pateikiami siūlymai dėl MIP projekto įgyvendinimo etapų ir veiklų įgyvendinimo alternatyvų.

Įgyvendinant tyrimą taikyta kokybinė metodologija, leidusi identifikuoti užsienio šalių taikomas praktikas steigiant

mokslo patarėjų pareigybes vyriausybės ar ministerijų lygiu bei atliekant nacionalinių ministerijų funkcijų peržiūrą, identifikuojant jų galimą poreikį MIP. Atlikta dokumentų analizė bei pusiau struktūruoti interviu su ministerijų ir LRVK atstovais bei nestruktūruotas interviu su Estijos mokslo tarybos, įgyvendinančios panašią priemonę koordinatore.

Apžvalgoje „Užsienio šalių praktikos įgyvendinant „Išmaniojo miesto koncepciją“ analizė, Lietuvos praktikos

įvertinimas ir siūlymų Lietuvai parengimas“ pateikiama medžiaga ir įžvalgos, siekiant pasirengti investicijų kaštų

naudos ir/ar veiksmingumo analizei, kuri įvertintų šio tyrimo užsakovo, Aplinkos ministerijos, investicijų, skirtų

modernizuoti Lietuvos užstatytos aplinkos (pastatų ir infrastruktūros) vystymo ir valdymo procesus juos

skaitmeninant, optimaliausią alternatyvą. Užsakovas planuoja šioms investicijoms įgyvendinti pasinaudoti

Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano (RRP) komponento skaitmeninimui finansinėmis

galimybėmis.

Teorinis kontekstas

Išmanusis miestas – labai plati sąvoka, apimanti tokius komponentus kaip išmanusis viešasis valdymas, sumanūs

gyventojai, išmani ekonomika, išmani aplinka, išmanus mobilumas ir išmani gyvenamoji aplinka. Išmaniojo

miesto termino apibrėžimų esti įvairių, tačiau bendra tarp jų yra tai, jog išmanusis miestas matomas kaip

pridėtinės vertės generatorius, leidžiantis siekti trijų pagrindinių tikslų: geresnės gyvenimo kokybės jo

gyventojams, didesnio miesto ekonominio konkurencingumo bei tvarumo. Pasiektas aukščiausias miesto

išmanumo lygis pasižymi tuo, jog įvairių aspektų duomenys renkami ir tvarkomi viso miesto mastu; yra įdiegtos

priemonės, leidžiančios operatyviai tvarkyti duomenis bei leisti paslaugas teikti duomenų pagrindu; bendras

paslaugų tinklas leidžia įvairaus lygio fiziniams bei juridiniams asmenims įsitraukti į miesto valdymą bei naudotis

ar kurti naujas miesto paslaugas; bendras informacinių sistemų tinklas suteikia galimybę operatyviai keistis

duomenimis bei tokiu būdu paslaugas teikti vientisai. Šias išmanaus miesto funkcijas padeda atliepti skaitmeninio

dvynio sprendimai.

Skaitmeninis išmaniojo miesto užstatytos aplinkos dvynys leidžia įveiklinti visas tris pagrindines išmaniojo miesto

funkcijas - žinoti, reaguoti bei numatyti. Skaitmeninių dvynių vertė išryškėja tada, kai surinkti duomenys yra

panaudojami problemoms spręsti bei sprendimams priimti. Užstatytos aplinkos skaitmeniniai dvyniai padeda

spręsti iššūkius, susijusius su nekilnojamo turto valdymu, įgalina stebėseną realiuoju laiku bei įvairių sprendimų

simuliacijas (kas būtų, jeigu būtų) siekiant pasirinkti optimaliausią variantą, teikia reikalingus duomenis ir

informaciją dirbtiniam intelektui, kurio potencialias gali būti išnaudojamas įvairiems tikslams. Miesto lygio

skaitmeninis dvynys galimas įvairių brandos lygių, jis nebūtinai turi būti atvaizduojamas 3D formatu, nebūtinai

turi būti susietas su realaus laiko informacijos gavimo ar smulkiausio erdvinio vieneto atvaizdavimu –

sudėtingesnius technologinius sprendinius galima diegti palaipsniui. Skaitmeninis dvynys skirtas identifikuoti

sisteminio lygmens riziką, vystomų sprendimų neefektyvumą, skatinti tarpdalykinį profesionalų

bendradarbiavimą, o ne teikti išskirtinį modelį optimizavimui. Kad būtų padarytas realus politinis poveikis,

skaitmeninį dvynį, kaip technologinį sprendinį, turi lydėti prasmingos ir konstruktyvios politinės įžvalgos. Kai kurie

iššūkiai, tokie kaip socialinė nelygybė, apskritai nėra spręstini skaitmeninio dvynio pagalba. Svarbu, jog atskiri

skaitmeniniai dvyniai būtų jungiami į vieną standartizuotą aplinką, gebėti prisitaikyti prie technologinių ir

visuomenės pokyčių bei būtų aiškus savininkas ir koordinavimo procesas (kieno tai atsakomybė, valdymas ir

reguliavimas). Šios sąlygos, modernizuojant urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų viešojo nekilnojamo turto

vystymo ir valdymo procesus, išpildytos tokiose šalyse kaip Suomija bei Jungtinė Karalystė.

Išmanaus miesto užstatytos aplinkos skaitmeninio dvynio sprendinių įgyvendinime vis labiau pastebima privataus

ir sektoriaus indėlio svarba ir poreikis visuose etapuose, įskaitant politikos formavimą, planavimą, projektavimą,

įgyvendinimą, eksploatavimą priežiūrą, stebėseną bei finansavimą. Lietuvos statybų sektoriaus skaitmeninimo ir

jo finansavimo galimybių studijoje (2016) viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimui siūloma rinktis

subalansuoto valstybės ir verslo bendradarbiavimo modelį kaip efektyviausią diegiant skaitmenizavimo

priemonių kompleksą. Sujungti/integruoti bendradarbiavimo sprendimai bendrai užtikrintų efektyvų visų SGC

dalyvių atstovavimą ir bendrų rezultatų siekimą, sprendimų suderinimą, viešojo intereso (tvarumo,

konkurencingumo, efektyvumo ir kt.) tikslų įgyvendinimo užtikrinimą. Kartu tai leistų suvienyti bendrus viešo ir

privataus sektorių žmogiškus ir finansinius resursus. Tai leistų optimizuoti viešojo sektoriaus ir verslo išlaidas, tai

taip pat leistų pašalinti nereikalingus ir neveiksnius apribojimus tarp skirtingų institucijų. Akcentuotina, jog nors privatų sektorių vertėtų įtraukti jau pirminiame miesto plėtros planavimo etape, iniciatyva ir lyderystė turėtų

ateiti iš viešojo sektoriaus. Viešajam sektoriui inicijuojant, organizuojant ir koordinuojant užstatytos aplinkos

skaitmeninio dvynio kūrimą ir aiškiai komunikuojant bendradarbiavimo naudas privačiam sektoriui, pastarasis,

kaip išaiškėjo interviu metu, pasirengęs svarstyti įsitraukimą dalinantis savo patirtimi ir pagalba. Prie šios

iniciatyvos įgyvendinimo statybų sektoriaus atstovai galėtų prisidėti patirtimis, žiniomis, know how patarimais,

perduodant jau pastatytų pastatų BIM modelius, parodant, kodėl ir kaip tokie modeliai gaminami, kur matoma

pridėtinė vertė.

Užsienio ir Lietuvos užstatytos aplinkos skaitmeninių dvynių patirtis

Jungtinė Karalystė ir Suomija – tai šalys, turinčios ambicijų sukurti nacionalines užstatytos aplinkos skaitmeninių

dvynių sistemas. Apibendrinant Suomijos patirtį, akcentuotina, jog šalis turi ambicijų iki 2023 m. sukurti

nacionalinę užstatytos aplinkos skaitmenine informacinę sistemą, kurioje bus surinkta ir vienoje vietoje

prieinama svarbiausia informacija apie užstatytą aplinką. Tai dalis skaitmeninės užstatytos aplinkos programos

iki 2030 m. veiklos. Teigiama, jog nacionalinė užstatytos aplinkos skaitmeninės informacijos sistema bus naudinga

pastatų savininkams ir jais besinaudojantiems, įmonėms, savivaldybėms, centrinei valdžiai, aplinkai bei klimatui.

Suomijos sostinė Helsinkis, kaip išmanusis miestas, užima pirmaujančias pozicijas tarptautiniuose reitinguose,

siekia būti miestu, kuris geriausiai išnaudoja skaitmeninimą. Sukurtas 3D miesto modelis, naudojamas statybų

planavimui, automobilių srauto valdymui, bei miesto patrauklumui turistams didinti (virtualų Helsinkį gali

aplankyti turistai). Ypatingai išvystytas Helsinkio miesto dalies – Kalasatama – skaitmeninis dvynys. Kalasatama

skaitmeninio dvynio projekto metu sukurti aukštos kokybės atvirų duomenų 3D modeliai, kurie yra kaip

platforma, skirta projektuoti, išbandyti, taikyti ir aptarnauti visą užstatytos aplinkos gyvavimo ciklą. Šiame

projekte panaudoti pažangiausi technologiniai sprendiniai.

Apibendrinant Jungtinės Karalystės patirtį, akcentuotina jog JK užima lyderiaujančias pozicijas užstatytos aplinkos

skaitmeninių dvynių kūrimo srityje. Išsikelta ambicija sukurti nacionalinio lygmens užstatytos aplinkos

skaitmeninį dvynį, kuris veiktų kaip atskirų miestų skaitmeninių dvynių ekosistema. Į skaitmeninę infrastruktūrą

Jungtinė Karalystė planuoja investuoti 600 mlrd. svarų. Skaičiuojama, jog skaitmeninių dvynių sprendiniai

generuos 7 mln. svarų vertę per metus. Tikimasi, jog nacionalinis skaitmeninis dvynys leis optimizuoti tokius

resursus kaip energija ir vanduo, sumažins transporto trikdžius ir vėlavimą bei palengvins eismo srautą, padidins

atsparumą teroristinėms atakoms, pagerins reagavimą į stichines nelaimes, pagerins JK gyventojų gyvenimo

kokybę. Nacionalinis skaitmeninis dvynys kuriamas pagal Nacionalinę skaitmeninių dvynių programą, pradėtą

2018 m. Ją vykdo Kembridžo universiteto ir Verslo, energetikos ir pramonės strategijos departamento

partnerystės centras „Center for Digital Built Britain“. Siekiama įgalinti nacionalinį skaitmeninį dvynį – sujungti

skaitmeninius dvynius į ekosistemą, siekiant geresnių rezultatų; sukurti informacijos valdymo sistemą, kad būtų

užtikrintas saugus ir patikimas dalijimasis duomenimis ir veiksmingas informacijos valdymas; įsteigti

skaitmeninės sistemos užduočių grupę, kad būtų užtikrintas pagrindinių žaidėjų koordinavimas ir tarpusavio

susiderinimas. Išskiriamos naudos visuomenei, ekonomikai, verslui ir palinkai. Nacionalinė skaitmeninių dvynių

programa grįsta akademinės bendruomenės, pramonės ir vyriausybės bendradarbiavimu.

Akcentuotina, jog pasaulinių universalių modelių, padėsiančių suformuoti visuminį vaizdą bei visapusiškai

tinkančių konkrečiam Lietuvos miestui ar šaliai nacionaliniu lygmeniu – nėra. Esant bendram šalių ir miestų

skaitmenizacijos poreikių faktoriui, išlieka individualių sprendimų ir jų alternatyvų paieškos. Šioms paieškoms

įtaką darantys kultūriniai skirtumai bei kiekvienos šalies ir miestų unikalumas daugiau pabrėžia ir skaitmeninio

dvynio formavimo unikalųjį principą bei aspektus.

Lietuvoje nagrinėti trijų didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Šiaulių – atvejai, siekiant išanalizuoti skaitmeninio dvynio

kūrimo patirtį bei identifikuoti sėkmės prielaidas ir kliūtis. Atlikta analizė atskleidė, jog pagrindinės išmaniųjų

miestų kūrimo sėkmės prielaidos – politinė lyderystė, žmonių kompetencijos. Akcentuojamas poreikis turėti

pakankamą skaičių žmonių, galinčių galvoti apie inovacijas plačiąja prasme, prisiimančių lyderystę

generuojamose įžvalgose ir įgyvendinamuose sprendimuose. Taip pat aktualus sukurtų išmanaus miesto

skaitmeninių įrankių integravimas į kitus viešosios politikos procesus bei priimamus sprendimus. Skaitmeninio

dvynio kūrimo ir valdymo metu susiduriama su šiais pagrindiniais iššūkiais: išmaniųjų miestų skaitmeninės

7

informacijos kūrimo ir valdymo fragmentacija, skaitmeninių kompetencijų ir supratimų trūkumo iššūkiais,

išmanaus miesto kūrimo sprendimų fragmentacijų iššūkiais.

Užstatytos aplinkos skaitmeninio dvynio sukūrimo Lietuvoje investicijų loginis modelis

Ataskaitoje pateikiamas užstatytos aplinkos skaitmeninio dvynio sukūrimo Lietuvoje investicijų loginis modelis:

įvardinamos sprendžiamos problemos bei apžvelgiamas jų mastas; identifikuojamos viešosios paslaugos, kurioms

gerinti skirtos investicijos; nagrinėjamos sprendimo alternatyvos, analizuojamas investicijų poveikio loginis

modelis; nustatomos poveikio tikslinės grupės bei identifikuojamos joms galimos naudos – t.y. pasirengiama

kaštų naudos ir/arba veiksmingumo analizei ateityje. Užstatytos aplinkos (pastatai ir infrastruktūra) skaitmeninio

dvynio sukūrimo Lietuvoje investicijų loginis modelis analizuotas tikslu įvertinti planuojamų investicinių sričių

tikslingumą bei remtasi pateikta Aplinkos ministerijos medžiaga.

Identifikuotos trys pagrindinės problemos, kurioms spręsti skirtos užstatytos aplinkos skaitmeninimo investicijos:

1) savivaldybės neefektyviai vykdo statybos leidimų išdavimą; 2) sprendimai susiję su pastatų, infrastruktūros

valdymu ir investicijomis į renovaciją, turto valdymą, energijos naudojimo valdymo, energinio naudingumo ir

tvarumo pagerinimą nėra pakankamai kokybiški ir greiti; 3) nekokybiškas ir lėtas investicijų į statinius planavimo

procesas. Šioms problemoms spręsti planuojama modernizuoti Lietuvos urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų

viešojo nekilnojamo turto vystymo ir valdymo procesus, taikant skaitmenines informacijos kūrimo ir valdymo

praktikas ir pasinaudojant Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano (RRP) komponento

skaitmeninimui finansinėmis galimybėmis.

Kuriant nacionalinį atvirą centralizuotą 3D aplinkos išmaniems miestams ir BIM modeliams taikyti pagrindą,

išskiriamos šios pagrindinės investicijų sritys:

A. atviras detalus erdvinis pagrindas informacijai apie pastatus ir infrastruktūrą surinkti ir teikti;

B. BIM norminių dokumentų sistema, nacionalinis statybos informacijos klasifikatorius (BIM-LT

projektas)1;

C. nacionalinis centralizuotas 3D erdvinis užstatytos aplinkos (statiniai ir infrastruktūra)

pagrindas;

D. centralizuota, integruota skaitmeniniu pagrindu sistema, skirta pastatų ir kitų statinių bei

infrastruktūros valdymui ir priežiūrai;

E. BIM sprendimams taikyti ir erdviniam pagrindui atnaujinti valstybės informacinių

sistemų/registrų/kadastrų atnaujinimas (VTIPS, “Infostatyba”, ŽDPRIS, TPDRIS, TPDR, KTVIS,

LAKIS, NTK, NTR ir kt.).

Apžvelgus kiekvienos iš investicijų sričių problemas ir jų mastą, sukonstravus kiekvienos iš investicijų sričių

loginius modelius, identifikavus poveikį tikslinėms grupėms, toliau preliminariai vertinamos aukščiau nagrinėtos

investicijos pagal naudas tikslinėms grupėms (verslui, savivaldybėms, gyventojams, viešajam sektoriui

(ministerijoms ir joms pavaldžioms institucijoms) ir mokslui). Konkrečiai įvardintos naudos priskirtos vienam arba

keliems statybos procesams pagal statybos informacijos standartą LST EN ISO 12006-2:2020 (valdymas, statinio

gyvavimo ciklas, planavimas, projektavimas, statyba, priežiūra).

Remiantis preliminariu įvardintų naudų vertinimu, kuris pateiktas 2 priede, galima teigti, kad didžiausią reikšmę

turi A ir C investicijų sritys, o didžiausią pridėtinę vertę pagal nagrinėtas naudas sukurtų A, C ir D investicijų sritys.

A ir C sričių investicijos kartu gali būti vertinamos kaip pagrindas užstatytos aplinkos skaitmenizavimui, o E dalies

investicijos yra BIM-LT projekto tęsinys, perkeliant projekto rekomendacijas į skaitmeninę erdvę ir jas įgalinant.

A srities investicijos yra pagrindas kitų reformos sričių investicijoms ir kol ji nėra įgyvendinta, nėra aišku, ar galima

pradėti investuoti į C, D ir E sritis.

Remiantis preliminariu vertinimu, didžiausia nauda statybos procesams nustatyta, įgyvendinus visą investicijų

paketą (III alternatyva: A+C+D+E). Antra pagal investicijų vertę statybų procesams ir antra didžiausia pagal

investicijas būtų II alternatyva (A+C+D). Ši alternatyva būtų naudingiausia savivaldai ir verslui bei preliminariu vertinimu pagal laiko ir kaštų sutaupymus statybos procesuose būtų optimaliausia. IV alternatyva lyginant su

trečiąja kainuotų beveik tiek pat kaip ir II alternatyva, tačiau būtų žymiau mažiau naudinga. Vertinant

alternatyvas pagal išmanumo požymius, didžiausiu išmanumu pasižymi III ir II alternatyvos (15 ir 12 balų

atitinkamai). Vis tik šis vertinimas yra tik preliminarus ir neparemtas papildomais duomenimis naudoms, kurios

aprašytos prie investicijų sričių. Taip pat, nenagrinėti investicinių sričių svertai bei nevertinti kaštai pagal rinkos

kainas. Tad rekomenduojama atlikti tolesnį kaštų naudos ir/arba veiksmingumo vertinimą, surinkus duomenis

naudoms įvertinti pagal visas investicijų sritis, naudojant oficialios statistikos (jei yra) ir interviu su ekspertais,

tikslinių grupių apklausų metodus. Tolesniam kaštų naudos ir/arba veiksmingumo vertinimui siūloma palikti tris

alternatyvas: I, II, III. Rekomenduojama svarstyti kaštų veiksmingumo vertinimo būdą, nes preliminariu vertinimu

didžiausios naudos identifikuotos per statybos procesus ir remiantis 2016 m. atliktu tyrimu (“Skaitmeninė

statyba”, 2016) skaitmenizavimo procesas darys žymią įtaką statybų procesų laiko ir kaštų sutaupymams.

„Kurk Lietuvai“ programa, „GovTech laboratorija“ ir „Policy Lab“ – iniciatyvos, skatinančios modernizuoti viešojo

sektoriaus veiklą, inovatyvių idėjų ir sprendimų kūrimą bei pritaikymą valstybėje. Nors iniciatyvų veiklos laukas siejasi, jos vystomos ir įgyvendinamos skirtingų įstaigų. Siekiant didinti šių iniciatyvų rezultatus, kuriamą naudą ir vertę viešajam sektoriui, kilo poreikis įvertinti galimas iniciatyvų įgyvendinimo institucinės sąrangos – dalinio ar visiško apjungimo – alternatyvas.

Siekiant nustatyti optimaliausią iniciatyvų įgyvendinimo alternatyvą, buvo įgyvendinti šie uždaviniai:

• nustatyti iki šiol pasiekti iniciatyvų rezultatai ir nauda bei jų įgyvendinimo kaštai (1 skyrius),

• identifikuotos atskirų iniciatyvų įgyvendinimo funkcijos ir atlikta jų peržiūra (2 skyrius),

• remiantis funkcijų analize (identifikuotomis panašiomis funkcijomis), suformuluotos galimos iniciatyvų įgyvendinimo institucinės alternatyvos (3 skyrius),

• atliktas alternatyvų įgyvendinimo vertinimas, palyginant kaip keistųsi rezultatai/ nauda ir kaštai, įgyvendinus kiekvieną iš alternatyvų, ir formuluojamas siūlymas dėl naudingiausios alternatyvos

įgyvendinimo (4 skyrius).

Atliekant iniciatyvų rezultatų ir naudos analizę, remiantis iniciatyvų intervencijų logika, identifikuoti pagrindiniai

naudų aspektai, surinkti prieinami kiekybiniai duomenys apie pasiektus rezultatus. Siekiant įvertinti iniciatyvų

įgyvendinimo kaštus, surinkti ir apibendrinti duomenys apie iniciatyvoms įgyvendinti skirtus finansinius ir

žmogiškuosius išteklius.

Funkcijų peržiūros metu vadovautasi Vyriausybės patvirtinta funkcijų peržiūros metodika1 bei jos įgyvendinimo

rekomendacijomis2. Paskiros iniciatyvų funkcijos vertintos tikslingumo ir optimalios vykdymo apimties atžvilgiu.

Rezultatai panaudoti rengiant institucinės sąrangos alternatyvas .

Iniciatyvų funkcijų peržiūros žingsniai:

1. Funkcijų peržiūros gairių nustatymas. Apsibrėžtas peržiūros kriterijus – Tikslingumas ir optimali vykdymo

apimtis. Šio kriterijaus vertinimo rezultatas – vienas iš keturių pasiūlymų dėl funkcijos vykdymo: išlaikyti

funkciją nepakeistą; patobulinti įgyvendinimo mechanizmus; sumažinti funkcijos apimtį; naikinti funkciją.

Parengtas vertinimo klausimynas (Priedas Nr. 2)

2. Aktualių informacijos šaltinių nustatymas ir duomenų rinkimas. Nagrinėti šaltiniai (Priedas Nr. 1)

3. Realiai vykdomų funkcijų nustatymas. Tyrimo metu kartu su strateginio valdymo ekspertais3 darbinių sesijų

metu apibrėžti iniciatyvų veiklos modeliai, nustatytos realiai vykdomos funkcijos ir pagrindiniai procesai.

4. Funkcijų analizė ir pasiūlymų dėl vykdymo tikslingumo ir apimties rengimas. Remiantis surinkta informacija

užpildyti realiai vykdomų funkcijų vertinimo klausimynai:

- „Kurk Lietuvai“ programos funkcijų vertinimas (Priedas Nr. 3)

- „GovTech laboratorijos“ funkcijų vertinimas (Priedas Nr. 4)

- „Policy Lab“ iniciatyvos vystymo situacija (Priedas Nr. 5.)

5. Atliktas funkcijų vertinimas. Remiantis funkcijų peržiūros sprendimų medžiu (Priedas Nr. 2) parengtas realiai

vykdomų funkcijų vertinimas.

Suformulavus tris iniciatyvų įgyvendinimo alternatyvas, atliktas jų įvertinimas. Siekiant priimti sprendimą dėl

iniciatyvų visiško ar dalinio apjungimo, atlikta trijų alternatyvų sukuriamų rezultatų/ naudos ir įgyvendinimo kaštų

analizė. Analizė atlikta trimis žingsniais:

(1) Nustatyta, kokius rezultatus/ naudą sukurtų ar neigiamą poveikį turėtų siūlomos alternatyvos

įgyvendinimas;

(2) Įvertinti alternatyvų įgyvendinimo kaštai (žmogiškieji ir finansiniai resursai);

(3) Atliktas alternatyvų įgyvendinimo rezultatų/ naudos ir kaštų palyginimas.

Lietuvos Klimato kaitos darbotvarkėje pažymima, jog didžiausia grėsmė nesumažinti išmetamų ŠESD kiekio yra transporto sektoriuje. Dėl didelio socialinio ir ekonominio jautrumo gali būti delsiama priimti sprendimus riboti iškastiniu kuru varomų lengvųjų automobilių naudojimą, kas lemtų didėjantį degalų suvartojimą ir išmetamų ŠESD kiekį.

Transporto sektorius – daugiausiai augęs sektorius Lietuvoje. Transporto ir logistikos sektorius 2019 m sudarė apie 15% BVP. 2021 m. pradžioje šiame sektoriuje dirbo maždaug 139 tūkst. asmenų arba 15%

visų dirbančiųjų. Sektoriuje veikė 8 479 įmonės, 99% jų buvo mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ).

Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, bendras transporto sektoriaus išmetamas ŠESD kiekis 2005 m. buvo 4 225,39 tūkst. tonų CO2 ekvivalento, o 2019 m. – 6 289,97 tūkst. tonų CO2

ekvivalento. Jei ŠESD kiekis transporto sektoriuje būtų sumažintas 9 proc., palyginti su 2005 m., šis rodiklis 2030 m. turėtų siekti 3 845,11 tūkst. tonų CO2 ekvivalento, o jei kaip dabar planuojama – 14

proc., tai 2030 m. ŠESD išmetimai turėtų siekti 3 633,83 tūkst. tonų.

Lietuvos integruotas nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas 2021–2030 metams (toliau - Planas) yra parengtas laikantis Europos Sąjungos energetikos sąjungos valdymo reglamento 3

straipsnio reikalavimų. Plane transporto sektoriui numatyta daug ir įvairių priemonių: 3 priemonės, patvirtintos anksčiau, ir 29 naujai patvirtintos priemonės, iš viso 32 priemonės, kurios iki 2030 m. turėtų

suteikti 13 149,6 tūkst. t. ŠESD išmetimų mažinimo efektą. Be to, yra numatytos 5 atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo transporto priemonėse priemonės. Plano priemonių analizė pagal transporto sektorius rodo, kad dauguma jų skiriamos kelių transportui, tik viena iš jų – geležinkeliams, penkios – jūrų transportui, o oro transportas neturi nei vienos priemones. Žvelgiant į kitas ES šalis, Lietuvos nacionalinio Plano priemonės transportui yra vienos išsamiausių, kas leis sukaupti unikalią patirtį ir tapti pavyzdžiu kitoms šalims.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos ministerijos ir kitos valstybės tarnybos, atliekančios Plano įgyvendinimą, pradėjo jo peržiūrą, kuri tęsis visus 2022 m. Susisiekimo Ministerija šiuo metu siūlo 7 priemonių paketus, kartu vykdydama ir jų finansavimo peržiūrą: Lengvųjų (M1/N1) kelių transporto priemonių atnaujinimas (pakeitimas netaršiomis), Sunkiųjų (M2/N2, M3, N3) kelių transporto priemonių

atnaujinimas (pakeitimas netaršiomis, Geležinkelių elektrifikavimas, Vandens transporto sektoriaus

žalinimas, Oro transporto sektoriaus žalinimas, Viešojo transporto patrauklumo didinimas (autobusų /

troleibusų / mikroautobusų, Bevariklio transporto naudojimo ir keliavimo pėsčiomis skatinimas.

Didžiausia investicijų grąža gaunama pasitelkiant priemonę skirtą taršių transporto priemonių ribojimui,

po kuria slepiasi visa eilė Plano priemonių (žaliųjų zonų sukūrimas, taršos mokesčiai, darnaus judrumo

planai, dviračių / pėsčiųjų takai, visuomenės švietimas ir įpročių keitimas, ekologiškas vairavimas, kt.).

Šiuo atveju, kad sumažinti išmetimus 1 tona CO2 ekv. reikia 38,5 Eur investicijų, t. y. 1 investuotas Eur

gali sumažinti išmetimus 25,9 kg CO2 ekv.

Elektromobilių ir kitų netaršių transporto priemonių skatinimas yra antra pagal efektyvumą priemonė,

kuriai reikėtų 53,4 Eur kad sumažinti išmetimus 1 tona CO2 ekv., t. y. 1 Eur galėtų sumažinti išmetimus

18,7 kg CO2 ekv.

Investicijos į viešąjį transportą, multimodalumas ir investicijos į sunkias transporto priemones yra

mažiausiai efektyvios, reikalaujančios atitinkamai 945,2, 493,0 ir 362,2 Eur/tonai CO2 ekv., t. y.

1 investuotas Euras įgalins sumažinti išmetimus tik apie 1,1–2 kg. CO2 ekv. Tačiau, šios priemonės yra

būtinos, ypač – investicijos į viešąjį transportą, kuris yra menkai išvystytas Lietuvoje.

Plano vertinimais, Bendras transporto sektoriaus lėšų poreikis sudarė 4 138 mln. EUR, iš jų viešųjų lėšų

– 2977 mln. EUR. Tačiau realybėje pritraukti numatytą finansavimą gali būti sudėtinga, kas vers

skolintis. BGI Consulting teigimu, priemonių įgyvendinimo laikotarpiu tektų papildomai skolintis apie 3,5

Visų transporto sektorių (kelių, oro, vandens ir geležinkelių) svarbiausių ir didžiausią poveikį ŠESD mažinimui,

energijos vartojimo efektyvumui ir AEI dalies didinimui darančių priemonių efektyvumo ekonominis įvertinimas mlrd. EUR, lyginant su situacija be Plano priemonių įgyvendinimo1.

Naujausiais, kol kas neoficialiais duomenimis, 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu, Lietuva Plano

vykdymui jau įsisavino 1,08 mlrd. Eur viešųjų lėšų, o 2021–2027 m. Lietuva Plano vykdymui numato

skirti apie 7,01 mlrd. Eur viešųjų lešų, taip artėdama pre anksčiau numatytų 9,7 mlrd. Eur. Lietuvos

transporto sektorius žaliai pertvarkai jau įsisavino 440 mln. Eur ES lėšų. Numatytas 2021-2029 m.

finansavimas lygus 2,26 mlrd. Eur. Susisiekimo ministerija yra patvirtinusi jau 63% šių lėšų.

Aplinkos projektų sąnaudų ir naudos analizė (SNA) yra jos taikymas projektams ar politikos funkcijoms,

kurios tikslingai siekia aplinkos gerinimo ar veiksmų, kurie paveiktų natūralią aplinką kaip netiesioginę

pasekmę.

Šios analizės atveju ją pilnai taikyti yra pernelyg sudėtinga dėl duomenų stokos, susijusios su

Socialinėmis anglies dioksido (ang. social costs of carbon - SCC) sąnaudomis, kurios yra pagrindinė

klimato kaitos sukeltos žalos apskaitos koncepcija aplinkosaugos SNA.

JAV George Masson Universitete naudojamo DICE IAM modelio tyrėjų nuomone JAV ir Pasaulio

Bankas savo skaičiavimuose šiuo metu taiko šias SCC reikšmes, kurios yra globalios visoms šalims ir

visiems sektoriams, ir gali būti taikomos ir Lietuvai: šiuo metu, SCC yra apie 47 EUR (55 USD) už tCO2,

2030 m. taikomos SCC reikšmės yra 60 EUR (70 USD) už tCO2, bet atsižvelgiant į riziką ir

neapibrėžtumą, SCC gali būti įvertintas iki 100-145 EUR (120–170 USD) už tCO2. Lietuvos atveju, SCC

2030 m. reikšmė galėtų būti apie 60-100 EUR už tCO2. 2019 m. transporto priemonių išmetama tarša

Lietuvoje sudarė 6 289,97 tūkst. tonų CO2 ekvivalento. Tokiu būdu, SCC (angl. social costs of carbon),

kuri reiškia ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę taršos žalą, reikšmė yra lygi 296,1 mln. EUR SCC.

2030 m. transporto tarša dar išlieka didelė ir pagal dabartinius planus sieks 3633,83 tūkst. tonų, kas

sudarys 217–363 mln. EUR SCC.

Jei siūlomoms priemonėms, Susisiekimo Ministerija yra numačiusi 2 269,84 mln. Eur ir šios priemonės

įgalins sumažinti ŠESD išmetimus 12 918,17 tūkst. t. CO2 ekv., tai sąnaudų ir naudos analizės atžvilgiu,

investicijos nebus efektyvios, jos įgalins sumažinti SCC – socialines CO2 sąnaudas 775,09–1 291,81

mln. Eur, t.y. investicijų atsipirkimas tebus 34–50 proc.

Lietuvoje priemonių, mažinančių transporto taršą, įgyvendinimą galima būtų organizuoti įvairiai ir pagal

politinius prioritetus, kurie paskelbus Fit55/2030 paketą kinta. Be abejo, paketo svarstymas gali užtrukti

net iki 3 metų, tačiau kardinalūs pokyčiai mažai tikėtini. Lietuvos Ekonomikos Gaivinimo ir Atsparumo

Didinimo Plano, kuris numato nemažas investicijas į žaliąją pertvarką, įgyvendinimas prasideda jau

2021 m. Susisiekimo Ministerijos nuomone, „ Prioritetas yra taršius automobilius kiek įmanoma plačiau

ir greičiau pakeisti netaršiais, tuo pačiu mažinant jų kiekį bei naudojimo poreikį pasiūlant patrauklius

alternatyvius nuosavam automobiliui keliavimo būdus – viešąjį ir bevariklį transportą, skatinti judėjimą

pėsčiomis, plečiant transporto priemonių dalinimosi platformas ir kitas su tuo susijusias paslaugas,

užtikrinant skirtingų transporto sektorių viešojo transporto suderinamumo sprendimus, t.y. ne tik perkant

transporto priemones, atnaujinant ir kuriant tam reikalingą infrastruktūrą ir visas kitas su tuo susijusias

priemones, tačiau ir šviečiant bei keičiant visuomenės ir verslo elgseną“.

Tokiu būdu, siūlomi įgyvendinti šie 7 priemonių paketai:

1) Horizontalus nedidelio investicinio intensyvumo priemonių paketas,

2) Investicinės priemonės į elektromobilius ir kitą netaršų transportą,

3) Investicinės ir neinvesticinės viešojo transporto priemonės,

4) Investicinės geležinkelio transporto priemonės,

5) Investicinės laivų transporto priemonės,

6) FIT 55/2030 priemonės,

7) Susijusios priemonės.

Horizontalus nedidelio investicinio intensyvumo priemonių paketas apima nuo šalies vidaus politikos

priklausančias priemones, kurios yra nesunkiai įgyvendinamos su nedaug investicijų, bet duoda ženklų

ŠESD išmetimų mažinimo efektą. Jos pareikalaus 331,8 mln. Eur viešųjų investicijų, iš kurių net 223,5

mln. Eur tenka Taršių transporto priemonių ribojimui, ir sutaupys net 8 590,96 tūkst. t. CO2 ekv.,

pagrinde dėl taršių lengvųjų transporto priemonių ribojimo, sutaupant 8 045,76 tūkst. t. CO2 ekv.

Investicinės priemonės į elektromobilius ir kitą netaršių transportą yra aktualios ir dėl Fit55/2030 paketo

įgyvendinimo. Europos Komisija siūlo nutraukti VDV automobilių gamybą / registraciją jau 2035 m.

Lietuva numato, jog 2030 m. elektromobiliai ir netaršios transporto priemonės sudarytų ne mažiau kaip

20 proc. lengvųjų transporto priemonių parko bei užtikrinti reikalingos įkrovimo ir pildymo infrastruktūros

plėtrą.

Siūlomoms priemonėms, LR Susisiekimo Ministerija kol kas yra numačiusi 1 543,42 mln. Eur lėšų, kas

sudaro 68 proc. Plane numatyto viešųjų investicijų poreikio (2 269,84 mln. Eur). Šios priemonės įgalins

sumažinti ŠESD išmetimus 12 918,17 tūkst. t. CO2 ekv.

Ankstesni tyrimai signalizuoja, kad pirminis PM ir AM Lietuvoje nepakankamai reaguoja į darbo

rinkos poreikius. Tai rodo tokie indikatoriai, kaip aukšta absolventų, dirbančių įgytos kvalifikacijos lygio neatitinkantį darbą, dalis. Šį iššūkį savo ruožtu galima sieti su daugeliupriežasčių, tarp jų – pasenęs programų turinys, nepatrauklios kvalifikaciją atitinkančio darbo

sąlygos. Remiantis projekto OECD Skills Strategy Lithuania rezultatais, vienu PM ir AM

sistemų reagavimą į darbo rinkos pokyčius Lietuvoje ribojančių veiksnių taip pat galima laikyti

jų finansavimo modelį. Ekspertai pažymi, kad siekiant paskatinti institucijų ir (potencialių)

studentų reagavimą į darbo rinkos poreikius svarbu valstybės finansuojamų studijų vietų

paskirstymą tarp švietimo sričių glaudžiau susieti su esamais ir, ekspertų vertinimu, ateityje tikėtinais darbo rinkos poreikiais. (OECD, OECD Skills Strategy Lithuania: Assessment and

Recommendations, 2021).

Šio projekto tikslas – parengti rekomendacijas, kaip turėtų būti nustatomi prioritetai

valstybiniam finansavimui paskirstyti aukštojo mokslo I pakopos ir vientisųjų studijų bei pirminio

profesinio mokymo srityse. Čia ir toliau terminas „švietimo sritis“ gali būti naudojamas kaip

universalus terminas, žymintis horizontalias skirtis tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo

programų. Gairės turi apimti (tiek, kiek tinkama) rodiklius, duomenis, duomenų analizės,

prioritetų išskyrimo metodus ir kitą informaciją, kuriais remiantis būtų galima išskirti studijų ar

profesinio mokymo finansavimo prioritetus.

Projekto tipas – funkcijų peržiūra. Įgyvendinant projektą siekiama patobulinti valstybinio

finansavimo paskirstymo tarp aukštojo mokslo studijų ir profesinio mokymo sričių sistemą

didinant institucijų veiklos skaidrumą, efektyvumą, kokybę ir rezultatyvumą.

Projekto uždaviniai:

• Pasiūlyti prioriteto valstybės finansavimui pirmosios pakopos aukštojo mokslo studijoms ir

pirminiam profesiniam mokymui paskirstyti apibrėžimą (dalyse 1.1.1.1 ir 1.1.2 2).

• Peržiūrėti Lietuvos valstybės finansavimo paskirstymo, planuojant priėmimą į aukštojo

mokslo studijų ir profesinio mokymo sritis, ir tikslinių stipendijų skyrimo funkcijas (1 skyriuje).

• Atlikti bent trijų šalių patirties analizę (kokius rodiklius ar informaciją naudoja prioritetams

išskirti, kokie metodai taikomi, koks proceso valdymas ir dalyviai). Analizuotinų šalių

sąrašas suderinamas su užsakovu (2 skyriuje ).

• Remiantis kitų šalių informacijos analize, atsižvelgiant į Įgūdžių strategijoje pateiktas

rekomendacijas ir ŠMSM pateiktus pasiūlymus, parengti bent dvi finansuojamų vietų

planavimo kriterijų alternatyvas ir įvertinti jų teigiamus ir neigiamus aspektus (3 skyriuje).

• Atsižvelgiant į atliktą kitų šalių analizę, išanalizuoti prieinamą Lietuvos informaciją

(duomenys, dokumentai), reikalingą prioritetams nustatyti, ir įvertinti jos panaudojimo

galimybes (1 skyriuje).

• Suformuluoti rekomendacijas, kaip turėtų būti nustatomi prioritetai valstybės finansavimui

paskirstyti aukštojo mokslo studijų ir profesinio mokymo srityse (4 skyriuje).

Siekiant įgyvendinti uždavinius derinami keli metodai:

• Dokumentų analizė. Siekiant nustatyti, kaip Lietuvoje ir užsienio šalyse reguliuojami

aktualių procesų dalyviai ir jų funkcijos analizuoti įstatymai ir poįstatyminiai aktai,

veiklos sutartys ir kt. aktualūs dokumentai.

• Individualūs pusiau struktūruoti interviu su planavimo procese dalyvaujančių institucijų

atstovais. Interviu metu siekta surinkti informaciją apie procesus, kurie nėra fiksuojami

dokumentuose bei informantų įžvalgomis susitirpinti sistemų vertinimą.

• Literatūros analizė. Siekiant pristatyti viešosios politikos, istorinį ir tarptautinį kontekstą

analizuotos Lietuvoje bei užsienyje atliktos studijos.

• Duomenų bazių analizė. Siekiant įvertinti, kokie planavimui aktualūs duomenys

prieinami Lietuvoje ir užsienio šalyse analizuotos duomenų bazės (talpyklos), kaip

Lietuvos Švietimo valdymo informacinė sistema (toliau –ŠVIS), ar Suomijos Vipunen.

1.1 dalyje pristatoma teisinė bazė, reguliuojanti valstybės finansuojamų vietų (toliau – VF) ir

tikslinių stipendijų (toliau – TS) paskirstymą pirmosios pakopos studijoms ir pirminiam

profesiniam mokymui. Taip pat pasiūlomi prioriteto valstybiniam finansavimui paskirstyti

apibrėžimai, kylantys iš pagrindinių teisiškai įtvirtintų VF ir TS planavimo tikslų. 1.2 dalyje

apžvelgiami šiuo metu Lietuvoje prieinami valstybės finansavimo planavimui aktualūs

duomenys. 1.3 dalyje pristatomos pagrindinės praktinės kliūtys, su kuriomis už planavimą

atsakingos institucijos ir kitos suinteresuotos šalys susiduria planavimo procese.

2 dalyje, siekiant identifikuoti gerąsias praktikas, kurios būtų pritaikomos siekiant tobulinti VF

ir TS planavimo sistemą Lietuvoje, analizuojamos aktualios užsienio šalių patirtys. 2.1 dalyje

siekiama supažindinti su užsienio patirčių analizei aktualiu kontekstu: a) valstybės finansavimo

paskirstymo tarp švietimo sričių vieta tarp kitų žmogiškųjų išteklių planavimo sistemos (toliau

– ŽIPS) elementų, b) ŽIPS raidos istorine trajektorija globaliame kontekste, c) centralizuoto

švietimo finansavimo pagal sritis planavimo paplitimu OECD valstybėse. 2.2–2.4 dalyse

pristatomi gilesnės atvejų analizės rezultatai. Analizei pasirinktos trys šalys: Vengrija, Estija ir

Suomija. Šalys pasirinktos siekiant, kad a) projekto rezultatai būtų pritaikomi ir trumpesniuoju

laikotarpiu – tam analizuojama Vengrija ir Estija, kurių planavimo sistemos yra arba Estijos

atveju dar neseniai buvo santykinai panašios į Lietuvos, b) būtų apžvelgtas pakankamai platus

alternatyvų spektras – tam į analizę įtrauktos labiau decentralizuotos Suomijos ir naujoji Estijos

sistemos.

3 dalyje pristatomos alternatyvios studentų (absolventų) pasiskirstymo tarp švietimo sričių

planavimo ir valdymo arba „vairavimo“ (angl. steering) sistemos. Alternatyvos sudarytos

atsižvelgiant į Lietuvos ir užsienio šalių patirčių analizę. Nors užsakant tyrimą buvo numatytas

siauresnis uždavinys – parengti bent dvi finansuojamų vietų planavimo kriterijų alternatyvas,

atlikta analizė atskleidė, jog valstybių gebėjimai nustatyti finansavimo prioritetus reikšmingai

priklauso ne tik nuo pasirinktų kriterijų, tačiau ir platesnio veiksnių spektro, kaip planavimui

reikalingos informacijos prieinamumas ir kokybė. Šioje dalyje alternatyvos vertintos

atsižvelgiant į jų atitiktį tikslui identifikuoti finansavimo prioritetus (apibrėžiamus kaip kryptis ir

smulkesni finansavimo vienetai, kurie labiausiai atitinka valstybės ūkinės, socialinės (ir

kultūrinės) plėtros tikslus), skaidrumą, efektyvumą, kokybę ir rezultatyvumą. 4 dalyje, remiantis

atlikta analize, pateikiamos rekomendacijos dėl prioritetų nustatymo sistemos tobulinimo.

Lyčių lygybė yra viena esminių vertybių, kuri būtina siekiant įgyvendinti šalies demokratijos pagrindus. Kiekviena

šiuolaikinė šalis, įgyvendindama savo viešosios politikos sprendimus, privalo siekti, kad lyčių lygybės principai

būtų įtvirtinti kiekviename viešosios politikos įgyvendinimo žingsnyje. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, remiantis

Europos lyčių lygybės instituto (angl. European Institute for Gender Equality (EIGE)) duomenimis4, lyčių lygybė

laikui bėgant turi stiprų teigiamą poveikį bendram vidaus produktui, tenkančiam vienam gyventojui. Yra

prognozuota, kad pagerinus lyčių lygybę ES iki 2050 m. BVP vienam gyventojui padidėtų 6,1–9,6 proc., o tai

sudarytų 1,95–3,15 trilijonus eurų. Ypatingai į tai reikėtų atkreipti dėmesį toms šalims, kurių galimybės didinti

lyčių lygybę yra didesnės (žr. 1 priedą). Matoma, kad Lietuva turi siekti lyčių lygybės, kadangi lyčių lygybės

įgyvendinimas suteikia Lietuvai galimybę gauti ekonominės naudos. Nustatyta, kad vidutiniškai pagerėjusi lyčių

lygybė tokiose šalyse, kuriose lyčių lygybės atotrūkis yra didesnis, iki 2050 m. BVP gali padidinti apie 12 proc.5

McKinsey Centrinio Europos biuro studija6 rodo, kad didinant pastangas panaikinti moterų ir vyrų darbo jėgos

skirtumus Vidurio ir Rytų Europoje iki 2030 m. galima pasiekti papildomą 146 milijardų eurų metinį BVP prieaugį,

t. y. 8 proc. daugiau nei nesiimant jokių veiksmų šioje srityje. Tokia paskata gali grąžinti regioną į dinamiško

augimo kelią po COVID-19 pandemijos.

Pastarųjų kelių metų iššūkiai sprendžiant COVID-19 sukeltus iššūkius leidžia taip pat akcentuoti, kad biudžeto

rengimas integruojant lyčių lygybės principą gali padėti sukurti labiau įtraukiančią pasaulio tvarką; bet kokios

pastangos sušvelninti COVID-19 sukeltą nuosmukį neatsižvelgiant į lyčių lygybės principą mažina šių pastangų

veiksmingumą ir ypatingas dėmesys turi būti skiriamas suagreguotiems pagal lytį duomenims, kadangi tai yra

lyčių biudžeto sudarymo pagrindas7. Todėl galima teigti, kad svarbu yra siekti subalansuoto lyčių atstovavimo

darbo rinkoje, versle ir kitose socialinio gyvenimo srityse8. Pasaulio ekonomikos forumas (PEF) teigia, kad 2019-

2020 m. iššūkiai pridėjo papildomus 55 metus panaikinti lyčių skirtumą ekonominėje nelygybėje (WEF 2021).

Todėl politikos formuotojai ir kitos suinteresuotosios šalys turi keisti viešosios politikos kryptį ir aktyviai diegti

lyčių lygybės principu grįstus įrankius.

1995 m. rugsėjo 15 d. IV pasaulinėje moterų konferencijoje priimtoje Pekino deklaracijoje ir Pekino veiksmų

platformoje buvo aktyviai pabrėžiama lyčių aspekto integravimo strategija ir įvardinta, kad vyriausybės privalo

imtis visokeriopų priemonių sistemingai tirti, kokią naudą valstybės sektorius atneša moterims, ir koreguoti

biudžetą taip, kad jos turėtų lygias teises su vyrais naudotis valstybės finansų teikiamais privalumais (Rakauskienė

et al. 2014). Biudžeto sudarymas lyčių aspektu buvo įtrauktas į konferencijos deklaraciją (nacionaliniu ir

tarptautiniu lygiu bei kaip finansinis susitarimas).

Taigi lyčių aspektu grįstas biudžeto sudarymas yra vienas iš pagrindinių įrankių, leidžiantis veiksmingai plėtoti

lyčių aspekto integravimo strategiją (angl. gender mainstreaming). Reikėtų pažymėti, kad biudžeto sudarymas

lyčių lygybės pagrindu yra transformacinis procesas. Formuojant šiuo aspektu biudžetą, daugiausia dėmesio

skiriama instituciniams pokyčiams, kuriais siekiama pakeisti išteklių rinkimo ir paskirstymo politinėse institucijose

procesus, viešąją politiką ir biudžeto rengimo procesus kurie leistų pasiekti didesnį lyčių lygybe grįstą rezultatą

(O’Hagan 2018). Biudžeto sudarymo lyčių lygybės aspektu tikslas yra dekonstruoti lyčiai priskiriamas normas ir

taisykles, sudarančias socialinius struktūrinius apribojimus, kuriuos įtvirtina institucinė praktika. Susirūpinimas

dėl apmokamo ir neatlygintino darbo, priežiūros pareigų vykdymo, skirtingo moterų ir vyrų laiko panaudos

įvertinimo ir moterų atliekamo neapmokamo darbo neįtraukimo į nacionalinės ir Europos apskaitos sistemas yraesminis dalykas analizuojant biudžeto projektus. Reikėtų pabrėžti, kad lyčių lygybės aspektu grįstas biudžeto

sudarymas9 dažniausiai suprantamas kaip biudžetas, kuriuo siekiama pagerinti lyčių lygybę keičiant pajamų

didinimo ir išlaidų sprendimus bei su tuo susijusius politinius sprendimus. Tai daroma analizuojant fiskalinę

politiką, viešąsias išlaidas ir viešąsias pajamas remiantis lyčių požiūriu, nustatant pasekmes ir poveikį moterims

ir mergaitėms, lyginant su vyrais ir berniukais, taip pat atsižvelgiant į kitus nelygybės aspektus ir pripažįstant

poveikį lyčių lygybei10. Biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu tikslas yra sukurti tokį procesą nacionaliniu ir

subnacionaliniu lygmeniu, kuris leistų sudaryti lyčių atžvilgiu jautrius biudžetus. Vyriausybė, biudžeto formavimo

metu įtraukdama lyčių aspektą, gali geriau suprasti skirtingus savo rinkėjų poreikius ir efektyviau planuoti, vykdyti

ir stebėti išlaidas bei pajamas11. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad biudžeto sudarymas lyčių aspektu neturėtų būti

susijęs tik su tolygiu vyriausybės išlaidų paskirstymu moterims ir vyrams.

Taigi, šio tyrimo objektas yra biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu diegimas.

Tyrimo tikslas – nustatyti biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu įdiegimo Lietuvoje galimybes.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti kitų valstybių praktiką, geruosius pavyzdžius, ir identifikuoti skirtingus diegimo ir

įgyvendinimo modelius.

2. Atsižvelgiant į Lietuvos biudžeto formavimo ir strateginio valdymo procesus, ir užsienio šalių patirtį,

pateikti pasiūlymus, kokia apimtimi Lietuvoje galėtų būti įdiegtas biudžeto formavimas lyčių lygybės

principu.

3. Nurodyti kokias teisines ir /ar strateginio planavimo priemones reikėtų priimti planuojant biudžeto

formavimo lyčių lygybės principu įdiegimą rekomendacijose.

Įgyvendinant šį tyrimą taikyta įrodymais grįsto valdymo (ĮGV) priemonė sprendimo poveikio vertinimas, t. y.

siekiama nustatyti, kokiu mastu biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu iniciatyva gali būti diegiama Lietuvoje

(valstybės ir savivaldos lygiu). Šiam vertinimui atlikti buvo keliami šie vertinimo klausimai:

• Kokie galimi biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu diegimo ir įgyvendinimo modeliai ir jų

alternatyvos valstybiniu ir savivaldos lygmeniu?

• Koks Lietuvos institucijų pasirengimas diegti biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu iniciatyvą

valstybiniu ir savivaldos lygmeniu?

• Kokie žingsniai ir priemonės būtinos, norint pradėti šį veiksmą, kokios egzistuoja pagrindinės kliūtys ir

iššūkiai valstybiniu ir savivaldos lygmeniu?

Siekiant nustatyti biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu Lietuvoje įdiegimo galimybes buvo taikyti

dokumentų (teisės aktai) ir antrinių šaltinių (moksliniai straipsniai, monografijos, ataskaitos, rekomendacijos,

gairės ir pan.) analizės, atskirų šalių ir miestų patirties pavyzdžių (atvejų) studijos, statistinės analizės, fokus

grupės, anketinės apklausos tyrimo metodai. Šioje ataskaitoje vadovaujantis EBPO biudžeto sudarymo lyčių

lygybės principu sistema analizuojami Švedijos, Suomijos ir Airijos lyčių lygybės principu grįsto biudžeto

sudarymo modeliai. Šalių pasirinkimas buvo grįstas atsižvelgiant į šalies pasiektą lygį lyčių lygybės principu

sudaromo biudžeto indekse (žr. 3 priedą). Švedija pasirinkta kaip šalis, turintį ilgalaikę patirtį diegti lyčių lygybės

principu grįstą biudžeto procesą bei pasiekusi aukštą biudžeto lyčių lygybės principu formavimo integracijos lygį.

Likusios dvi šalys – Suomija ir Airija yra įvadinėje biudžeto lyčių lygybės principu integravimo stadijoje. Nors šalys

pagal indekso reikšmę priskirtos prie šalių, kurios nėra stipriai pažengusios įdiegti biudžetą lyčių lygybės principu,

visgi jų pasiekimai yra aukšti ir verti dėmesio analizei. Pažymėtina, kad kaip tik tokių šalių pavyzdžiai būtų aktualūs

Lietuvai pradėti aktyviau išnaudoti įvairius biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu įrankius. Nuoseklus ir nuolat

tobulėjantis procesas leistų Lietuvai aktyviai išnaudoti turimą potencialą ir pasiekti ekonominį naudos efektą,

kuris egzistuoja dėl didesnio šalies atotrūkio diegiant įvairias lyčių lygybės principu grįstas priemones. Savivaldos

lygmens biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu diegimo galimybių vertinimui yra pasirinkti Gdansko (Lenkija),

Berlyno (Vokietija) ir Bilbao (Ispanija) miestai bei Andalūzijos regionas. Šių miestų ir regiono patirtis ir iššūkiaidiegti lyčių lygybės principu sudaromą biudžetą leidžia identifikuoti ir parengti sėkmės kelią šio principo diegimui

Lietuvos savivaldos biudžetuose.

Šio tyrimo ataskaitoje taip pat įvertinamas Lietuvos biudžeto formavimo ir strateginio valdymo procesas siekiant

įgyvendinti biudžeto sudarymo lyčių lygybės principu iniciatyvas12. Trumpai aptariami lyčių lygybę bei biudžeto

formavimo procesą įtvirtinantys teisiniai ir strateginiai dokumentai. Galiausiai pateikiama schema, kurioje

identifikuojami įrankiai ir atsakingos institucijos, kurie padėtų pagrindą Lietuvoje pradėti diegti biudžetą lyčių

lygybės principais. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pasiūlyti įrankiai ir jų taikymo pobūdis yra identifikuotas per visą

biudžeto formavimo procesą. Įtraukiant suinteresuotųjų šalių anketavimo (apklausos) ir fokus grupės tyrimo

metodus buvo nustatytos galimybės ir trukdžiai Lietuvoje diegti biudžetą sudaromą lyčių lygybės principu

valstybės ir savivaldos lygiu. Taip pat šio tyrimo metu buvo išskirtos esminės priemonės ir įrankiai, kurie būtini

siekiant rezultatyvaus šio proceso įgyvendinimo. Suformuotos rekomendacijos siekiant įgyvendinti biudžeto

sudarymo lyčių lygybės principu iniciatyvą valstybės ir savivaldos lygiu, t. y. pateikiami siūlymai, ką reikėtų

svarstyti daryti, kokie būtini pirmieji žingsniais siekiant pradėti įgyvendinti šią iniciatyvą.

Lietuvos Respublikos XVIII Vyriausybės programą planuojama sukurti ir įgyvendinti misijomis grįstų

mokslo ir inovacijų programų modelį, todėl, siekiant modernaus ir efektyvaus studijų ir mokslo sistemos valdymo,

numatyta atlikti politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų, įskaitant ir Lietuvos mokslo tarybą (toliau –

LMT arba Taryba), atsakomybių peržiūrą ir pateikti rekomendacijas dėl efektyvesnio funkcijų pasiskirstymo.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – ŠMSM) 2021 m. liepos 29 d. užsakė Vyriausybės strateginės

analizės centrui (toliau – STRATA) atlikti LMT veiklos veiksmingumo bei galimos įtakos jos veiklos veiksmingumui

prie LMT reorganizavimo būdu prijungus Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (toliau – MITA) vykdomas

funkcijas, priskirtas ŠMSM kompetencijai, vertinimą. Tyrimas buvo vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos

Vyriausybei atskaitingų institucijų funkcijų peržiūros metodikos, atliekant horizontalią ir vertikalią funkcijų

peržiūras.

Tyrimo objektas – LMT įgyvendinamos funkcijos ir uždaviniai, numatyti nacionaliniuose teisės aktuose.

Tyrimo tikslas – atlikti LMT funkcijų ir uždavinių įgyvendinimo veiksmingumo vertinimą.

Identifikuodama svarbiausias spręstinas problemas, formuluodama pasiūlymus, STRATA suformuota ekspertų

darbo grupė atliko užsienio ir šalies ekspertų pateiktų rekomendacijų, teisės aktų ir kitų prieinamų

administracinių duomenų, kuriuose pristatomos LMT funkcijos ir uždaviniai bei jų įgyvendinimas, analizę, pusiau

struktūruotų interviu metu ir apklausų raštu būdu surinko suinteresuotų šalių (mokslininkų, institucijų mokslo

administratorių, mokslui imlių įmonių, mokslo asociacijų, LMT ir MITA, buvusių LMT komitetų narių) nuomones.

Ekspertų vertinimai, užsienio šalių patirtis, LMT esamų ir buvusių komitetų narių, suinteresuotų šalių įžvalgos

leidžia teigti, kad dvejopos LMT funkcijos (mokslo politikos patariamoji ir ekspertinė-mokslo politiką

įgyvendinančioji) nėra išskirtinė praktika. Šioms funkcijoms vykdyti LMT turi reikalingas kompetencijas.

Žemiau įvardijamos problemos sietinos ne su funkcijų aprėptimi, o su jų neatitinkančiais LMT turimais formaliais

įgaliojimais bei juos tik iš dalies atliepiančia vidine struktūra.

Ekspertų grupė konstatavo, kad gerindama išorinio ir vidinio valdymo sritis LMT tik iš dalies įgyvendino

Europos mokslo fondo (European Science Foundation, toliau – ESF) rekomendacijas. Dalis ESF rekomendacijų

buvo platesnės nei LMT turimi įgaliojimai, pavyzdžiui, rekomendacija: „LMT turi rasti būdų tapti aktyvesne

patarėja mokslo politikos klausimais ir labiau prisidėti prie nacionalinės mokslo sistemos strategijos“. LMT gali be

Seimo ar Vyriausybės pavedimo inicijuoti tokios strategijos rengimą, tačiau tam turi būti konkretus teisinis

pagrindas. LMT numatė šios rekomendacijos įgyvendinimo priemones esamų ir teisės aktų apibrėžtų įgaliojimų

ribose, nesiūlydama jų plėsti. LMT funkcijos ir įgaliojimai nėra aiškiai suformuluoti (MSĮ, Lietuvos mokslo tarybos

nuostatai, kiti dokumentai), todėl neišnaudojamas LMT ekspertinis potencialas formuojant nacionalinę mokslo

politiką ir viziją, nėra aiškiai formaliai apibrėžtas LMT santykis su kitomis MTEPI lauke veikiančiomis ir

veiksiančiomis institucijomis (pavyzdžiui, su steigiama Inovacijų agentūra), įtempti santykiai su ŠMSM. Išlieka

galimybė, kad pasikeitus pavaldumui LMT gali prarasti net ir šiuo metu turimas ribotas galimybes bei

savarankiškumą daryti įtaką formuojant mokslo politiką ir vykdyti kai kurias kitas mokslo sistemos funkcionavimui

svarbias funkcijas. LMT narių parinkimo ir tvirtinimo tvarka, lyginant su vyraujančiomis praktikomis užsienyje, yra

gana išskirtinė ir komplikuota. Būtų racionalu atranką į skirtingas valdymo struktūras padaryti veiksmingesnę ir

logiškesnę atsižvelgiant į šių struktūrų atsakomybes. Galiausiai, MSĮ nėra aiškiai apibrėžtos LMT veiklos

atskaitomybės (finansinė atsakomybė ir atskaitomybė apibrėžta kitais įstatymais).

Priemonės LMT vidinio valdymo rekomendacijoms iš esmės įgyvendintos, tačiau vidaus valdymo funkcijos nėra

iki galo išgrynintos, iš dalies persidengia, o tai gali būti veiklos neefektyvumo priežastis. Sprendžiant LMT

vidinio valdymo ir administravimo problemas reikia aiškiai atskirti atsakomybes tarp LMT valdybos, pirmininko,

komitetų ir fondo. LMT numatytos funkcijos ir jas vykdančių padalinių atsakomybės yra keturios: 1) mokslo politikos ekspertinės, 2) mokslo projektų ar veiklos ekspertavimo, 3) mokslo projektų administravimo funkcijos,

4) atsakomybės, užtikrinančios pačios LMT veiklos valdymą. Antrąją veiklą vykdo komitetai, trečiąją – mokslo

fondas. Už pirmąją ir ketvirtąją veiklas atsakingi keli padaliniai, o įgyvendinimo mechanizmas sudėtingas:

pirmininkui priskirtos 23 veiklos, apimančios ne tik atstovavimo įstaigai bei strateginio valdymo, bet ir gana

smulkias administracines veiklas, turinčias užtikrinti, kad LMT tinkamai atliktų savo funkcijas. Pasiūlymams dėl

mokslo politikos sprendimų ir ekspertiniams pranešimams parengti numatytas sudėtingas ir laikui imlus derinimo

mechanizmas, nes nei komitetai, nei valdyba nėra nuolat dirbantys, o užklausimai iš Seimo ir Vyriausybės būna

pateikiami ir dėl gana smulkių klausimų. Stiprinant LMT kaip mokslo politikos patarėjos funkciją, jos struktūroje

galėtų atsirasti ekspertų komitetas ar komisija, kuri užsiimtų būtent mokslo politikos ekspertize, bet nedalyvautų

ekspertuojant mokslo projektus ir programas, nevykdytų kitų įgyvendinimo funkcijų. Valdybai kaip strateginio

valdymo organui neturėtų būti pavestos atsakomybės, kurioms reikia specifinių ekspertinių kompetencijų,

susijusių su tam tikros srities mokslinio darbo patirtimi. Du dabartiniai LMT komitetai turėtų susitelkti į mokslo

projektų ir programų ekspertavimą. Siekiant labiau atskirti atstovavimo ir administracines (vadybines) LMT

pirmininko funkcijas, didesnę dalį administracinių (vadybinių) funkcijų pirmininkas galėtų deleguoti moksliniam

sekretoriui arba vykdomajam direktoriui, kuris turėtų būti įstaigos administracijos dalis, apribojant jo kadencijų

skaičių.

Lietuvos teisiniai dokumentai numato reikšmingą LMT vaidmenį mokslo politikos formavimo procesuose. Tačiau

ESF studijoje pažymima, kad LMT iš esmės yra tik mokslinių projektų finansavimo agentūra, o jos patariamoji

funkcija neatspindi turimo ekspertinio potencialo. LMT neįsijungia į Seimo priimtų strateginių dokumentų tolesnį

vystymą ir strategijos detalizavimą aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų srityse. Antra, nors LMT turi labai artimus

darbinius santykius su ŠMSM, pastaroji, pasak ekspertų, netraktuoja LMT kaip „kertinio strateginio žaidėjo

formuojant nacionalinius MTEP planus“, o labiau kaip „vertinimo ir lėšų paskirstymo paslaugos tiekėją ir kaip

patariamąją organizaciją pagal poreikį“. Ekspertai ragino keisti požiūrį tiek LMT viduje, tiek ir kitose kertinėse

institucijose, kad LMT taptų aktyvesniu viešosios politikos dalyviu ir intensyviau bendradarbiautų su ŠMSM ir

Seimu. Vis dėlto, vėliau priimti teisiniai dokumentai (2017 m. LMT nuostatai), nežiūrint pradinių deklaruojamų

uždavinių, įpareigoja LMT atlikti tik gana siauras mokslo politikos įgyvendinimo funkcijas – administruoti MTEP

konkursinį finansavimą ir doktorantūros vertinimą, platesnio strateginio pobūdžio veiklas paliekant

nedetalizuotas. Kitų teisės aktų analizė patvirtina, kad LMT patariamoji-ekspertinė funkcija Vyriausybės lygiu

veikia labiau sporadiškai, o pats dalyvavimas nėra proaktyvus. Galiausiai, lieka LR Seimo Švietimo ir mokslo

komitetas (toliau – LRS ŠMK), kuriame LMT atstovas bent jau teoriškai gali bandyti įgyvendinti 2017 m. Seimo

nutarime nurodytus strateginio pobūdžio uždavinius mokslo politikos sferoje.

Dabartinė LMT situacija reikalauja esminių pokyčių teisinio reguliavimo, žmogiškųjų bei finansinių išteklių ir

(tarp)institucinio bendradarbiavimo srityse. Galimi keli kompleksiniai sprendimų variantai, kuriuos turėtų

apsvarstyti ir įvertinti politikai. Vienas iš jų – išlaikyti atskaitomybę Seimui ir kartu gerokai sustiprinti LMT mokslo

analitikos funkcijas, taip užtikrinant autonomiją įgyvendinant patariamąją funkciją. Tai būtų galima įgyvendinti

stiprinant LMT Mokslo politikos ir analizės skyrių ir (ar) įkuriant trečiąjį komitetą, skirtą strateginės mokslo

analizės vystymui. Šią LMT rolę sustiprintų ir formalus teisinis įpareigojimas Vyriausybei visais mokslo politikos

klausimais gauti ekspertinę LMT nuomonę. Antras variantas – perkelti LMT pavaldumą Vyriausybei. Šiuo metu

Vyriausybė skiria biudžetines lėšas, tvirtina daugumą LMT narių ir teikia pasiūlymus Seimui dėl likusiųjų. Jei taip

būtų pakeistas LMT pavaldumas, santykiai su Vyriausybe taptų glaudesni ir, tikėtina, sisteminiai. Tačiau reikėtų

papildomai užtikrinti LMT autonomiją įgyvendinant mokslo politikos patariamąją funkciją. Šioje pavaldumo

konfigūracijoje LMT pirmininkas galėtų tapti nuolatiniu ir teisiškai formalizuotu Ministro Pirmininko patarėju

mokslo politikos klausimais – tai suteiktų organizacijai papildomus įtakos svertus kitų ministerijų ir valstybinių

institucijų atžvilgiu. Be to, tai sustiprintų ir Vyriausybės galimybes nuosekliau ir kompleksiškiau vystyti bei

įgyvendinti mokslo politiką. Trečias variantas – priskirti Tarybą ŠMSM pavaldumui – nesiūlytinas. Toks scenarijus

reikalautų pagrindinių LMT uždavinių, apibrėžtų 2017 m. Seimo nutarime „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų

patvirtinimo“, peržiūrėjimo. Reikėtų iš esmės siaurinti LMT vaidmenį iki mokslo konkursinį finansavimą

prižiūrinčio ir vykdančio fondo ar agentūros, neturinčios mokslo politikoje atskiro vaidmens. Tokia reforma

gerokai apribotų LMT galimybes veikti nacionaliniame tarpinstituciniame ir tarptautiniame lauke. Neatsižvelgiant į pasirinktą sprendimų variantą, LMT analitinių pajėgumų stiprinimas mokslo politikos srityje negali būti

atidėliojamas.

Valstybės subsidijos MTEP veiklą vykdančioms institucijoms planuojamos ŠMSM, derinant su LR Seimo

Švietimo ir mokslo komitetu, tvirtinamos Vyriausybės ir teikiamos Seimui, priimant įstatymą dėl metinio

valstybės biudžeto, LMT vaidmuo šiame procese nėra apibrėžtas. Su nedidelėmis išimtimis LMT turi galimybę

pareikšti nuomonę dėl skiriamų finansavimo apimčių tiek ŠMSM vadovams, tiek LRS ŠMK nariams: LMT vadovai

greta kitų socialinių partnerių nuolat kviečiami ar savo iniciatyva dalyvauja valdžios institucijų rengiamuose

posėdžiuose, skirtuose MTEP finansavimui. Tačiau pastebėtina, kad svarstant tiek kasmetinio MTEP valstybinio

finansavimo apimtis, tiek ilgesnio laikotarpio, pavyzdžiui, ES lėšas, LMT kviečiama įsitraukti (pareikšti nuomonę)

tik tada, kai pagrindiniai sprendimai Vyriausybės lygmeniu iš esmės jau yra priimti.

Šiuo metu organizacinėje LMT struktūroje nėra darinio, vykdančio sistemingą šalies MTEP veiklų biudžetinio

finansavimo poreikio analizę, taip pat nėra atliekama ekspertinė veikla, skirta pagrįsti šalies mokslo įstaigų

biudžetinio bei konkursinio finansavimo poreikį, įvertinti naujų besivystančių mokslo šakų potencialą ir

galimybes jas plėtoti Lietuvoje bei nustatyti valstybinio finansavimo poreikį naujoms šakoms. LMT ekspertinės

žinios pasitelkiamos atliekant kasmetinį mokslo ir studijų institucijų mokslo rezultatų vertinimą, lemiantį 40 proc.

biudžetinių asignavimų mokslui; LMT neseniai pavestas ir išorinio palyginamojo vertinimo, pasitelkiant

tarptautinius ekspertus, organizavimas. LMT vaidmuo išaugo tvarkant dalyvavimo tarptautinėse mokslo

infrastruktūrose narystės finansavimą. Konkursinės LMT finansavimo priemonės apima 4 pagrindines paramos

sritis: valstybės užsakomųjų mokslinių tyrimų ir kitų veiklų finansavimas („iš viršaus į apačią“); mokslininkų

(mokslininkų grupių) inicijuoti projektai („iš apačios į viršų“); tarptautinės ir tarpvalstybinės programos bei

iniciatyvos; parama mokslinei karjerai. Vis dėlto LMT, nors ir pradėjusi įgyvendinti 2014 m. ESF ekspertų

rekomendacijas dėl nacionalinių mokslo programų plėtojimo ir didesnio orientavimosi į taikomuosius tyrimus

(pavyzdžiui, NMP „Link ateities technologijų“), šiuo metu neturi galimybės inicijuoti naujų NMP. Nemažai

diskusijų sukelia konkursinio finansavimo rezultatai: kai kurių konkursų sėkmės procentui neviršijant 10 proc.,

nuolat kyla nepasitenkinimas projektų ekspertinio vertinimo objektyvumu ir ekspertų kompetentingumu.

ESF ekspertų rekomendacijos, siūlančios plačiau diegti finansavimo priemones, skatinančias talentingų tyrėjų

pritraukimą į Lietuvą, iš esmės yra įvykdytos. Su išlygomis tai liečia aukšto lygio tyrėjų (profesorių) pritraukimą.

Taip pat galima laikyti, kad H2020 ekspertų teigiamai įvertintų, bet nefinansuotų projektų įgyvendinimo paramos

priemonė turi didelį potencialą ateityje inicijuoti jaunųjų mokslininkų reintegraciją ir atvykimą į Lietuvą.

Doktorantūros studijų procesas yra stipriai remiamas įvairiomis doktorantų mobilumą skatinančiomis

priemonėmis. Nuo 2018 m. industrinės doktorantūros projektai buvo integruoti į esamą konkursinės

doktorantūros priemonę. Doktorantų mobilumą skatinančių priemonių gausa ir įvairovė leidžia teigti, kad ESF

ekspertų rekomendacijos dėl ankstyvos karjeros stadijos tyrėjų yra pilnai įgyvendintos. Tą patį galima pasakyti ir

apie podoktorantūros stažuotes – čia pažymėtini ypač dideli sėkmės faktoriai, kurie rodo didelį konkursinio

finansavimo prieinamumą podoktorantūros stažuotojams. Bent 10 proc. podoktorantūros stažuotojų buvo

užsienio piliečiai – tai pagrindžia aiškias projekto dalyvių ir LMT pastangas pritraukti talentingus tyrėjus į Lietuvą.

ESF ekspertai pastebėjo didžiulį LMT indėlį pereinant prie tarptautinių mokslo standartų bei pateikė

rekomendacijas, kaip didinti Tarybos programų mokslinę kokybę ir poveikį. LMT į jas atsižvelgė ir iš esmės

įgyvendino. Siekdama gerinti ekspertinio vertinimo kokybę LMT išplėtė registruotų ekspertų sąrašą, ypač

užsienio ekspertų, parengė vadovą ekspertams, kuriame buvo aprašyta ekspertavimo tvarka ir pateikta išplėstinė

informacija apie vertinimo kriterijus. Įgalintas projektų paraiškų anglų kalba teikimas, patvirtintas galimo interesų

konflikto vengimo aprašas, nors išlieka interesų konflikto, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityse,

galimybė, pavyzdžiui, leidimas mokslo programos rengimo grupės nariams būti ir programos vykdymo grupėje.

Nors buvo nustatytos taisyklės parenkant ekspertus tarpdisciplininiams projektams, lieka neaišku, kaip praktiškai

veikia tarpdiscipliniškumo skatinimas – trūksta praktinių veiksmų. Siekiant sistemiškai kaupti ir vertinti

finansavimo rezultatus, tobulinama publikacijų, parengtų Tarybos finansuotų tyrimų pagrindu, apskaita,

numatomos LMT remiamų veiklų poveikio vertinimo ir kitos priemonės. Mokslo bendruomenės, mokslo

administratorių nuomone, LMT atliekamas mokslinių tyrimų kiekybinis vertinimas jau yra pakankamai objektyvus, nors dar liko trūkumų duomenų pateikimo apskaitos sistemoje. Išlieka kokybinio vertinimo

subjektyvumo galimybė, pasitaiko nepakankamai kvalifikuoto ekspertų darbo atvejų. Pastebėta, kad LMT,

vertinant doktorantūros studijas, pagrindinį dėmesį skiria formaliesiems kriterijams be gilesnės jų analizės.

Vertinant LMT veiklą tarptautiškumo aspektu ir ESF ekspertų pateiktų rekomendacijų atžvilgiu, galima

konstatuoti, jog didžiąją dalį rekomendacijų LMT įvykdė – parengtos Tarptautiškumo gairės (tarptautinės

strategijos atitikmuo), ir jų iš esmės laikomasi. LMT ieškojo būdų ir priemonių, kaip paskatinti tyrėjus dalyvauti

Europos mokslo programose, pagal finansines galimybes teikė paramą, tai įgyvendinti padėjo įsteigtas mokslo

ryšių LINO biuras Briuselyje, taip pat palaikomas nacionalinių atstovų tinklas. Šias tarptautinimo veiklas teigiamai

įvertino ir suinteresuotosios šalys. Sėkminga laikytina podoktorantūros programa, kiek prasčiau sekėsi pritraukti

talentus kitomis priemonėmis (pavyzdžiui, „valstybės profesorių“ programoje). Tęsiant šią ir kitas programas,

reikėtų peržiūrėti vertinimo kriterijus bei biudžetus (būtina numatyti persikėlimo išlaidų kompensavimą bei lėšas

įrangai ir laboratorijoms).

Lietuva, būdama konsoliduota demokratija su veikiančia rinkos ekonomika, integruota Vakarų bendruomenės

dalimi, šiandien susiduria su sudėtingais, globaliais, tarpusavy susijusiais ir greitai kintančiais iššūkiais, kaip

klimato kaita, kintantis tarptautinės sistemos paveikslas, demografinės tendencijos ir kt., kurie verčia iš naujo

peržiūrėti pamatinius strateginius valstybės dokumentus. Tam, kad galėtų prisitaikyti prie išorės aplinkos pokyčių

ir sėkmingai siekti savo tikslų, valstybės ilgalaikės raidos strategija, kurioje nusakoma jos vizija ir strateginiai

tikslai, turi atsižvelgti į ateitį formuosiančias tendencijas, įvertinti kontekstinius apribojimus. Tokia strategija nuo

kitų planavimo dokumentų skiriasi savo apimtimi ir prielaidomis, jos tikslas – suteikti struktūrą ir parametrus

detalesniam ilgalaikiam ir trumpalaikiam planavimui. Sėkmingai strategijai reikalinga sinergija ir simetrija tarp

tikslų, idėjų ir išteklių, kad politinių rezultatų ir sėkmės galimybės būtų panaudotos, o teigiami rezultatai dar

labiau tikėtini.1

Pripažindama tokio dokumento poreikį bei įpareigota Strateginio valdymo įstatymo, 2021 m. Lietuvos

Respublikos Vyriausybė inicijavo naujos valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ formavimą. Šioje

ataskaitoje pateikiami vertinimas ir analizė prisideda prie parengiamųjų „Lietuva 2050“ darbų. Konkrečiau,

tyrime nagrinėjama šiuo metu galiojanti valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ bei pateikiama išsami

esamos situacijos, įskaitant sprendimų priėmėjus saistančių ilgalaikių tarptautinių įsipareigojimų, apžvalga.

Ruošiantis naujos strategijos formavimui, svarbu įvertinti ligšiolinę Lietuvos patirtį formuojant tokio lygmens bei

apimties dokumentus. Tai nebuvo pirmasis bandymas strategiškai apmąstyti valstybės ateitį: 2002 m. Lietuvos

Respublikos Seimas patvirtino Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, 2008 m. Strateginių studijų centras atliko

tyrimą Valstybės didžioji (bendroji) strategija, o 2012 m. Seimas patvirtino strategiją „Lietuva 2030“. 2020 m.

buvo numatytas jos tarpinis vertinimas. Trumpai, bendrą esamos Lietuvos situacijos būklę atspindi šie žodžiai: „iš

esmės su Valstybe viskas gerai“ (D. Grybauskaitė, 2019 metinis pranešimas). Lietuva šiandien yra pripažinta

tarptautinės bendruomenės dalimi, ES, NATO, EBPO ir kitų organizacijų narė. Nagrinėjant atidžiau pagal

strategijoje „Lietuva 2030“ nustatytą esminį tikslą – tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo

nacionalinį tapatumą šalimi, integralia Šiaurės-Baltijos regiono dalimi, bei pagrindines raidos kryptis – sumani

visuomenė, sumanus valdymas, sumani ekonomika – matyti, kad bendros raidos tendencijos teigiamos, pažangos

būta, nors didelės dalies konkrečių 2020 m. užsibrėžtų tarpinių rezultatų pasiekti ir nepavyko. Visgi jie ir pati

strategija vertintini plačiau – kaip tam tikras pagrindas tolesniems sprendimams, esminis valstybės valdymą,

viešąjį diskursą struktūruojantis veiksnys. Rengiantis formuoti naują valstybės pažangos strategiją, svarbu

tinkamai įvertinti išmoktas pamokas.

Tuo tikslu pirmojoje tyrimo dalyje, nagrinėjamas valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ rengimo procesas, struktūra ir turinys. Analizėje, kuri remiasi 2021 m. birželį-liepą Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) analitikų atlikta Valstybės pažangos tarybos narių, prisidėjusių prie „Lietuva 2030“ rengimo proceso, apklausa,

siekiama įvertinti strategijos rengimo gerąsias praktikas ir išmoktas pamokas, įtampas ir klausimus, kuriuos būtina apgalvoti prieš rengiant naująją valstybės pažangos strategiją. Atlikus analizę, išskirtos šios įžvalgos:

• „Lietuva 2030“ buvo svarbus postūmis valstybės strateginio planavimo sistemos ir į ateitį orientuotos politinės kultūros vystymuisi Lietuvoje

• „Lietuva 2030“ stiprybė – platus visuomenės ir suinteresuotų šalių įtraukimas

• Strategijos įgyvendinimo ir stebėsenos procesas pasižymėjo neapibrėžtumu

• Pasirinktų rodiklių įtraukimas į strategiją jos įgyvendinimui vertės nesukūrė

• Išryškėjo strateginio mąstymo kultūros ir disciplinuotumo strategiją įgyvendinant trūkumas

• Į „Lietuva 2030“ strategijos rengimą nepakankamai buvo įtraukta opozicija

• Atnaujinant strategiją, reikalingas konsensusas dėl prioritetinių valstybės siekių (riboto) skaičiaus ir turinio

Atskirai pabrėžtina, jog rengiant „Lietuva 2030“ strategiją, tuometinės esamos situacijos vertinimas buvo atliktas pagal jau nustatytus politinius prioritetus, o ne sistemišką, išsamią aplinkos analizę, plačiau nenagrinėta išorės veiksnių įtaka. Vis tik, viena iš sąlygų gerai strategijai parengti yra ta, kad ji turi būti paremta išsamia tendencijų,

priežasčių, galimybių ir grėsmių analize. Kitaip nei tuometinė praktika, antrojoje šios ataskaitos dalyje pristatoma dabartinės (2020-2021 m.) situacijos analizė remiasi aplinkos skenavimo studijose plačiai taikoma STEAP (liet. socialinis, technologinis, ekonominis, aplinkos ir politinis aspektai) prieiga. Tokia esamos situacijos analizė leidžia ne vien visapusiškai įvertinti tarpinius „Lietuva 2030“ pasiekimus, bet ir padeda nustatyti svarbiausius spręstinus iššūkius rengiantis naujajai valstybės pažangos strategijai.

Atlikus analizę, išryškėjo šie svarbiausi Lietuvos socialiniai, technologiniai, ekonominiai, aplinkos ir politikos

esamos situacijos elementai, kurie gali daryti reikšmingą įtaką tolesnei valstybės raidai:

• Lietuvos visuomenė – viena iš sparčiausiai senėjančių Europoje; prognozuojama, kad 2050 m. darbingo

amžiaus žmonių Lietuvoje bus 34 proc. mažiau negu yra šiuo metu.

• Žmogiškojo kapitalo srityje, Lietuvos gyventojų įgūdžiai vertintini gerai (24 vieta iš 141 šalies Pasaulio

ekonomikos forumo ataskaitoje), tačiau tikėtina, kad skaitmeninės transformacijos raida ateityje kels

reikšmingų iššūkių dėl skaitmeninio raštingumo stokos.

• Socialinė nelygybė yra vienas didžiausių iššūkių siekiant aukštesnės gyvenimo kokybės Lietuvoje: išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje tebėra vienos mažiausių ES, o skurdo ar socialinės atskirties rizikos lygis

vienas aukščiausių.

• Skirtingais skaičiavimais, Lietuvos inovacinis pajėgumas yra nedidelis, ir, nors Lietuva turi

transformacinio potencialo, pramonėje ir gamyboje dominuojant žemos ir žemos-vidutinės technologijų

sektoriams, šalies ekonomikos persiorientavimas link aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo vyksta lėtai.

• Agrarinio kraštovaizdžio, būdingo Lietuvai, būklė yra prastėjanti dėl vykstančio nuolatinio žemės ūkio

intensyvėjimo.

• Nors, siekiant žiedinės ekonomikos tikslų, svarbu užtikrinti efektyvų išteklių naudojimą, tačiau Lietuvoje

išteklių produktyvumo rodiklis 2014–2019 m. reikšmingai nekito ir laikotarpio pabaigoje nuo ES-27

vidurkio atsiliko 60 procentų.

• Pagal Bertelsman Transformation Index, Lietuva priskiriama prie konsoliduotų demokratijų su gerai

veikiančia valdysenos sistema. Visgi esama ir tam tikrų trūkumų: išlieka aktuali korupcijos problema,

atsispindinti bent keliuose tarptautiniuose indeksuose, žemas pasitikėjimas institucijomis (pvz., Economist Intelligence Unit 2020-ųjų metų Demokratijos indeksas)

• Tarp EBPO Lietuva yra 8 vietoje šalių pagal viešųjų paslaugų skaitmenizaciją, tačiau tik 36 – pagal valstybės tarnybos gebėjimus.

Esamos situacijos analizė praplėsta Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų iki 2050 m. analize, įvertinus svarbų jų vaidmenį įrėminant tam tikras Lietuvos raidos trajektorijas. Atlikus pastarąją analizę, išryškėjo svarbus poreikis, kuriam iki šiol buvo skirta nepakankamai dėmesio – stiprinti valstybės institucijų ir suinteresuotų šalių įtraukimą

į Darnaus vystymosi tikslų darbotvarkę visais valdžios lygmenimis bei užtikrinti efektyvią Darnaus vystymosi tikslų darbotvarkės įgyvendinimo stebėsenos sistemą.

• Ši ataskaita analizuoja valstybės ilgalaikės strategijos paskirtį, turinį, rengimo ir įgyvendinimo procesų aspektus, siekiant geriau pasirengti naujos valstybės pažangos strategijos rengimui bei būsimo

dokumento veiksmingumo, biudžeto išlaidų rezultatyvumo. Tuo tikslu apžvelgtos strategijos kūrimo teorinės nuostatos, išanalizuota užsienio valstybių praktika, pateikti siūlymai ir rekomendacijos.

• Strategija – kompleksinė sąvoka, susiejanti valstybės tikslus su turimais ištekliais, taip pat ir nusakanti būdus ir priemones užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Politikos moksluose neretai naudojama valstybės

didžiosios strategijos sąvoka, išreiškianti nacionalinius interesus (pvz., išlikti tarptautinėje sistemoje, siekti ekonominių tikslų ir t.t.); dėl strateginio valdymo teorijų įtakos plačiai paplitęs ir vadybinis požiūris

į strategijas.

• Literatūroje apie strategijas politikoje, pažymimos kylančios įtampos viešosios politikos formuotojams tarp ilgalaikiško, strateginio požiūrio išlaikymo ir įprastinio politinio-rinkiminio ciklo diktuojamos,

kasdienės politikos darbotvarkės (angl. short-termism). Kitas įtampų laukas – pasirinkimai tarp visuotinės, visa-apimančios strategijos ir specializuotų sektorinių strategijų. Praktiniame lygmenyje

pastaruoju metu taip pat pastebima, kad kai kurios šalys savo ilgojo laikotarpio strategijas rengia remdamosi darnaus vystymosi tikslais (pvz., Suomija, Slovakija, Kanada), nors vargu ar joms taikytinas didžiosios / visa-apimančios strategijos apibrėžimas.

• Kalbant apie metodus, strategijų formavime tradiciškai laikomasi racionalaus pasirinkimo prieigos, naudojami strateginio planavimo metodai, susiejant tikslus su ištekliais (biudžetu). Tačiau praktiniame

lygmenyje formuojant ilgalaikes (daugiau nei dešimtmetį apimančias) strategijas, susiduriama su dideliu neapibrėžtumu, tad strategijų kūrime pasitelkiami ir kt. metodai, kaip pvz., galimų ateičių scenarijai,

atliepiantys ateities tendencijas ir kylančius iššūkius, suteikiantys platesnę erdvę mąstymui. Pažymima, kad strategijos turi būti nuolat peržiūrimos ir adaptuojamos prie kintančios aplinkos, atsižvelgiant į

pasiekiamus rezultatus (stebėsena ir vertinimai) ir kylančius naujus iššūkius.

• Ilgalaikės strategijos neretai apibūdinamos kaip vizijiniai dokumentai, tačiau kartu pabrėžiama, jog būtina galvoti apie jų įgyvendinimą (angl. delivery), todėl svarbu į jų rengimą įtraukti ne tik mąstytojusvizionierius, bet ir praktikus. EBPO 2018 m. viešojo valdymo apžvalgoje akcentuoja strateginio planavimo dokumentų ir biudžeto sąsajų svarbą: biudžetas yra kertinis vyriausybės politikos

dokumentas, nurodantis, kaip bus nustatyta metinių ir daugiamečių tikslų pirmenybė ir kaip jie bus pasiekti per resursų paskirstymą. Biudžetas, kartu su kitais vyriausybės politikos instrumentais, kaip įstatymai, reglamentai, bendri veiksmai kartu su kitais visuomenės veikėjais, skirtas tam, kad planai ir siekiai būtų paversti realybe.

• Lietuvos atveju, būsima valstybės pažangos strategija, pagal Strateginio valdymo įstatymą, yra apibūdinama kaip strateginio lygmens planavimo dokumentas, kuriame nustatoma valstybės pažangos vizija, jai įgyvendinti skirtos valstybės vystymosi kryptys ir poveikio rodikliai, atspindintys siekiamus socialinės, ekonominės ir aplinkos būklės pokyčius šalies mastu. Valstybės pažangos strategija turi derėti su Nacionalinio saugumo strategija.

• Siekiant tinkamai pasirengti naujosios valstybės pažangos strategijos formavimo procesui, šioje ataskaitoje plačiau analizuojami keleto užsienio šalių atvejai. Konkrečiau, analizuojamos septynių valstybių, naudojančių pažangius prognozavimo metodus – Airijos, Estijos, Singapūro, Jungtinės Karalystės (toliau – JK), Ispanijos, Suomijos, Jungtinių Arabų Emyratų (toliau – JAE) – neseniai parengtos ilgalaikės strategijos ir / ar strateginio planavimo sistemos. Kelti klausimai: ar šalis turi vieningą ilgalaikę strategiją; kokia pasirinkta strategijos rengimo prieiga-procesas (dalyviai, rengimo metodai, procesas), ką apima strategijos turinys; kaip užtikrinamas jos įgyvendinimas (stebėsena ir vertinimas); kokios sąsajos su biudžetu ir strateginio planavimo ciklu. Taip pat, kur įmanoma, pateiktos rengėjų refleksijos.

• Išanalizavus šalių patirtis, išryškėjo tokie aspektai:

o Ne visos šalys turi vieningą strategiją, kuri apimtų visas valstybės raidos sritis. Kai kurios šalys, pvz., JK, kliaujasi sektorinių / konkrečių politikos sričių strategijų formavimu.

o Tarp šalių skiriasi platesnės visuomenės / piliečių įtraukimo lygis ir atitinkamai, kiek remiamasi

bendra-kūrybos metodais ir prieiga strategijos rengimo ir iš to sekančiuose (angl. follow-up) procesuose – pvz., Estijos ir Suomijos procesai labai įtraukūs (Suomijos 50 dialogų su piliečiais, Estijos vertybėmis grįsta piliečių apklausa). Įtraukiant piliečius akcentuojamas pasitikėjimo

stiprinimo elementas (angl. building trust). EBPO teigimu, daugelio šiandienos nacionalinių vyriausybių patiriama visuomenės pasitikėjimo krizė gali būti sprendžiama, tarp kitų svertų, didesniu vyriausybių įtraukumu.

o Bendras strategijų rengime šalis vienijantis vardiklis – kad ilgalaikių strategijų rengimo procesu norima puoselėti ilgalaikės perspektyvos matymo / strateginio mąstymo vyriausybėje ir visuomenėje kultūrą, spręsti „short-termism“ (įprastinio politinio-rinkiminio ciklo diktuojamos, kasdienės politinės darbotvarkės) iššūkį.

o Kai kurios šalys (Ispanija, Singapūras, Estija) renkasi labiau pragmatiškas („roadmaps“ stiliaus)

strategijos rengimo prieigas, kitos, tokios kaip Suomija, sąlyginai labiau „vizijines“. Pavyzdžiui, Suomijos Vyriausybės pranešimų apie ateitį rengimas skirtas labiau politiniam dialogui plėtoti

(tiek su ateities vyriausybėmis, tiek su visuomene), ilgalaikio mąstymo ir tęstinumo (už rinkiminių ciklų) politinei kultūrai formuoti ir puoselėti.

o Prognozavimo arba ateities įžvalgų (angl. foresight) taikymas rengiant strategijas yra paplitusi prieiga, kuri tapo ypač aktuali pastaruoju metu, siekiant „į ateitį orientuotos politikos” (angl. anticipatory policy) – puoselėti toliaregiškesnį matymą politiniame strateginiame valdyme. Jis

laikomas svarbiu siekiant identifikuoti esminius pokyčius, tendencijas, kurie darys įtaką politikos formavimui ateityje, ir imantis atitinkamų veiksmų. Singapūro atveju, ateities įžvalgų mechanizmas sukuria „saugią erdvę“ / platformą reikalingai diskusijai tarp sprendimų priėmėjų dėl ilgojo laikotarpio strateginių klausimų. Tiek Singapūras, tiek Suomija savo diskurse, kalbėdami apie ateities įžvalgų, o tiksliau scenarijų pritaikymą strateginiame planavime, vartoja

panašius terminus, tokius kaip „bendro būsimos aplinkos vaizdo“ (angl. future operating environment) išgryninimas.

• Apibendrinant, tampa akivaizdu, kad, nepaisant prieigų ir strateginio planavimo kultūrų įvairovės, valstybes ir vyriausybes šiandien vienija dėmesys ateičiai ir mąstymui apie ją – tai atsispindi jų strateginio planavimo ir valdysenos procesuose. Nors ateities valdymas yra itin sudėtinga užduotis, šiandieninis sunkiai nuspėjamas ir greitų technologinių pokyčių kupinas pasaulis, sprendimų (ar neveiksnumo) kaštai ir poveikis būsimoms kartoms verčia vyriausybes ieškoti naujų proaktyvių veikimo būdų.

Tyrimu „Lietuvos ūkio transformacijos ir proveržio kryptys“ buvo siekiama (1) analizuojant užsienio, ES ir nacionalinius strateginius dokumentus apžvelgti ir preliminariai vertinti, kokios galėtų būti Europos žaliojo kurso įgyvendinimo kryptys Lietuvoje, (2) analizuojant aplinkos ir ekonominius veiksnius preliminariai vertinti, kuriose srityse Lietuvos ūkis gali išnaudoti Europos Žaliojo kurso teikiamas galimybes, siekiant sukurti proveržį.

Europos žaliasis kursas kelia naujus iššūkius bei sukuria naujas galimybes Lietuvai skatinti socialinę – ekonominę transformaciją, atsiejant ekonomikos augimą nuo gamtos išteklių bei kuriant socialiai teisingą bei įtraukią visuomenę. Europos žaliojo kurso ambicingi ir dalinai prieštaringi tikslai bei kompleksiškumas, taip pat ir užsienio ekspertų teigimu neatliepti visuomenės poreikiai, ne visada pasiteisinanti įprasta ES politikos tikslų integravimo į nacionalinius strateginius dokumentus praktika skatina taikyti sisteminio pokyčio prieigą, kurių viena gali būti Romos klubo ir SYSTEMIQ ekspertų pasiūlyta – Kompasas. Ši prieiga padėtų suderinti trumpo ir vidutinio laikotarpio uždavinius su ilgo laikotarpio tikslais įgyvendinant ES žaliojo kurso tikslus Lietuvoje.

Kompaso prieiga gali tapti įrankiu sprendimų priėmėjams, nes įgalina sistemiškai pažvelgti į socialinę – ekonominę transformaciją bei suteikia struktūrą ekologinių ekosistemų pagrindu žaliojo kurso įgyvendinimui Lietuvoje. Taikant šią holistinę prieigą bei atsižvelgiant į būsimus kompromisus įgyvendinant žaliąjį kursą Lietuvoje bei į nepakankamą tarpinstitucinį veiksmų koordinavimą, siūloma svarstyti taikyti sisteminio pokyčio valdymo modelį, kurio koordinavimą ir stebėjimą atliktų viena institucija.

Tyrimo metu nustatyta, kad kai kurių veiksnių aplinkos taršos monitoringo sistema turi trūkumų dėl pasenusių įrenginių, tad rekomenduojama atlikti visų aplinkos veiksnių naudojimo efektyvumo ir monitoringo sistemos išsamią analizę, atsižvelgiant į ES žaliojo kurso nulinės taršos bei efektyvaus ir ekonomiško aplinkos išteklių naudojimo tikslus.

Atliepiant Europos žaliojo kurso siekį mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, tyrimo metu buvo analizuoti Lietuvos ūkio sektorių (EVRK 2 red. skyriai) bendrosios pridėtinės vertės kaip sektoriaus plėtros mato rodiklių sąsajos su ŠESD. Nustatyta, kad didžiausių emisijų sektorių plėtra, matuojant BPV, nekoreliuoja tiesiogiai su nagrinėtų ŠESD emisija, išskyrus transporto H49 sektorių. O sektoriai, kurių plėtra tiesiogiai koreliuoja su ŠESD emisija yra tiesiogiai susiję su vartojimu.

Nacionaliniu lygiu Lietuvos problema yra dirbančiųjų santalka žemo darbo našumo sektoriuose. Didesnė dalis dirbančiųjų nacionaliniu lygiu buvo sutelkta žemo darbo našumo grupėse (mažmeninės ir didmeninės prekybos bei transporto sektoriai), jie dominavo ir daugelyje apskričių ir 2019 m. generavo 31 proc. BPV. O taršus ir aukšto darbo našumo energetikos sektorius sutelkė tik 1 proc. dirbančiųjų ir generavo 3 proc. BPV. Tad, atsižvelgiant į ES ŽK klimato kaitos mažinimo ir nulinės taršos siekius, rekomenduojama planuojant investicijų kryptis formuoti ir vertinti, atsižvelgiant į poveikį aplinkai, galimą produktyvumo kaip ekonominės plėtros ūkio sektoriuose didinimo potencialą bei dirbančiųjų koncentraciją.

Atsižvelgiant į tai, kad žaliojo augimo socialinės įtraukties sritis matuoja, ar ekonominė plėtros nauda yra paskirstoma tolygiai bei į tai, kad ES ŽK yra ne tik ekonominė bei socialinė transformacija bei atsižvelgiant į tai, kad užsienio ekspertų nuomone, socialiniai visuomenės poreikiai yra neatliepti ir EK išsakytą nuomonę dėl socialinio poveikio vertinimo būtinumo darbiniame NEKS vertinimo dokumente, rekomenduojama atlikti išsamią galimo Žaliojo kurso įgyvendinimo poveikio socialiniai sričiai vertinimą, atsižvelgiant į suplanuotas investicijų kryptis.

Atlikus daugiakriterinį Lietuvos ūkio sektorių vertinimą, kuris apėmė ŠESD emisijų ir produktyvumo kriterijus, rekomenduojama atlikti detalų visų transporto subsektorių (kelių, oro, vandens ir geležinkelių) svarbiausių ir didžiausią poveikį ŠESD mažinimui, energijos vartojimo efektyvumui ir AEI dalies didinimui darančių priemonių efektyvumo ekonominį įvertinimą. Ekonominiame vertinime rekomenduojama įvertinti „priemonių paketų“ veiksmingumą mažinti ŠESD išmetimus, jų įgyvendinimo sąnaudas ir investicijų grąžą, pasiūlyti optimalų „priemonių paketų“ įgyvendinimo planą.

Šio žvalgomojo tyrimo tikslas – pateikti išvadas ir rekomendacijas dėl kultūros ir kūrybos industrijų (toliau – KKI) ekonominio ir socialinio

poveikio nacionaliniu lygmeniu rodiklių rinkinių tobulinimo. Tikslo siekiama įgyvendinant tris uždavinius:

1. Įvertinti 2013 m. identifikuotų kultūros statistikos rodiklių prieinamumą ir pilnumą.

2. Atlikus literatūros apžvalgą identifikuoti naujus rodiklius, kuriais gali būti matuojamas socialinis ir ekonominis kultūros poveikis.

3. Įvertinti naujai identifikuotus socialinio ir ekonominio kultūros poveikio rodiklius pagal žemiau įvardytus kriterijus:

• Ar identiškas arba analogiškas rodiklis Lietuvoje jau skaičiuojamas?

• Ar rodiklis gali būti apskaičiuotas panaudojant šiuo metu kaupiamus duomenis ir rodiklius?

• Jei ne, kokių papildomų duomenų (tyrimų) reikėtų?

Uždaviniai įgyvendinami remiantis Lietuvos

ir užsienio literatūros (mokslinių ir taikomųjų tyrimų, teisės aktų) bei duomenų bazių analizės rezultatais.

Pirmame skyriuje pristatomi 2013 m. identifikuotų kultūros statistikos rodiklių prieinamumo ir pilnumo analizės rezultatai. Antrame skyriuje

analizuojamos galimybės tobulinti ekonominio, o trečiame – socialinio KK industrijų poveikio rodiklių rinkinį. Galiausiai ketvirtame skyriuje

pristatomos žvalgomojo tyrimo rezultatais grįstos išvados ir rekomendacijos dėl kultūros ir kūrybos sektorių ekonominio ir socialinio

poveikio nacionaliniu lygmeniu rodiklių rinkinių tobulinimo.

 Ši ataskaita apibendrina 2019 – 2020 metų laikotarpiu STRATA surinktus duomenis, atliktų tyrimų, analizių ir apklausų rezultatus bei sukauptą patirtį, įgalinant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo sistemą. Svarbią ataskaitos dalį sudaro EBPO dokumentų, susijusių su poveikio vertinimu, analizė ir kai kurių užsienio valstybių patirties apibendrinimas. Įrodymais grįstas valdymas, kokybiška ir nuolat tobulinama reguliavimo politika, poveikio vertinimo vaidmuo viešosios politikos cikle – tai temos, kurioms vis didesnį dėmesį skiria EBPO. Pradedant 2012 m., kai buvo paskelbtos Tarybos gairės dėl reguliacinės politikos ir valdysenos, ši tarptautinė organizacija paskelbė ne vieną analitinį dokumentą, apibendrinantį geriausią pasaulinę šios srities praktiką. 2015 m. metais EBPO rekomendavo Lietuvai pagerinti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo procesą, stiprinant kokybės priežiūrą ir konsoliduojant šią funkciją vienoje institucijoje. Naujausia, 2020 m. paskelbta EBPO Ataskaita apie numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą – turbūt pats detaliausias dokumentas, skirtas aptarti geriausią šios srities praktiką. EBPO išskiria penkis gerosios praktikos principus: 1) Vyriausybės įsipareigojimas taikyti poveikio vertinimo instrumentą; 2) tinkamas poveikio vertinimo sistemos modelis; 3) administracinių gebėjimų ir atskaitomybės stiprinimas; 4) tinkama poveikio vertinimo metodika; 5) nuolatinė sistemos stebėsena, vertinimas ir tobulinimas. Šioje ataskaitoje aptartas visų aukščiau išvardintų gerosios praktikos principų įgyvendinimas Lietuvoje, didesnį dėmesį sutelkiant poveikio vertinimo sistemos modeliui, administracinių gebėjimų stiprinimui ir poveikio vertinimo metodikai. XVIII Vyriausybės įsipareigojimą taikyti poveikio vertinimo instrumentą (nors šis aspektas nėra detaliau aptariamas šioje ataskaitoje) atspindi du priimti sisteminiai sprendimai – visam Vyriausybės kadencijos laikotarpiui patvirtintas didesnio poveikio teisės aktų, kuriems bus rengiami detalesni poveikio vertinimai, sąrašas ir Vyriausybės sprendimams reikalingų planuojamų parengti įrodymų sąrašas. Pastarųjų dvejų laikotarpiu Lietuvoje pradėti įgyvendinti pokyčiai ir iniciatyvos (STRATA sukūrimas ir tam tikrų funkcijų įrodymais grįsto valdymo srityje priskyrimas, EBPO projekto „Įrodymais grįstos politikos formavimas ir politikos vertinimas Vyriausybės centre“ įgyvendinimas, 2020 m. pradėti įgyvendinti „politikos eksperimentai“ numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo srityje parodo, kad Lietuvoje dedamos pastangos įgyvendinti penktąjį iš aukščiau išvardintų principų. Geriausios užsienio patirties taikymas – viena iš svarbių prielaidų tobulinti nacionalinę poveikio vertinimo sistemą. Todėl STRATA detaliau išanalizavo trijų užsienio valstybių – Čekijos, Estijos ir Jungtinės Karalystės – numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo sistemas, taip pat apibendrino informaciją apie 11 užsienio valstybių reguliavimo kokybės priežiūros institucijų veiklą (2 priedas). Siekiant pritaikyti užsienio valstybių patirtį Lietuvoje, vertėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbesnių aspektų (dalis iš jų nėra nauji ir iš dalies jau įgyvendinami ar taikomi mūsų šalyje): • poveikio vertinimas atliekamas prieš pradedant rengti teisės akto projektą; • viešosios konsultacijos integruojamos į poveikio vertinimo procesą; • efektyviai veikiančiai sistemai būtinos analitinės kompetencijos, poveikio vertinimų kokybės priežiūra ir šios funkcijos priskyrimas konkrečiai institucijai; • gali egzistuoti įvairūs poveikio vertinimo kokybės priežiūros mechanizmai (vienas svarbių skiriamųjų tokių mechanizmų skiriamųjų bruožų – kokybės priežiūros institucijoms suteikti (arba nesuteikti) įgaliojimai stabdyti teisėkūros procesą tais atvejais, kai poveikio vertinimo kokybė neatitinka nustatytų standartų); • kokybės priežiūros institucijos paprastai teikia ekspertinę ir konsultacinę pagalbą poveikio vertinimų rengėjams;

• tinkamai funkcionuojanti poveikio vertinimo sistema ne tik leidžia pagerinti teisės aktų kokybę, bet ir efektyviai kontroliuoti jų skaičių. Dar 2019 m. STRATA atliko valstybės tarnautojų apklausą, kuri leido susidaryti visapusišką Lietuvos poveikio vertinimo sistemos „nuotrauką“ iš teisės aktų rengėjų perspektyvos. Atliekant apklausą, išanalizuota ministerijose nusistovėjusi poveikio vertinimo praktika, identifikuotos problemos, su kuriomis susiduria valstybės tarnautojai, atlikdami poveikio vertinimus, nustatyti jų poreikiai metodinei ir konsultacinei pagalbai. Ši apklausa tapo išeities tašku planuojant tolesnius STRATA žingsnius poveikio vertinimo srityje, pirmiausia, parengiant metodologinį rinkinį, parengiant ir įgyvendinant mokymų programą valstybės tarnautojams. Nuo 2020 m. pavasario STRATA teikia konsultacijas ir metodinę pagalbą valstybės tarnautojams, atliekantiems išsamesnius numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimus ir tokiu būdu prisideda prie įrodymais grįsto valdymo principų integravimo į viešosios politikos procesą. Atliekant kokybinį tyrimą (pagilintą interviu) buvo apklausti poveikio vertinimų naudotojai, kurie, kaip kartais teigiama, nekuria paklausos poveikio vertinimams. Tyrimo metu išryškėjo tam tikri uždaro rato požymiai: viena vertus, poveikio vertinimų rengėjai pasigenda paklausos jų darbo rezultatams, kita vertus, poveikio vertinimų naudotojai nusiskundžia nepakankama pasiūla (poveikio vertinimai atliekami formaliai, netenkina poveikio vertinimų kokybė, trūksta sąsajų su strateginiais tikslais ir ekonominės poveikio analizės). Svarbiausios tyrimo įžvalgos, apimančios ministerijose vyraujančią praktiką, išryškintas problemas ir tobulinimo kryptis, pateikiamos žemiau. Apklausos rezultatai atskleidė ministerijose vyraujančią praktiką ir sistemines problemas: • dominuoja gana formalus poveikio vertinimo suvokimas, nepakankamai suprantamas jo vaidmuo teisėkūros procese; • poveikio vertinimas dažnam tarnautojui sukelia neigiamas asociacijas, susijusias su beprasmišku darbu ir administracine našta; • vyrauja nuomonė, kad poveikio vertinimai nėra naudojami priimant politinius sprendimus; • poveikio vertinimai retai atliekami iš anksto, įprastai tas daroma rengiant teisės akto projektą; • retai taikomi komandinio darbo metodai, paprastai už poveikio vertinimo parengimą atsakingas tarnautojas, kuris rengia teisės akto projektą; • tarnautojams, atliekantiems vertinimus, trūksta gerųjų poveikio vertinimo pavyzdžių, jiems nėra aišku, kaip turėtų būti atliekamas poveikio vertinimas, neaiškūs reikalavimai poveikio vertinimų kokybei; • poveikio ekonomikai ir valstybės finansams įvertinimas bei sąnaudų-naudos analizės atlikimas yra sudėtingiausios užduotys atliekant poveikio vertinimą; • poveikio vertinimo taisyklės nepakankamai aiškios, per daug įvairių metodinių dokumentų, ministerijose trūksta vienodos poveikio vertinimo praktikos Apklausos metu taip pat išryškėjo galimos svarbiausios poveikio vertinimo sistemos tobulinimo kryptys: • visos informacijos, reikalingos atlikti poveikio vertinimus, koncentravimas vienoje vietoje (elektroninėje erdvėje); • kokybiškų poveikio vertinimo pavyzdžių parengimas ir vieša prieiga prie jų; • mokymų valstybės tarnautojams, taikant praktinius poveikio vertinimo metodus, rengimas; • platformos, kurioje būtų galima pasikonsultuoti, pasidalyti gerąja patirtimi, sukūrimas; • poveikio vertinimų rengimas tik svarbiausioms teisėkūros iniciatyvoms, geresnis poveikio vertinimų planavimas; • aiškių kokybės kriterijų nustatymas Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, viešosios politikos tikslų įgyvendinimą didžia dalimi lemia tos srities teisinis reguliavimas ir praktinis jo įgyvendinimas, tinkama institucinė sąranga, aiškus ir pagrįstas funkcijų (tarp jų ir koordinavimo) priskyrimas atskiroms valstybės institucijoms. Teisinės bazės analizė atskleidė keletą sisteminių problemų: nesuderintos ir nenuoseklios teisės aktų nuostatos, nepakankamai pagrįstas funkcijų priskyrimas atskiroms institucijoms, neįteisinta įrodymais grįsto valdymo koncepcija ir ciklinis viešosios politikos modelis, šios dienos realijų neatitinkanti Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodika ir kt. Aukščiau išvardintos problemos neleidžia užtikrinti pakankamo teisinio aiškumo, trukdo formuotis vieningai poveikio vertinimo praktikai ir išnaudoti poveikio vertinimo instrumento potencialą gerinant teisės aktų kokybę. Šių problemų sprendimą siūloma koncentruoti tokiomis kryptimis: 1) įvairių teisės aktų nuostatų, susijusių su poveikio vertinimu, peržiūra ir suderinimas; 2) Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos atnaujinimas, atsižvelgiant į poveikio vertinimo srityje 2020 m. vykusių „politikos eksperimentų“ rezultatus ir kokybės priežiūros taikymo praktiką; 3) institucinės fragmentacijos mažinimas, atliekant valstybės institucijų funkcijų poveikio vertinimo srityje peržiūrą; 4) metodinių dokumentų ir jų turinio inventorizacija, siekiant optimizuoti šių dokumentų turinį ir jų skaičių. Stiprinant įrodymais grįstos politikos įgyvendinimą ir politikos vertinimą Vyriausybės centre, įgyvendinant „politikos eksperimentus“, 2020 m. pradžioje buvo iš dalies pertvarkyta numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo sistema: numatyta nauja didesnio poveikio įstatymų projektų atrankos tvarka, poveikio vertinimų rengėjams pradėta teikti metodinė bei ekspertinė pagalba, įdiegta poveikio vertinimų kokybės priežiūros sistema, pradėti valstybės tarnautojų mokymai. Svarbų postūmį šioje srityje suteikė pasikeitęs Vyriausybės kanceliarijos požiūris į numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, kaip vieną svarbiausių teisėkūros proceso sudėtinių dalių, turinčių tiesioginę įtaką priimamų teisės aktų kokybei. STRATA įsitraukimas į poveikio vertinimo procesą, individualios konsultacijos poveikio vertinimų rengėjams ir suteikti įgaliojimai vykdyti poveikio vertinimų kokybės priežiūrą davė teigiamų rezultatų. Ministerijos 2020 m. pateikė Vyriausybei 8 išsamesnius poveikio vertinimus įstatymų projektams (iš jų, dviejų įstatymų projektams poveikio vertinimai buvo teikiami po du kartus). STRATA įvertino šių projektų kokybę, parengė ir pateikė Vyriausybei 10 išvadų, viena iš jų buvo neigiama, nes poveikio vertinimas neatitiko nustatytų kokybės reikalavimų. Tuo pačiu, praėjusių metų patirtis parodė, kad ne visi poveikio vertinimo sistemos elementai veikia vienodai gerai ir kad būtinos tolesnės pastangos tobulinant poveikio vertinimo sistemą ir sprendžiant išryškėjusias problemas. Ataskaitos pabaigoje pateikiamos rekomendacijos, apimančios poveikio vertinimo teisinės bazės ir visos poveikio vertinimo sistemos tobulinimą.

Numatomo turto ir verslo vertinimo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo dokumentas parengtas atsižvelgiant į siekį keisti turto ir verslo vertinimo teisinį reguliavimą. Dokumento tikslas – identifikavus esamas turto vertinimo reguliavimo ir jo praktinio įgyvendinimo problemas, jų priežastis ir mastą, esminius turto ir verslo vertinimo priežiūros elementus, pasiūlyti galimas problemoms spręsti priemones, pateikti numatomo teisinio reguliavimo alternatyvas bei informaciją apie jų tyrimą, kurio rezultatai leistų parinkti optimalų sprendimą dėl turto ir verslo vertinimo teisinio reguliavimo.

Dokumente aprašomi:

• turto ir verslo vertinimo svarba ir reguliavimo tikslai;

• iš reglamentavimo ir praktinio įgyvendinimo kylančios turto ir verslo vertinimo sistemos problemos ir jų priežastys;

• siūlomos priemonės turto ir verslo vertinimo sistemai modernizuoti, problemoms spręsti;

• informacija apie rezultatą, kurio tikimasi įgyvendinus Nepriklausomo turto ir verslo vertinimo įstatymą ir tikslinės grupės, kurias paveiks siūlomas reguliavimas;

• vertintojų veiklos priežiūros sistemos elementai ir efektyviam teisiniam reguliavimui keliami tikslai;

• turto ir verslo vertinimo teisinio reguliavimo alternatyvos;

• informacija apie atliktą turto ir verslo vertinimo teisinio reguliavimo alternatyvų tyrimą ir gautus rezultatus;

• tolesni veiksmai.

Esminis turto vertinimo reguliavimo tikslas – sudaryti teisines prielaidas, leidžiančias pateikti patikimą turto ir verslo vertinimo rezultatą. Patikimu vertinimo rezultatu laikoma vadovaujantis teisės aktais ir visuotinai pripažintais vertinimo standartais pateikta objektyvi, nešališka ir profesionaliai pagrįsta išvada apie vertinamo turto vertę.

Atsižvelgiant į 2019 m. vykusią viešąją konsultaciją ir 2019–2020 m. vykusias diskusijas su vertintojų bendruomene, kitomis suinteresuotomis institucijomis nustatyta, kad esanti turto ir verslo vertinimo sistema netenkina visuomenės poreikio gauti patikimą turto vertinimo rezultatą. Šią problemą sąlygoja žemiau nurodytos priežastys:

• Profesinės etikos normų nesilaikymas;
• Nėra tinkamai veikiančios vertintojų kompetencijos ugdymo sistemos;
• Neefektyvi vertintojų veiklos priežiūra.
• Individualaus, masinio ir vidaus vertinimo, kurių tikslingumas yra skirtingas, reguliavimas viename įstatyme klaidina vertinimo ataskaitų užsakovus ir naudotojus.

Dokumente siūlomos kompleksinės priemonės, kurios šalintų esamas problemų priežastis ir sudarytų sąlygas aukštai vertintojų kompetencijai, efektyviai profesijos priežiūrai, kurtų skaidrią aplinką vertinimui.

Kadangi vertintojų profesija Lietuvoje yra reglamentuojama (skirtingai nei daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių), siekiant užtikrinti teikiamų vertinimo paslaugų kokybę, turi būti vykdoma vertintojų profesijai ir veiklai keliamų reikalavimų priežiūra.

Priežiūros modeliai gali būti įvairūs priklausomai nuo tokių priežiūros elementų derinių:

• objekto (ką tikrinti);
• Priežiūros veiksmų atlikimo laiko ir pobūdžio (kada ir kaip tikrinti)
• Priežiūrą atliekančios institucijos (kas tikrina).

Poveikio vertinimo dokumente šie elementai, galimi jų deriniai išsamiai apžvelgiami ir tolesnei analizei parenkamos keturios teisinio reguliavimo alternatyvos, kuriose siūlomi skirtingi priežiūros modeliai:

I. mišrios priežiūros alternatyva. Šioje alternatyvoje profesijos kvalifikacijos ir etikos normų laikymosi priežiūra pavedama profesinei savivaldai, o atliktų vertinimų kokybės priežiūra atskirta pagal vertinamo turto savininką ir (arba) užsakovą: kai jis privatus subjektas – priežiūrą atlieka profesinė savivalda, kai jis viešojo sektoriaus subjektas – priežiūrą atlieka AVNT.

II. mišrios priežiūros alternatyva. Šioje alternatyvoje profesijos kvalifikacijos ir etikos normų laikymosi priežiūra pavedama profesinei savivaldai, o vertinimų priežiūra – AVNT.

III. Stipria profesine savivalda grįstos priežiūros alternatyva. Šioje alternatyvoje ir kvalifikacijos bei etikos normų laikymosi priežiūra, ir vertinimų kokybės priežiūra deleguojama profesinei savivaldai, o valstybė (AVNT) užtikrina skaitmeninių įrankių vertinimo ataskaitoms registruoti ir saugoti parengimą bei teikia ekspertinę pagalbą viešojo sektoriaus subjektams.

IV. Nereguliavimo alternatyva (atsisakymas reguliuoti turto vertintojų profesiją). Šia alternatyva siūloma išvis nereglamentuoti vertintojų profesijos ir vertinimų: tai reiškia, kad teisės aktais nenustatomi jokie reikalavimai nei pačiai profesijai (laikytis etikos kodekso, nuolat kelti kvalifikaciją ir pan.), nei atliekamiems vertinimams (kas gali atlikti vertinimus, kokiais standartais vadovaujantis atlikti vertinimus ir pan.), atitinkamai ir nevykdoma jokia priežiūra.

Siekiant įvertinti minėtas alternatyvas buvo atliktas tyrimas. Tyrimo metu buvo kreiptasi į ekspertus, prašant įvertinti kiekvieną alternatyvą. Tyrime dalyvavo 10 ekspertų: 3 praktikuojantys vertintojai, 4 akademinės visuomenės deleguoti atstovai, 3 valstybės ir kitų institucijų deleguoti atstovai. Iš 10 ekspertų 5 buvo vertintojo kvalifikaciją turintys asmenys ir 5 - dėl savo profesinės patirties didelę kompetenciją vertinimo srityje turintys atstovai. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su STRATA. Alternatyvų vertinimas buvo atliekamas taikant keturis daugiakriterinius vertinimo metodus (SAW, EDAS, GA ir TOPSIS).

Tyrimo rezultatai parodė, kad ranguojant alternatyvas pirmoji vieta skirta II mišrios priežiūros alternatyvai, kai profesijos kvalifikacijos ir etikos normų laikymosi priežiūra pavedama profesinei savivaldai, o vertinimų priežiūra – AVNT. Antroji vieta skirta stipria profesine savivalda grįstos priežiūros alternatyvai ir trečioji vieta – I mišrios priežiūros alternatyvai. Silpniausiai buvo įvertinta teisinio nereguliavimo alternatyva.

Taigi, atlikus poveikio vertinimą buvo ne tik išgrynintos esamo reguliavimo ir susijusio praktinio įgyvendinimo problemos ir jas lemiančios priežastys, bet ir pasiūlytos priemonės, problemų sprendimo būdai ir reguliavimo alternatyvos, kurias įvertino ekspertai.

Atsižvelgiant į atliktą poveikio vertinimą, viešąsias konsultacijas ir diskusijas su suinteresuotomis šalimis bus tikslinamas Nepriklausimo turto ir verslo vertinimo įstatymo projektas, kuris pagal Vyriausybės 2021–2024 metų teisėkūros planą1 numatytas pateikti Vyriausybei 2022 m. I ketvirtį.

 Gebėjimas parodyti ir įrodyti valstybės institucijų vykdomos politikos kuriamą vertę šiandien yra tapęs natūraliu

piliečių ir organizuotų visuomenės grupių lūkesčiu. Nors ir natūralus, toks lūkestis kelia itin sudėtingą klausimą

– kaip ir kuo remiantis galima geriausiai konceptualizuoti, nustatyti, matuoti ir įvertinti politikos kuriamą vertę?

Šiame tyrime į šį klausimą siekiama atsakyti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) veiklos

kontekste, darant prielaidą, jog fundamentalus šios organizacijos – kaip ir bet kurios valstybės institucijos –

vertės kriterijus yra valstybės gerovė. Atitinkamai, šio tyrimo objektas yra URM indėlis į valstybės vystymąsi ir

jos strateginių tikslų įgyvendinimą, o tikslas – įvertinti URM veiklos indėlio į valstybės vystymąsi ir jos

strateginių tikslų įgyvendinimą matavimo tinkamumą ir pateikti siūlymus jam tobulinti.

Šis tyrimas pagrįstas dviem teorinėmis prielaidomis. Pirma, tyrime vadovaujamasi moksline literatūra pagrįsta

įžvalga, jog užsienio politikos sritis pasižymi unikalia, standartinį vertinimą apsunkinančia problematika.

Užsienio politika yra horizontali sritis, apimanti įvairius politinius procesus ir aktorius; užsienio politikos

procesai dažnai yra ilgalaikiai ir pasižymi ilgu laiko tarpu tarp politinių intervencijų ir pastebimo poveikio;

galiausiai, dėl įvairių vidinių ir išorinių užsienio politikos procesus sąlygojančių veiksnių, vertinant užsienio

politikos veiklas dažnai susiduriama su poveikio priskyrimo iššūkiais. Antra, remiantis valdysenos ir poveikio

vertinimo literatūra, identifikuotos dvi pagrindinės stebėsenos ir vertinimo sistemos funkcijos: atskaitingumo

užtikrinimas ir mokymosi įgalinimas. Remiantis šiomis prielaidomis, įvertinta URM veiklų vertinimo sistemos

sąveika su platesne Lietuvos Respublikos strateginio planavimo sistema, atlikta Lietuvos URM ir keturių

užsienio valstybių URM vertinimo sistemų analizė. Žemiau pristatomos svarbiausios tyrime išryškėjusios

įžvalgos.

Lietuvos Respublikos strateginio planavimo sistemos analize paremtos įžvalgos:

• Lietuvos URM kuriamos vertės ir veiklų vertinimo sistemai reikšmingą įtaką daro bendra

Lietuvos strateginio planavimo ir vertinimo sistema bei Nacionalinis pažangos planas, kuriam

būdingi metodiniai nenuoseklumai. Pagal esamą Lietuvos strateginio planavimo sistemos logiką

bei strateginio valdymo įstatymą (6 ir 7 straipsniai), ministerijų (tame tarpe – URM) strateginio

planavimo dokumentai turi remtis Nacionaliniame pažangos plane (toliau – NPP) priskirtais

pažangos tikslais ir numatyti veiklas jų įgyvendinimui. Dėl šios priežasties, NPP lygmeniu užsienio

reikalų ministerijai nustatytas metodiškai netikslus 9 tikslas ir jam priskirti nenuoseklūs vertinimo

rodikliai užprogramuoja atitinkamas problemas URM strateginio planavimo dokumentuose bei –

atitinkamai – vidinio veiklos vertinimo sistemoje. Kartu, NPP taikoma pažangos samprata yra orientuota į kokybiškai naujas veiklas ir menkai atspindi URM būdingas tęstines ir preventatyvias

veiklas, kurios yra svarbios valstybės pažangai.

• Nors URM gali tobulinti savo vidinę veiklos vertinimo sistemą, ilgainiui turėtų būsi siekiama patobulintas vidines tikslų formulavimo ir vertinimo praktikas perkelti ir į nacionalinio strateginio planavimo lygmenį, konkrečiai – Nacionalinį pažangos planą. URM vidaus planavimo ir veiklų vertinimo dokumentai yra susieti su Nacionaliniu pažangos planu ir tokiu būdu integralūs

visos valstybės strateginio planavimo sistemai. Tvarios, viena kitą papildančios sąsajos tarp ministerijų veiklų planavimo ir vertinimo bei nacionalinės strateginio planavimo sistemos bei

dokumentų yra būtina sąlyga sinergijai tarp ministerinio ir nacionalinio lygmenų, būtinos efektyviam valstybės pažangos siekių įgyvendinimui. Kartu, patobulintos URM vidinės tikslų

formulavimo ir vertinimo praktikos turėtų būti ilgainiui susietos su nacionalinio strateginio planavimo lygmeniu ir dėl atskaitingumo įgyvendinimo ir procesų efektyvumo užtikrinimo (kad

netektų atskirai instrumentiškai atsiskaityti pagal nekorektiškus NPP rodiklius).

Vidinės URM vertinimo sistemos analize paremtos įžvalgos:

• Esamas vidinis URM veiklų vertinimas šiandien daugiausia apsiriboja tik su operacine veikla susijusių duomenų surinkimu. Vystant operacinio lygmens informacijos surinkimo sistemą būtina

galvoti apie loginius ryšius tarp veiklų, jų produktų, siekiamų rezultatų ir numanomo poveikio. Juos tobulinti galėtų padėti tyrime siūlomas rezultatų grandinės modelis.